Pastato sandarumas – gyvybiškai svarbus, tai – sudedamoji energiškai efektyvių namų dalis. Atlikti tyrimai rodo, kad sudėjus į vieną vietą net ir mažiausius namo vidaus bei išorės apvalkalo nesandarumus susidarytų žurnalo puslapio dydžio skylė. Ar jauku gyventi sienoje žiojint tokiai kiaurymei?

Sveika aplinka lieka užribyje

Apie pastato sandarumo užtikrinimą vis garsiau imta kalbėti artėjant šių metų sausio 1 dienai. Buvo numatyta, kad naujos statybos būstuose bus privalu atlikti sandarumo testus. Tačiau šis reikalavimas atidėtas iki šių metų lapkričio 1 dienos. Sumažinti ir minimalių sandarumo rodiklių reikalavimai. Statybų specialistai teigia, kad tai padaryta be reikalo – mat užtikrinti sandarumą kainuoja tikrai nedaug lėšų. Daugiau reikia tik kruopštumo ir atsakingumo atliekant darbus.

Nuo pastato sandarumo priklauso daug veiksnių: energijos taupymas, šiluminis komfortas, statinio konstrukcijų apsauga, sveika aplinka patalpose. Nesandariame name oro srautus sunku kontroliuoti. Specialistai tokį būstą lygina su kiauru indu. Kad ir kiek į jį pilsi vandens, šis vis tiek po kurio laiko išbėgs. Klausimas lieka tik vienas: ar didelės skylės inde?

Tas pats – ir su nesandaraus namo šildymu. Norint, kad patalpose būtų šilta, reikia nuolat kūrenti katilą, deginti kurą, gaminti energiją, kuri netrunka pasišalinti, patuštindama ir piniginę. Be to, šiluminio komforto žmogus gali ir nejausti. Nekontroliuojami oro srautai atšaldo atitvarų paviršius, nuolat sukelia skersvėjų.

Šildymo sezono metu pro nesandarumus į išorę besiskverbiantis šiltas oras kondensuojasi, pradeda kauptis drėgmė. Sudrėkusioje konstrukcijoje sumažėja šilumos izoliacijos efektyvumas, gali pradėti formuotis pelėsis. Apie sveiką gyvenamąją aplinką tuomet kalbėti nebeverta.

Nustatyta, kad dažniausiai nesandarumų aptinkama nekokybiškuose languose ir duryse, plyšiuose palei angokraščius. Plyšių paliekama ir sienų bei stogo jungtyse, klojant elektros komunikacijas bei kitų inžinerinių tinklų įvadus. Pastato sienos irgi būna laidžios orui, netinkamai užsandarintos ir izoliuotos.

Nereikėtų taupyti tyrimams

Geriausias būdas nustatyti, ar pastatas sandarus – atlikti slėgių skirtumo bandymą, kitaip dar vadinamą pučiančių durų bandymu. Šio tyrimo metu pastate laikinai užsandarinamos ventiliacijos kanalų nišos, uždaromi langai, patalpos durų angoje sumontuojama speciali konstrukcija su ventiliatoriumi – jis dirbtinai sukuria 50 paskalių slėgį tarp pastato vidaus ir išorės. Šis tyrimas parodo, kiek kartų per valandą pastato oro tūrio pasišalina pro nesandarumus. Pastatuose be priverstinės ventiliacijos per valandą esant 50 paskalių skirtumui pastato oro tūris gali pasišalinti 3 kartus, o pastatuose su priverstine ventiliacija turi būti užtikrintas 1,5 karto per valandą rezultatas. Energiškai efektyviuose pastatuose šis reikalavimas dar griežtesnis – per valandą oro tūris gali pasišalinti 0,6 karto.

Pastate, kur oro tūris per valandą pasišalina maždaug 3,5 karto, patiriamos didžiulės šilumos energijos sąnaudos – jos keliolika kartų didesnės nei energiškai efektyviame name. Atlikti patalpų sandarumo tyrimus geriausia tuomet, kai dar neįrengta vidaus apdaila. Medinių konstrukcijų namuose tai patartina daryti įrengus oro ir garų barjero plėvelę, išvedžiojus visas komunikacijas, bet dar nesumontavus galutinio vidaus apdailos sluoksnio. Tada yra patogiausia pastebėti ir užsandarinti esančius plyšius, kitus nesandarumus. Galutinai baigus vidaus apdailos darbus, vargu ar kam norisi viską ardyti ir perdaryti iš naujo.

Atlikti sandarumo tyrimus nėra brangu. Investicijos atsiperka su kaupu: pirmiausia ištaisomos statybų klaidos, antra – nereikia nuolat kūrenti katilo ir mokėti daugiau už kurą, galiausiai – išvengiama nepageidaujamų vidaus skersvėjų, užtikrinama pastovi paviršių temperatūra, o tai garantuoja puikų šiluminį patalpų komfortą.

Numatytos net smulkmenos

Vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis, nuo 2020 metų visi naujai statomi pastatai turės būti beveik nulinės energijos sąnaudų. Tam, kad tai būtų galima pasiekti, vienas svarbiausių kriterijų – pastato ir jo atitvarinių konstrukcijų sandarumas. Šią pastatų ypatybę vertėtų numatyti pradiniame projektavimo etape. Reikia įvertinti, kuris paviršius bus sandarus apvalkalas, kokios medžiagos formuos sandarų paviršių. Būtina kruopščiai nubraižyti, kaip turi būti įrengti sandarumo požiūriu problemiškiausi mazgai, ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas vientisas sluoksnis. Derėtų išspręsti ir mazgų montavimą skirtingų plokštumų sandūrose. Rekomenduojama vengti vadinamųjų šilumos tiltų – šiltinimo sluoksnis turi juosti visą pastatą nenutrūkstamai.

Tam, kad patalpos sandarumas nenukentėtų dėl kištukinių lizdų ar kitų elektros įrangos dalių, rekomenduojama vidinėje stogo ar sienos konstrukcijos pusėje sumontuoti izoliacinę garų bei oro plėvelę ir už jos, prie pat vidaus apdailos, įrengti šilumos izoliacijos sluoksnį elektros įrangai montuoti.

Įrengiant šiluminį ir izoliacinį garų bei oro sluoksnį reikia naudoti tam skirtas sistemas. Pagrindinė sudedamoji tokios sistemos dalis yra speciali garų ir oro barjero plėvelė. Įprastinė garų izoliacija (pavyzdžiui, polietileno plėvelė) ištisus metus turi pastovią vandens garų varžą. Dėl to konstrukcijų džiūvimo procesas šiltuoju metų laiku sulėtėja. Speciali garų ir oro barjero plėvelė veikia kaip garų izoliacija, kurios vandens garų laidumas kinta priklausomai nuo santykinės aplinkos drėgmės.

Šildymo sezono metu santykinis oro drėgnis patalpose būna gana žemas (mažesnis nei 50 proc.), todėl viduje jaučiamas sausas oras. Jeigu pastate sandarumui užtikrinti naudojama speciali garų ir oro barjero plėvelė, žiemą ji tarnauja kaip garų barjeras, stabdantis vandens garų skverbimąsi iš patalpų į apšiltintas sienas, stogą, ir neleidžia drėgmei kauptis medinėse konstrukcijose.

Vasarą santykinis oro drėgnis palyginti yra aukštas (didesnis nei 60 proc.). Todėl šiltuoju metų laiku plėvelės garų laidumas didėja, ji leidžia pasišalinti drėgmei ir išdžiūti medinėms konstrukcijoms. Įrengiant atitvarines pastato konstrukcijas svarbu užtikrinti vientisą, orui nelaidų vidinį apvalkalą. Todėl visos siūlės plėvelės sujungimo vietose, ties kampais, plėvelės ir vamzdynų sandūros turi būti kruopščiai užsandarintos. Tam naudojami kiti sandarinimo sistemos komponentai: sandarumą užtikrinančios lipniosios juostos, naudojamos plėvelės pastatų konstrukcijų sujungimams suklijuoti, stiklo vatos juostos, skirtos ertmėms aplink langus sandarinti, elastinga lipni sandarinimo mastika ir netgi iš plėvelės pagaminti ruošiniai ventiliacijos kanalams, medinių konstrukcijų išsikišimams, kaminams, kolonoms ar langų angokraščių kampams sandarinti.

Naudojant šiuos komponentus, suformuojamas tinkamas izoliacinis apvalkalas iš vidaus, konstrukcijos saugomos nuo galimo drėgmės, pelėsio poveikio, užtikrinamas pastato ilgaamžiškumas ir gyvenimo komfortas.