Blog

Pastatų šiltinimo srityje – plati niša naujovėms

šiltinimo sistemos
SA.lt archyvo nuotr.

Pastatuose išlaikyti šiais laikais išties brangiai kainuojančią šilumą – svarbi užduotis tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, kur vyrauja teigiamos ir neigiamos oro temperatūros kaita. Šilumai išsaugoti ir taupyti į pagalbą pasitelkiamos pačios įvairiausios technologijos, juolab kad pamatų, grindų, sienų, lubų ar stogų šiltinimo medžiagų išrasta išties nemažai. Nežiūrint į tai, pasak Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto (KTU ASI) Statybinės laboratorijos mokslo darbuotojo Arūno Burlingio, čia vis dar yra ką nuveikti – šiltinimo sistemos nuolat tobulinamos.

Mokslininko patarimai

Nors pastatų šiltinimo medžiagų įvairovė išties plati, Lietuvoje bent jau šiuo metu, A. Burlingio teigimu, labiausiai paplitusios kelios jų rūšys. Tai polistireniniai putplasčiai, įvairių plaušų vatos (akmens, stiklo, medienos ir kt.) ir atskirais atvejais – šiaudai, spaliai, kitos natūralios medžiagos.

Anot mokslo darbuotojo, putplasčiai paprastai naudojami kaip plokštės, rečiau – purškiami ar liejami. Mat kiekviena iš pasirenkamų šiltinimo medžiagų tinka skirtingiems poreikiams. Šiltinant pastatus tiek iš išorės, tiek iš vidaus, svarbu pasiekti, kad apšiltintose atitvarose nesikondensuotų drėgmė. Be abejo, tam būtini patikrinamieji apskaičiavimai, atsižvelgiant į šiltinimo medžiagos atitvarose naudojimo eiliškumą.

„Jei norime šiltinti mūrinio namo sienas iš išorės, tinka naudoti tiek putplasčius, tiek mineralinę ar stiklo vatą. Tik naudojant vatas vertėtų taikyti vėdinamųjų fasadų sistemas, o šiltinant plonasienių tinkų sistemomis, kai šiltinantis sluoksnis – vatos plokštė, būtina atkreipti dėmesį į tokių tinkų laidumą vandens garams. Turėtų būti maža vandens įgertis, kad į šiltinimo medžiagą negalėtų įsiskverbti drėgmė“, – aiškino mokslininkas.

Specialistas pataria, kad ant grunto įrengtoms grindims beveik visada būtų tikslingiau naudoti polistireninio putplasčio plokštes, kurios gali atlaikyti didesnę apkrovą, į jas ne taip greitai įsigeria vanduo ir, palyginti su įvairiomis mineralinių ar stiklo vatos plokštėmis, jos yra pigesnės.

Pasak mokslininko, įprasta, kad karkasiniams namams šiltinti naudojamos įvairių rūšių vatos plokštės, nes jų įrengimas gana paprastas technologiškai. Tiesa, tokiais atvejais niekas nedraudžia naudoti ir putplasčius, ypač – purškiamuosius. Vienas pasirinkimų taip pat gali būti šiaudai, tačiau jiems iš anksto supresuoti iki maždaug 100 kg/kub. m ar kiek didesnio tankio prireiks specialaus medžio karkaso.

Technologijų tobulinimas

A. Burlingio teigimu, visų šiuo metu naudojamų medžiagų šilumą izoliuojančios savybės paremtos mažu jose esančio nejudraus oro šilumos laidumu. Ir nors naujų medžiagų šioje srityje kol kas neišrasta, didelio proveržio nėra, veiksmas vis dėlto vyksta – nuolat tobulinamos tiek šiltinimo sistemų montavimo technologijos, tiek pačios medžiagos.

Viena technologijų, kuri sparčiai skinasi kelią pastatų šiltinimo srityje, yra atspindinčioji izoliacinė plėvelė, sudaryta iš šilumą atspindinčios refleksinės folijos ir šilumos judėjimą sulaikančios plėvelės su oro burbuliukais.

Tačiau ši medžiaga naudojama dar neilgai, todėl neaišku, ar jos šilumą izoliuojančios savybės ateityje nesusilpnės dėl aplinkos poveikio. Pavyzdžiui, diskutuojama, kad jei šios plėvelės paviršius per tam tikrą laiką smarkiai apdulkės, kaip tuomet ji atspindės šilumą?

Dar viena panaši technologija – termoizoliaciniai dažai. Viskas paprasta: šiais dažais padengiami paviršiai, šie išdžiūsta ir tuomet susidaro elastinė polimerinė danga, pasižyminti šilumą izoliuojančiomis savybėmis. Tokiu būdu efektyvu šiltinti pastatų stogus, fasadus, vidaus sienas, betonines grindis, vamzdynus, netgi gartraukius, šaldiklius, cisternas ir kitas talpyklas.

Vakuuminiai, arba specialių dujų pripildyti paketai – sąlygiškai dar viena naujovė. Tiesa, ji Lietuvoje ne itin dažnai naudojama, nes manoma, kad tokia šiltinimo sistema gali būti pavojinga ir ne visiškai patikima. Pavojus gali kilti tuomet, jei statybose toks paketas būtų pažeistas. Be to, išėjus dujoms paketo viduje vakuumo nebeliktų, o kartu su juo – ir šilumą izoliuojančių savybių. Ne paslaptis, kad laikui bėgant dujos ima ir laipsniškai „išeina“ iš paketo.

SA.lt archyvo nuotr.

Šilumą sauganti termovata

Tokios šiuolaikinės šiltinimo medžiagos kaip poliuretano putos (termovata), anot KTU mokslininko, tikrai geras pasirinkimas, kai norima pasiekti A+ klasės šilumos varžą. Dėl termovatos galimas visiškas konstrukcijų sandarinimas, be to, ši technologija turi ir daugiau pranašumų.

Ant šiltinamo paviršiaus specialia įranga užpurškus poliuretano putų, šios per kelias sekundes išsiplečia kone iki 100 kartų ir tampa minkštu, elastingu ir sandariu baltos spalvos šiltinamuoju sluoksniu. Poliuretano putų sudėtyje nėra jokių kenksmingų komponentų, tad jos neteršia aplinkos, nedulka, nepelija, taigi, nekenksmingos sveikatai. Galbūt neįtikėtina, bet įvairūs graužikai šių putų neliečia, nors jos, atrodytų, ir galėtų būti jiems patrauklios savo išvaizda, savybėmis.

Poliuretano putos puikiai prilimpa prie įvairiausių šiltinamų paviršių, purškiamosios putos patenka į visas nesandarias vietas, kurias akimirksniu užpildo, ir vos 5 cm storio šios medžiagos sluoksnis iš patalpų ne tik neišleidžia šilto, bet ir į vidų neįleidžia šalto oro.

Šiltinimui šia termoizoliacine medžiaga nebūtini specialiai paruošti paviršiai. Jie gali būti drėgni, netgi aprūdiję. Apsauginių plėvelių gali prireikti tik tokioms didelio drėgnumo patalpoms kaip skalbyklos, baseinai, pirtys. Kitų paviršių, apšiltintų termovata, apdailos darbus galima atlikti nieko nelaukiant. Patogu, patrauklu, taupomas laikas.

Lietuva perima gerąją patirtį

KTU ASI Statybinės laboratorijos mokslo darbuotojas A. Burlingis bent jau artimiausioje ateityje radikalių pokyčių pastatų šiltinimo srityje nemato. Jo teigimu, kažko ypatingai naujo horizonte nėra, išskyrus tai, kad pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama statybose naudojamų medžiagų ekologiškumui, paprastesniam jų utilizavimui ir pakartotiniam naudojimui.

Mokslininkas mano, kad tobulumui ribų nėra, tad ir šiltinimo sistemų srityje yra daug ką nuveikti, ypač stengiantis panaudoti kuo daugiau vietos žaliavų.

Pastatus šiltinant iš išorės, storėja šiltinamojo sluoksnio storis, todėl, pasak pašnekovo, jam inkaruoti prie atitvarų pagrindo jau sukurtos ir gaminamos kaskart tobulesnės plastikinės inkaravimo smeigės. Vėdinamųjų fasadų įrengimo atvejais pradedami naudoti už metalus mažiau šilumai laidūs stikliniai ir bazalto tekstolito šiltinantį sluoksnį kertantys ryšiai.

„Reikia paminėti, kad taip pat gaminamos įvairios ir iš karto su apdaila šiltinančios plokštės“, – atkreipė dėmesį A. Burlingis.

Taigi, šiltinimo sistema atlieka trejopą funkciją – ne tik taupo šilumą, apsaugo mūrą nuo irimo dėl oro temperatūros svyravimų, bet ir fasadui suteikia estetinę išvaizdą.

Statybų srityje Lietuva jau senokai perėmusi daugelį užsienio šalių gerųjų praktikų, jei tai nesusieta su didesniu vietos ekologiškų žaliavų (pavyzdžiui, medienos konstrukcijos) ar iš anksto gamykloje surinktų pastato elementų panaudojimu.

Pas mus po truputį ima plisti daugiasluoksniai atspindinčių plėvelių dembliai ir kiti šiluminių spindulių atspindėjimu paremti termoizoliaciniai gaminiai. Jie dažniausiai taikytini karkasiniams namams, šlaitiniams stogams šiltinti.

Laikais, kai vis svarbesnė tampa ekologija, daug dėmesio skiriama ir fasadų atsparumui aplinkos taršai. Tokią išskirtinę galimybę gali suteikti tinkui ir dažams naudojama kvarco gardelių nanotechnologija. Būtent tokios nanodalelės paviršiuje sudaro tankų, kietą kaip mineralas trijų matmenų kvarco tinklą, kuris neleidžia prie pastato prilipti daugybei purvo dalelių, dulkių, sporų. Jei jų šiek tiek ir nusėda, vėjas ir lietus lengvai nupučia.

Komentaras
Arturas INDIČIANSKIS

Arturas INDIČIANSKIS,
Bendrovės „BASF“ projektų vadovas Baltijos ir Šiaurės Europos šalyse

Prieš šimtą metų mažinant statybų sąnaudas pradėtos naudoti termoizoliacinės medžiagos. Tuomet sienos buvo mūrijamos tam tikro storio, o kad pastate būtų patogu gyventi tiek žiemą, tiek vasarą, ieškota alternatyvų, kaip plytų sieną paploninti, nepabloginant komforto gyventojams. Maždaug 20 proc. sienos storio buvo pakeista į durpinį plaušą. Tas plaušas, būdamas 5 cm storio, pagerindavo bendrą atitvarų charakteristiką.

Diskutuodami apie pastatų modernizavimą ar naujų pastatų statybą, kritikai dažnai teigia, kad pastatų termoizoliavimas neatsiperka. Tačiau kokio storio turėtų būti baltų silikatinių plytų siena, kad atitiktų šiuo metu galiojančius energinio naudingumo reikalavimus?

Juk kalbėdami apie energinį naudingumą, klases, iš tiesų kalbame apie komfortą. Prieš porą metų matydavau reklaminių stendų, kuriuose buvo akcentuojama, kad naudojant biomasę sumažės šildymo kaina. Pastarąsias kelias savaites kalbama apie tai, kad biomasė brangs. Visų pirma, reikia sumažinti šilumos suvartojimą, o tuomet jau nesvarbu, ar įdarbinsime saulę, ar naudosime biomasę, ar suskystintąsias natūralias dujas (LNG).

Komfortas, nepriklausomai nuo pastato paskirties, yra normali temperatūra, santykinė drėgmė (kai kuriose šalyse higienos normose apibrėžta 40–60 proc. drėgmė) ir CO2 dalelių kiekis. Beje, kai kurių termoizoliacinių medžiagų gamintojai arba tiekėjai teigia, kad šiltinti pastatų poliuretano putomis arba polistireniniu putplasčiu negalima, nes jie nekvėpuoja. Namas ir neturi kvėpuoti, jis turi būti vėdinamas.

Nesvarbu, priverstinis ar natūralus, vėdinimas privalo būti. Komfortas pasiekiamas tinkamu konstruktyvo suprojektavimu, medžiagų išdėstymu tam tikru eiliškumu, kad konstruktyve nesusidarytų drėgmė, galiausiai pastatas turi būti vėdinamas. Jeigu prieš 10–15 m. buvo tendencija kalbėti apie pasyviuosius pastatus, vykstant debatams tarp termoizoliacinių medžiagų gamintojų, dalis statytojų apsisprendė statyti ne pasyvųjį, o masyvųjį namą (angl. massive house). Tuomet vietoj 40 cm storio konstruktyvo reikalingas kone metro, o tai pabrangina statybas.

Rinkoje teko matyti siūlant dujų silikatinius blokelius, kuriuos naudojant energiškai efektyvius pastatus galima statyti be termoizoliacinių medžiagų. Būdamos pastato išorėje, termoizoliacinės medžiagos mažina šilumos nuostolius pagrindinėje konstruktyvo dalyje, neleidžia sienoms žiemą peršalti, o vasarą perkaisti. Be to, pagrindinėje konstruktyvo dalyje išlaikomas stabilus energijos kiekis žiemą ir vasarą.

Šildymo sezonas įprastai prasideda, kai paros temperatūra pasiekia 10 laipsnių. Daugiabutyje, pastatytame iš surenkamojo gelžbetonio gaminių, savaitę prieš šildymo sezoną temperatūra būna mažesnė nei 8 laipsniai, siena atvėsta. Įjungus šildymo sistemą, pirmąsias dvi ar tris savaites šildomos ne patalpos, o siena. Žmonės stebisi, kodėl, prasidėjus šildymo sezonui, lauke temperatūra mažai skiriasi nuo vėlesnio mėnesio, bet sąskaitos didesnės. Ką peršaldėme, turime sušildyti. Kita pavyzdys – perkaitimas. Jei turime senos statybos daugiabutį, stogas, padengtas bitumine danga, papildomai įkaitina perdangos plokštę, įkaitęs stogas prikaitina patalpas. Išvėdinus patalpas, langai uždaromi ir temperatūra išsyk pradeda kilti.

Pastato apvalkalas turi būti apšiltintas, be šalčio tiltelių. Jei apšiltinsime sienas, stogą, tačiau neapšiltinsime pamato, šilumos nuostoliai bus būtent per jį.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.