• Pavadinimas: „Açucena House” (liet. „Lelijos namas“)
• Vieta: Nova Lima, Brazilija
• Architektai: „TETRO Arquitetura“
• Konstruktoriai: „Engecapo”
• Plotas: 500 m²
• Metai: 2021
• Nuotraukos: Jomar Bragança

Tikriausiai dauguma vaikystėje svajojo apie tobulą namelį medyje, kuris taptų ne tik nuosava tvirtove, bet ir „pakeltų“ mus šiek tiek aukščiau kasdienybės bei prikeltų ryšį su gamta. Svajonėms virstant realybe, toks projektas gali tapti sudėtingu ne tik dėl inžinerinių ir konstrukcinių aspektų, bet ir darnios, aplinkai palankios architektūros atžvilgiu. Visgi užduotis nėra neįmanoma, tereikia didelio polėkio, drąsos ir miško aplinkos!

Visų pirma – vieta ar idėja?

Dažnai mūsų praktikoje pradedant architektūrinį procesą pasirenkama vieta, sklypas, o tada kontekstualiai kuriamas architektūros projektas. Tačiau kartais pirma gimsta idėja, kurios pagrindu ieškoma tobula vieta ją išpildyti. O esant įnoringiems polėkiams tenka paplušėti renkantis tinkamą aplinką juos įgyvendinti. Ypatingam „nameliui medyje“ projektui brazilų architektų studija „TETRO Arquitetura“ pasirinko Atlanto atogrąžų miško gilumą. Ši vieta ypatinga savo gamtine egzotika, aukštais medžiais, krūmynais, įvairiais paukščiais ir laukiniais gyvūnais. Išskirtinė topografija pasižymi gana stačiu šlaitu, būdingu Nova Lima regionui.

Architektūrinio projekto užmojai neužstoja konteksto svarbos, atvirkščiai – aplinka čia atlieka pagrindinį vaidmenį. Išlaikomas egzistuojantis reljefas ir nenukertamas nei vienas medis. Pagrindinė užduotis yra išryškinti ryšio su gamta svarbą, todėl kreipiamas didžiausias dėmesys į kontekstą – išlaikoma natūrali aplinka, o gyventojams atveriami geriausi vaizdai, gyvenimo miške privalumai.

Architektūra – erdvės aplink ją dalis

Architektų teigimu, kuriant koncepciją lemiamu aspektu tapo žvilgsnis į viršų, erdvė nuo žemės iki medžių lajos, iškilusios į penkiolikos metrų aukštį. Kūrėjai uždavė sau svarbius klausimus: „kaip statyti tokio stataus šlaito vietoje, išlaikant pirmykštę prigimtį?“, „kaip suteikti gyventojams kasdienę patirtį gyvenimo gamtoje, žvelgti aukštyn ir matyti dangų per medžių viršūnes?“, kurie ir lėmė tolesnio dizaino paieškas. Jų teigimu, vienas svarbiausių tvarios ir darnios architektūros požymis – gebėjimas taikytis prie aplinkos ir reljefo jo neniokojant, o ne gamtos pritaikymas prie architektūros. Siekdami kurti namus darnoje su gamta architektai iškėlė namą aukštyn, išsaugodami žemės lygio augmeniją ir natūralią gyvūnų buveinę. Jie taip pat pritaikė pastato formą prie esamų medžių išdėstymo.

Šviesi namo apdailos spalva išsiskiria ir nustebina, tačiau juodos spalvos laikančiosios konstrukcijos susilieja su tamsia medžių kamienų spalva, kartu tai sukuria tarsi sklandančio debesies arba išaugusios baltos gėlės įspūdį. Tai suteikia lengvumo viso projekto įvaizdžiui. Tuomet, kai vidaus funkcinis išdėstymas tiesiogiai priklausė nuo esamų medžių konfigūracijos. Dideli langai, atviros terasos ir laiptinės sukuria nenutrūkstamą vidaus ir išorės erdvių žaismą, kuriame gyventojas gali jaustis saugus būnant tiek gamtoje, tiek savo „tvirtovėje“. Ši architektūra švelniai įsilieja į kontekstą, tačiau išlaiko tvirtą poziciją kaip savarankiška struktūra.