Paryžiaus katedros gaisras skaudžiai priminė, kad ugnis gali per kelias valandas sunaikinti tai, kas kurta šimtmečiais. Šis skaudus įvykis – dar viena proga įsitikinti, ar mes pasiruošę analogiškai situacijai. Galbūt gaisras Paryžiaus Dievo Motinos katedroje paskatino diskusijas, ar mūsų paveldo objektai pakankamai apsaugoti?
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]
Sunku vienareikšmiškai vertinti, kokia yra mūsų paveldo situacija. KPD nuolatos atlieka patikras, todėl galima konstatuoti, kad reikšmingiausi objektai turi įdiegtas gaisrines signalizacijas, tačiau ne visi turi gaisro gesinimo sistemas.
Iš KPD Paveldotvarkos programos šiais metais numatyta skirti 100 tūkst. eurų gaisrinės saugos sistemų diegimui paveldo objektuose.
Taip pat nuo 2017 m. gaisrinė sauga pradėta sistemingai tikrinti objektuose, kuriuose yra saugomos kilnojamosios kultūros vertybės.
Tikrinta, kaip laikomasi Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentų nurodymų (pagal kontrolinius klausimynus).
Diskusijoms suintensyvėjus, numatoma atnaujinti ryšius su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Šiais metais bus identifikuoti prioritetiniai objektai, kuriuos būtina tikrinti gaisrinės saugos aspektu, o nuo 2020 m. bus organizuojami Kultūros paveldo departamento ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento patikrinimai reikšmingiausiuose objektuose pagal iš anksto sudarytus metinius planus.
[/su_note] [su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]
Žinant, kaip prancūzai vertina ir saugo išskirtinius savo paveldo objektus, gaisras Paryžiaus Dievo Motinos katedroje iš tiesų buvo kažkas neįtikėtina. Aišku, mums sunku lygiuotis su pasaulinio lygio šventove, tačiau, manau, kad Lietuva panašias emocijas išgyveno per Tytuvėnų bažnyčios gaisrą. Po šios nelaimės Kultūros ministerija papildė ir praplėtė Apsaugos techninių priemonių įrengimo ir neatidėliotinų saugojimo darbų sąrašą.
Jau pirmuosiuose šio dokumento punktuose nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos techninėms priemonėms ir neatidėliotiniems saugojimo darbams priskiriamas elektros sistemos sutvarkymas, gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemų, žaibosaugos ir kitokios priešgaisrinės apsaugos techninių priemonių įrengimas.
Šie darbai gali būti finansuojami iš paveldotvarkai skiriamų valstybės lėšų. Vadovaudamiesi sąrašo nuostatomis, nemažai kultūros paveldo objektų valdytojų pasinaudojo galimybe atsinaujinti elektros įrangą, įsirengti gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas.
Tai yra labai svarbi pozicija, bet, projektuodami, gaivindami senus paveldo pastatus, nuolat susiduriame su šiuolaikinių gaisrinės saugos normų taikymo sudėtingumu. Iš esmės šios taisyklės yra sukurtos naujų pastatų projektavimui. Paveldo statiniai, iškilę prieš kelis šimtus metų, statyti vadovaujantis visai kitokiomis normomis. Todėl labai dažnai šiuolaikinių reikalavimų neatitinka tai, kas sudaro pastato vertingąsias savybes, pavyzdžiui, evakuacijos kelių ar praėjimo angų plotis, aukštis, laiptų vietos, pakopų gabaritai, konstrukcijų ar apdailos medžiagiškumas, atstumai tarp pastatų – ypač senamiesčių urbanistinėje struktūroje ir t. t.
Visi suprantame, kad tiek viena – paveldo išsaugojimo, tiek kita – gaisrinės saugos pozicijos yra labai svarbios. Todėl labai norėtųsi, kad pagaliau prie vieno stalo susėstų ir dėl bendrų racionalių sprendinių sutartų abi pusės – paveldo ir gaisro saugos specialistai.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad bet kokio kultūros objekto išsaugojimas nėra vienkartinis veiksmas. Manyčiau, saugant paveldo objektus, daug svarbesnis yra pastovus, nuoseklus, kasdienis darbas. Turint lėšų, galima greitai sutvarkyti didžiausius kompleksus, tačiau, tinkamai jų neprižiūrint, taip pat greitai galima juos ir prarasti.
Paryžiaus gaisras parodė dar vieną dalyką – net ir svarbiausi, akylai saugomi ir prižiūrimi objektai neapdrausti nuo atsitiktinumo – trumpojo jungimo, įrangos gedimų, avarijų. Todėl abejoju, ar kas nors turėtų drąsos garantuoti, kad Lietuvoje, beje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje, galime būti tikri, kad paveldo objektai yra apsaugoti nuo gaisrų, neigiamų aplinkos, gamtos ar žmogaus veiksmų.
[/su_note] [su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]
Mūsų iniciatyva yra paruošta nemažai mokomosios medžiagos tiek ugniagesiams, tiek už paveldo apsaugą atsakingoms institucijoms, kaip apsaugoti kultūros paveldo vertybes kilus gaisrui. Ugniagesių reguliariai atliekamos objektų priešgaisrinės saugos patikros, manau, rengiamos per retai, per jas per menkai įtraukiami, praktiškai mokomi pastatuose dirbantys ir už juose esantį turtą atsakingi žmonės.
Labai gerbiu mūsų ugniagesius ir suprantu, kad jų prioritetas yra išsaugoti gyvybes, paskui pastatą ir galiausiai – kilnojamąsias kultūros paveldo vertybes. Tačiau būtent pastarųjų netektis būtų tūkstanteriopai brangesnė nei paties paveldo statinio atstatymas. Todėl, manau, siekiant išsaugoti vertingiausius kultūrinius objektus, o ypač kilnojamąsias kultūros paveldo vertybes, reikėtų mokytis ne tik iš vadovėlių, bet ir organizuoti kuo daugiau pratybų suinteresuotiems asmenims: muziejininkams, bibliotekininkams, religinių bendruomenių nariams ir kitiems.
Europos Sąjungos ugniagesių tarnyba, kaip ir karinė tarnyba, iš dalies yra grįsta savanoryste. Todėl gaisro pratybose gali dalyvauti ir bendruomenės nariai bei išmokti, kaip reaguoti į gaisrą: kuo prisidėti, ką visų pirma evakuoti, kaip neleisti gaisrui sklisti ir t. t. Manau, tai būtų didelis žingsnis apsaugant kilnojamąsias kultūros paveldo vertybes kilus ekstremalioms situacijoms.
[/su_note]Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 gegužė.
