Aptariant kultūros paveldo situaciją Lietuvoje, dažniausiai girdimi žodžiai „įsipareigojimai“, „brangūs restauravimo darbai“, „sąmatos“, „kompensacijos“, „išlaidos“. Tačiau tarptautinėje politikoje ir ekonomikoje jau gerą dešimtmetį vyksta esminis lūžis – paveldas vis labiau suvokiamas ne kaip brangiai kainuojanti problema, o kaip kapitalas – ilgalaikis turtas, generuojantis ekonominę, socialinę ir net sveikatos grąžą.
Šios idėjos formavosi dar anksčiau. 1995 m. Pasaulio kultūros ir plėtros komisijos ataskaitoje Our Creative Diversity įtvirtinta provokuojanti mintis: kultūra nėra „ketvirtas priedas“ prie ekonomikos, socialinės ir aplinkos politikos – ji yra pats vystymosi pagrindas. Kultūra ir paveldas čia suprantami kaip ištekliai, be kurių neįmanoma tvari ekonomika, socialinė sanglauda ir demokratinė visuomenė.
Australų ekonomistas, Macquarie universiteto ekonomikos profesorius David Throsby, 9-ajame dešimtmetyje pasiūlė kultūros ir paveldo vertę vertinti ekonomikos kategorijomis. Jis įvedė kultūrinio kapitalo (angl. cultural capital) sąvoką ir ją apibrėžė taip: tai „turtas, kuris įkūnija, saugo arba generuoja kultūrinę vertę, be tos ekonominės vertės, kurią gali turėti“ (“an asset which embodies, stores or generates cultural value, in addition to whatever economic value it may possess”; Throsby, 1999, p. 6).
Svarbūs du momentai. Pirma, taip, kaip ir gamtinis ar fizinis kapitalas, kultūros paveldas generuoja grąžą laike — ir ji nėra ribojama vien turizmo srautais ar kultūrinėmis paslaugomis. Throsby teigimu, paveldas funkcionuoja kaip turtas, sukuriantis ilgalaikes naudas visuomenei, ir tai reiškia, kad jo grąžos mechanizmai pasireiškia keliais lygmenimis:
- ekonomine grąža (lankytojų srautai, vietos verslų pajamos, NT kainų augimas saugomose teritorijose);
- socialine grąža (bendruomenių stiprinimas, socialinė sanglauda, kartų ryšiai);
- kultūrine grąža (tapatybės kūrimas, istorinio tęstinumo išlaikymas, kultūrinės raiškos skatinimas);
- emocine ir psichologine grąža (gerovės augimas, streso mažėjimas, priklausymo jausmas);
- aplinkosaugine grąža (CO₂ pėdsako mažinimas dėl istorinių pastatų išsaugojimo ir pakartotinio jų naudojimo; žiedinės ekonomikos principai; energijos ir išteklių taupymas);
- vietos ekonomikos transformacija (saugomos teritorijos skatina ilgalaikes investicijas, miesto gyvybingumą ir vietos patrauklumą).
Antra, kaip ir bet kuri kita kapitalo forma, paveldas gali nuvertėti, jeigu į jį nėra investuojama. Vertė mažėja dėl nepakankamos priežiūros, funkcijų praradimo, fizinės degradacijos ar sprendimų, kurie skatina ne išsaugojimą, o verčių nykimą, žalojimą ar net nugriovimą.
Tai patvirtina ir Jungtinės Karalystės sukurta „Kultūros ir paveldo kapitalo sistema“ (Culture and Heritage Capital Framework), kuri 2021–2024 m. buvo plėtojama kaip formalus metodinis pagrindas kultūros ir paveldo kapitalo vertinimui.
Ši metodika, parengta Jungtinės Karalystės Skaitmeninės kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamento (DCMS), išsamiai paaiškina, kad paveldo vertė išlieka ir auga tik tada, kai į jį investuojama, jis prižiūrimas, atnaujinamas ir pritaikomas naujiems poreikiams, o ne paliekamas nykti. Panašią logiką formuluoja ir UNESCO 2011 m. Rekomendacija dėl istorinio urbanistinio kraštovaizdžio (HUL), kurioje teigiama, kad paveldas yra „gyvas išteklius, kurio vertė priklauso nuo gebėjimo būti įveiklintam, prižiūrėtam ir adaptuotam“; jeigu šių procesų nėra, nyksta ne tik fiziniai elementai, bet ir vietos dvasia, socialiniai ryšiai ir kultūrinis tęstinumas.
Šiuo požiūriu dvaro sodyba funkcionuoja kaip kultūrinio kapitalo elementas, kurio vertė priklauso nuo investicijų, priežiūros ir įveiklinimo sprendimų. Šių verčių pobūdis ir skaičiavimo principai išsamiau aptariami tolesniame metodologijos skyriuje.
Metodologiniai principai: kaip apskaičiuojama kultūros paveldo generuojama vertė
Šiuolaikinė kultūros paveldo vertinimo metodika remiasi esminiu klausimu: kokias naudas (benefits) paveldas generuoja laike ir kokiais metodais šios naudos gali būti išmatuojamos? Toks požiūris leidžia pereiti nuo tradicinės, į išlaidas orientuotos paveldosaugos prie įrodymų grįstos analizės, kurioje paveldas vertinamas kaip kapitalo forma – ilgalaikis turtas, generuojantis ekonominę, socialinę, kultūrinę ir psichologinę grąžą.
Tarptautinėje literatūroje paveldo naudos skirstomos į dvi pagrindines kategorijas: naudojimo (angl. use) ir nenaudojimo (angl. non-use) vertes. Šių verčių identifikavimas yra būtinas siekiant įvertinti tiek matomas, tiek nematomas paveldo teikiamas naudas.
1. Naudojimo vertės: ekonomiškai išmatuojamos ir rinkoje matomos naudos
Naudojimo vertės apima paveldo objektų teikiamas naudas, kurios atsiranda dėl tiesioginio naudojimo. Kadangi jos iš dalies atsispindi rinkos mechanizmuose, jų apskaičiavimas yra artimas tradicinei ekonominei analizei.
Pagrindiniai naudojimo vertės rodikliai:
- lankytojų srautai muziejuose, pilyse, galerijose ir kultūros centruose;
- bilietų pardavimai, ekskursijų pajamos, turizmo išlaidos (direct expenditure);
- sukurta vietos ekonominė veikla (restoranai, apgyvendinimas, mobilumas, paslaugos);
- naujos darbo vietos kultūros ir kūrybiniame sektoriuje;
- nekilnojamojo turto kainų augimas paveldo teritorijose, vertinamas taikant hedonic pricing metodą.
Šie duomenys paprastai renkami statistikos departamentų, savivaldybių ar pačių kultūros įstaigų. Tačiau tarptautinė praktika patvirtina, kad naudojimo vertės sudaro tik dalį viso paveldo kapitalo – dažniausiai „matomąją“, tačiau ne esminę jo dalį.
2. Nenaudojimo vertės: visuomeninė, emocinė ir simbolinė grąža
Nenaudojimo vertės apima naudas, kurios egzistuoja nepriklausomai nuo fizinio objekto lankymo. Tai giluminės paveldosaugos vertės, dažnai turinčios didžiausią ilgalaikę reikšmę. Nenaudojimo vertės yra vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl paveldas laikomas viešąja gėrybe (angl. public good) ir kodėl jo išsaugojimui būtinos stabilios viešosios investicijos.
3. Kaip apskaičiuojamos nenaudojimo vertės? Pagrindiniai ne rinkos vertinimo metodai
Kadangi šios vertės nėra matomos rinkoje, naudojami specializuoti ne rinkos ekonomikos metodai. Jie remiasi gyventojų preferencijomis, pasirinkimais arba gerovės pokyčiais.
4. Metodų integracija:
Jungtinės Karalystės DCMS rekomenduoja sujungti visas paveldo vertes į vieną analitinę sistemą, taikant socialinių sąnaudų ir naudos analizę (social cost–benefit analysis, SCBA).
Pavyzdys:
- metinės muziejaus išlaikymo sąnaudos – 2 mln. eurų;
- bendra visuomenės gaunama vertė – 10 mln. eurų:
– naudotojų vertės – 3 mln. eurų;
– nenaudojimo vertės – 4 mln. eurų;
– gerovės vertė – 3 mln. eurų;
Grynasis socialinis efektas: +8 mln. eurų.
Tai reiškia, kad paveldas yra investicija, generuojanti ilgalaikę socialinę ir ekonominę grąžą.
Jungtinės Karalystės lyderystė skaičiuojant paveldo vertę
Skaitmeninės kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamentas (DCMS) 2021 m. paskelbė dokumentą Valuing Culture and Heritage Capital: A Framework towards informing decision making. Jame paveldas ir kultūra pristatomi kaip kapitalo formos, kurios turi būti vertinamos taip pat, kaip gamtinis, socialinis ar žmogiškasis kapitalas.
Ką tai reiškia praktiškai?
- kultūros ir paveldo objektai laikomi „turtu“ (angl. stock), kuris teikia paslaugas (angl. flows): rekreaciją, mokymąsi, identiteto stiprinimą, sveikatos gerinimą;
- šių paslaugų nauda – tiek ekonominė (darbo vietos, BVP dalis), tiek nerinkos (gerovė, psichinė sveikata, socialinis ryšys) – monetizuojama, remiantis JK Finansų ministerijos Green Book socialinių sąnaudų ir naudos analizės principais;
- sukuriama vertės duomenų bazė ir nacionalinės kultūros ir paveldo kapitalo sąskaitos, leidžiančios stebėti, kaip valstybės ir savivaldybių sprendimai mažina ar didina šį kapitalą.
Kitaip tariant, jeigu iki šiol sprendimų priėmėjai matė „muziejus – brangus, teatrai – nuostolingi, paveldas – problema“, ši sistema leidžia parodyti, kokią visuomeninę grąžą iš tikrųjų sukuria paroda, sutvarkytas dvaras ar nauja muziejaus ekspozicija.
Kultūra kaip visuomenės sveikatos priemonė
Pastaraisiais metais kultūros ir paveldo vertės analizė vis labiau remiasi gerovės ekonomikos metodais, įtraukdama psichologinės, emocinės ir socialinės gerovės rodiklius. Ši kryptis išryškėjo ypač po 2024 m. Jungtinės Karalystės Skaitmeninės kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamento (DCMS) užsakymu parengtos Frontier Economics ataskaitos, skirtos kultūros ir paveldo poveikiui sveikatai bei gerovei įvertinti.
Ataskaitoje yra iš esmės pakeista vertinimo logika: t. y., tradicinis klausimas „kiek kultūra sukuria BVP“ pakeistas į konceptualiai sudėtingesnį ir socialiai aktualesnį „kiek sveikesnė ir laimingesnė tampa visuomenė, naudodamasi kultūros ir paveldo paslaugomis?“. Atlikdami tyrimą, mokslininkai peržvelgė daugiau kaip 3500 mokslinių publikacijų, atrinko metodologiškai tvirčiausius tyrimus ir, remdamiesi gerovės ekonomikos principais, sukūrė dešimt vertinimo modelių, monetizuojančių įvairių kultūrinės veiklos formų poveikį.
Gauti rezultatai išlieka reikšmingi net taikant griežtus ekonominius vertinimo standartus. Tyrimas parodė, kad:
- periodinis kultūrinis įsitraukimas („kas kelis mėnesius“) statistiškai reikšmingai pagerina suaugusiųjų savijautą ir bendrą sveikatos būklę;
- senjorų dalyvavimas kultūrinėje veikloje mažina depresijos ir pažintinių funkcijų silpnėjimo riziką;
- vaikų įsitraukimas į kultūrinę veiklą siejamas su didesne saviverte ir efektyvesne emocijų reguliacija.
Šis poveikis buvo vertinamas sveikatos ekonomikoje plačiai taikomais rodikliais QALY (Quality Adjusted Life Years) ir WELLBY (Wellbeing Years), o vėliau monetizuotas pagal Jungtinės Karalystės Green Book rekomenduojamą vienerių kokybiško gyvenimo metų vertę – 70 000 svarų. Tai leido aiškiai parodyti, kad tam tikrais atvejais kultūrinės praktikos – nuo muziejų, paveldo objektų lankymo ir kt. – gali turėti panašų gerovės efektą kaip tam tikros sveikatos gerinimo priemonės. Vienas ryškiausių tyrimo rezultatų – apskaičiuota, kad reguliarus „kultūros vartojimas“ gali padidinti gyvenimo pasitenkinimą tiek, kiek jį padidintų maždaug 5 000 svarų metinių pajamų augimas. Tai empiriškai parodo, kad kultūra nėra periferinė ar prabangos sritis, o empiriškai pagrįstas visuomenės sveikatos gerovę lemiantis veiksnys.
Lietuva
Remiantis šiuo metu rengiamos Nekilnojamojo kultūros paveldo fondo įsteigimo galimybių studijos duomenimis, valstybinėje Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo programoje kasmet iš valstybės biudžeto skiriama maždaug apie 6 mln. eurų, o 2025–2027 m. į jos prioritetinį sąrašą įtraukti 153 objektai. Tuo pat metu potencialių pareiškėjų ratas teoriškai apima apie kelias dešimtis tūkstančių vertybių valdytojų. Tai reiškia, kad valstybės finansinė parama realiai pasiekia tik labai nedidelę viso paveldo fondo dalį, o didelė dauguma objektų išlieka už viešojo finansavimo ribų. Papildomai taikomi kompensacijų mechanizmai taip pat turi ribotą aprėptį. 2025 m. kompensuoti 13 objektų valdytojams 966 255 eurų, o 2024 m. buvo išmokėta 1 737 147 eurų 62 objektams. Tai svarbus instrumentas, tačiau jis iš esmės yra reaktyvus – tenkina pavienių savininkų poreikius, tačiau nesudaro sisteminės kultūrinio kapitalo didinimo strategijos.
2023 m. savivaldybės paveldo tvarkybos darbams skyrė apie 28 mln. eurų iš savo biudžetų ir dar 14 mln. eurų pritraukė iš papildomų šaltinių. Šiuo metu tai yra vieninteliai konsoliduoti ir oficialiai patvirtinti savivaldos finansavimo duomenys. 2025 m. bus paskelbta 2024 m. statistika, kurią renka ir apibendrina Valstybinė kultūros paveldo komisija. Ši informacija bus itin svarbi aiškiau įvertinant savivaldos indėlį bei nacionalines investavimo tendencijas kultūros paveldo srityje. Papildomai, 2025 m. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybės paveldui ir susijusiai infrastruktūrai planavo skirti apie 10,2 mln. eurų (atitinkamai 8 mln., 1,5 mln. ir 0,7 mln. eurų). Tai rodo, kad savivalda išlieka svarbiausiu paveldo investuotoju.
Šią finansavimo struktūrą papildo ir skatinamoji finansinė priemonė „Paveldas“, administruojama Nacionalinio plėtros banko „Iltė“. Priemonei skirta 5,5 mln. eurų paskolų su daline dotacija paveldo objektų aktualizavimui ir įveiklinimui. Iki šiol ja pasinaudojo penki objektai, kuriems suteikta 4 094 757,82 eurų paskolų, iš kurių daugiau kaip 1,2 mln. eurų nereikės grąžinti. Tai svarbi priemonė, kuri jau dabar reikšmingai prisideda — ir ateityje prisidės dar labiau — prie paveldo objektų pritaikymo, jų ekonominio aktyvinimo ir ilgalaikio panaudojimo vertės didinimo.
Vietoje išvadų: kultūrinio kapitalo logika – naujas paveldosaugos kelias
Tarptautinė praktika ir pastarojo dešimtmečio tyrimai aiškiai rodo, kad kultūros paveldas nėra tik išlaidomis grindžiama viešosios politikos sritis. Tai kapitalo forma, kuri generuoja ekonominę, socialinę, kultūrinę, psichologinę ir net sveikatos grąžą. Paveldas funkcionaliai prilyginamas gamtiniam, socialiniam ar žmogiškajam kapitalui, kurio vertė auga tik tuomet, kai į jį investuojama, jis prižiūrimas ir adaptuojamas šiuolaikiniams poreikiams.
Jungtinės Karalystės pavyzdys rodo, kad nuosekli kultūros ir paveldo kapitalo apskaita keičia ne tik investicijų kryptis, bet ir politinį mąstymą: sprendimai grindžiami ne intuicija, o įrodymais. Vertinama ne vien rinkos grąža (bilietai, darbo vietos, turizmas), bet ir nenaudojimo vertės – pasididžiavimas vieta, tapatybė, psichinė sveikata, istorinis tęstinumas. Tai leidžia objektyviai parodyti, kad restauruotas dvaras, muziejus ar kultūros centras kuria vertę visuomenei net ir tais atvejais, kai jų tiesioginiai finansiniai rodikliai atrodo kuklūs.
Lietuvoje kultūros paveldo politika kol kas remiasi fragmentuotais finansavimo instrumentais ir trumpalaikėmis priemonėmis. Nacionalinė paveldotvarkos programa aprėpia tik labai nedidelę paveldo objektų dalį, kompensacijos dažniausiai yra reaktyvios, o savivaldybių investicijos – nors ir reikšmingos – nėra integruotos į nacionalinę ilgalaikę strategiją. Tai reiškia, kad šalies lygiu vis dar nėra suvokiama, kiek realios vertės generuoja paveldas ir kokia būtų grąža, jeigu į jį būtų investuojama nuosekliai.
Kultūrinio kapitalo logika leistų Lietuvai pereiti nuo „projektinio“, epizodinio paveldo tvarkymo prie sisteminės investicinės politikos, kuri apimtų:
- nacionalinę kultūros ir paveldo kapitalo apskaitą, analogišką socialinio, gamtinio ar žmogiškojo kapitalo sąskaitoms;
- paveldo objektų teikiamų paslaugų (flows) vertės skaičiavimą, įskaitant emocinę, kultūrinę ir sveikatos grąžą;
- investicijų į paveldą vertės didėjimo ir nykimo modelius, leidžiančius įvertinti, kiek kainuoja neveikimas;
- duomenų bazę, leidžiančią matyti, kurie objektai generuoja didžiausią visuomeninę vertę;
- naudos ir kaštų analizę, pagrįstą gerovės ekonomikos metodais.
Tokiu atveju, paveldo objektai nebebūtų suvokiami tik kaip „brangi problema“, „išlaidos“ ar „tvarkybos darbų sąmatos“. Jie taptų aiškiai identifikuotais visuomenės turto vienetais, kurie generuoja grąžą – taip pat realiai, kaip parkai, bibliotekos, universitetai ar viešoji infrastruktūra. Kartu tai sukurtų politinę atsakomybę: jeigu paveldas yra kapitalas, jo nepriežiūra reiškia vertės nykimą ir visuomeninius nuostolius. Ši logika leistų objektyviai pagrįsti sprendimus ne tik restauruoti, bet ir adaptuoti, įveiklinti, suteikti naujas funkcijas ar integruoti paveldą į platesnius urbanistinius ir ekonominius procesus.
Galiausiai, kultūrinio kapitalo perspektyva padėtų Lietuvai iš esmės pakeisti naratyvą apie paveldą – nuo išlaidų prie vertės, nuo problemos prie potencialo, nuo pavienių projektų prie nacionalinio investicinio modelio. Ši transformacija nėra vien teorinė: tarptautiniai pavyzdžiai įrodo, kad valstybės, kurios pradeda skaičiuoti kultūros ir paveldo generuojamą grąžą, galiausiai priima labiau pagrįstus, efektyvius ir visuomenę stiprinančius sprendimus.
Todėl artimiausias strateginis žingsnis Lietuvoje turėtų būti ne tik didesnis finansavimas, bet ir kultūrinio kapitalo apskaitos įvedimas, kuris leistų matyti tikrąją paveldo vertę – ir užtikrintų, kad ši vertė būtų išsaugoma, auginama ir perduodama ateities kartoms.
