Atnaujinant daugiabučius namus fasadų pasirinkimas neapsiriboja tik vienu iš dviejų – vėdinamųjų ar nevėdinamųjų – fasadų sprendimu. Vėdinamųjų fasadų pasirinkimą išplečia plokščių gausa, o tinkuojant fasadą labai svarbu suderinti visas medžiagas pagal jų ypatybes. Į ką reikia atsižvelgti renkantis, kokiu būdu apšiltinti fasadus ir kaip pasiekti aukščiausią kokybę?
Estetika – ne paskutinis kriterijus
Viena pagrindinių daugiabučių namų atnaujinimo priemonių yra sienų apšiltinimas. Lietuvoje renovuojant daugiabučius dažniau sienos tinkuojamos, tačiau pastaruoju metu vis daugiau gyventojų renkasi vėdinamuosius fasadus. 2013 metais, prasidėjus renovacijos proveržiui, vėdinamuosius fasadus pasirinkdavo apie penktadalis namų, o šiandien juos renkasi beveik pusė jų. Iš tiesų abu pasirinkimai yra geri, tvirtina Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktorius Valius Serbenta.
„Techninės charakteristikos, techniniai parametrai, kurie nulemia apšiltintų sienų šilumos naudą ar šilumos charakteristikas – kone identiški. Dažniausiai, bent mano požiūriu, susidaro toks įspūdis, kad žmonės renkasi ventiliuojamuosius fasadus, nes jiems gražiau“, – sako V. Serbenta.
Vis dėlto renkantis fasadus reikia įsigilinti į kiekvieno namo specifiką ir pasidaryti pastato tyrimus, pataria KTU Architektūros ir statytos instituto mokslo darbuotoja Rosita Norvaišienė. Tarkime, kad namas yra drėgnas, todėl būtina rinktis ventiliuojamuosius fasadus, nes nevėdinamuose fasaduose kaupiasi drėgmė.
„Kadangi žiemos metu šiluma ir garai iš vidaus eina į išorę per visas konstrukcijas, kad ir kokios sandarios jos būtų, kai garai sutinka šaltesnius paviršiaus sluoksnius, jie kondensuojasi. O vėdinamųjų sienų konstrukciniuose termoizoliaciniuose sluoksniuose vandens garų kondensacija pasitaiko labai retai“, – sako mokslininkė.
Būtina suderinti medžiagas
Į ką reikia atkreipti dėmesį renkantis tinkuojamąjį fasadą? Pirmiausia labai svarbu pasirinkti kokybiškas, sertifikuotas medžiagas, patikrintas laboratorijose. Tyrimai atliekami KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijoje. Pasak laboratorijos mokslo darbuotojos R. Norvaišienės, svarbiausia, kad armavimo mišinio, izoliacijos ir tinko ypatybės būtų suderintos tarpusavyje.
„Mes visas medžiagas, visą vadinamąjį sumuštinį, patikriname, ar tos sistemos bus atsparios mūsų klimato poveikiui. Atliekame įgėrio bandymus, tikriname garų laidumą, šaldymą, šildymą, patikriname atsparumą smūgiui. Ir jeigu sistema būna teisingai įrengta, tai gali tarnauti daugiau kaip 25 metus“, – pasakoja mokslų daktarė R. Norvaišienė.
Patyrę ir kvalifikuoti statybininkai vadovaujasi šiais patarimais. Vienos Telšių statybų įmonės, atliekančios renovacijos projektus, darbų vadovas Vytautas Juška pabrėžia, kad svarbu naudoti vientisą sistemą. „Pradėjai dirbti su viena sistema, tai su viena ir dirbi. Svarbiausia išlaikyti gamintojų rekomenduojamas technologijas“, – pasakoja V. Juška.
Reikalingi aukštos kvalifikacijos statybininkai
Svarbu ne tik pasirinkti kokybiškas medžiagas, bet ir darbus patikėti aukštos kvalifikacijos statybininkams. Dažniausiai pasitaikančios klaidos, pasak KTU mokslų daktarės R. Norvaišienės – kad nepakankamai į armavimo mišinį įspaudžiamas armavimo tinklelis, tiek, kiek priklauso pagal technologiją.
„Tinklelis turi būti viena trečioji nuo paviršiaus, armavimo mišinys jį visą turi paslėpti, nes tai yra pagrindinis daiktas, kuris perima visas smūgio deformacijas – plėtimosi ir susitraukimo, visus įtempimus“, – sako R. Norvaišienė.
Kita pasitaikanti klaida – neteisingas šiltinimo plokščių klijavimas. „Šiltinimo plokštės turi būti klijuojamos be tarpelių, nes kiekvienas tarpelis yra šilumos tiltas, pro kurį išeina šiluma. Taip pat pasitaikančios klaidos – neteisingas eiliškumas, ne šachmatiškai montuojamos plokštės“, – sako mokslininkė.
Tinkuojant fasadus labai svarbu juos apsaugoti nuo išorinių klimato sąlygų: uždengti nuo lietaus ar tiesioginių saulės spindulių. Šlapiems darbams atlikti reikalinga tam tikra temperatūra, dažniausiai nuo +5 iki +25 laipsnių.
„Buvo ir tokių atvejų, kad reikia atlikti darbus, laikas spaudžia, darbininkai tinkuoja, ir užlyja arba saulė plieskia, o jie dirba. Taip negalima, nes armavimo mišinys per greitai išdžius, praras savo rišamąsias ypatybes ir tada pradės kristi“, – sako R. Norvaišienė.
Vėdinamieji fasadai – plokščių pasirinkimas
Lygindami tinkuojamųjų ir vėdinamųjų fasadų charakteristikas pašnekovai pastebi, kad ne tik atliekant darbus tinkuojami fasadai reikalauja daugiau dėmesio negu vėdinami, bet ir apskritai jie yra lepesni. Todėl šį būdą gali rinktis gyvenantieji ramesnėmis sąlygomis. O ventiliuojamųjų fasadų kaina – mažiausiai 20 proc. didesnė, bet jie yra patvaresni ir ilgaamžiškesni, atsparesni ir klimato poveikiui, ir įvairiems smūgiams bei taršai. Todėl, pavyzdžiui, prie judrios gatvės stovinčio daugiabučio gyventojams patartina rinktis ventiliuojamuosius fasadus.
Palyginus vėdinamųjų ir nevėdinamųjų fasadų šilumos varžą, tinkuojamieji fasadai praleidžia mažiau šilumos, nes vėdinamuosiuose fasaduose susidaro oro tarpų. Todėl norint pasiekti tokią pat šilumos varžą, vėdinamiesiems fasadams prireiks daugiau termoizoliacinės medžiagos, ir siena bus storesnė.
Pagal kiekvieno namo specifiką pasirenkamos ir vėdinamųjų fasadų apdailos plokštės. Skirtingi gamintojai pateikia nemažai pasirinkimų: nuo natūralaus ar dirbtinio akmens plytelių iki aukšto slėgio celiuliozės laminato (HPL), fibrocemento ar aliuminio plokščių. Kiekvienos jos turi savo skirtingas ypatybes, skiriasi jų ilgaamžiškumas, degumo klasė ir kaina. Pasak statybų įmonės atstovo V. Juškos, pigiausias variantas yra akmens masės plytelės. O pirmajam aukštui dažnai parenkamos atspariausios fibrocementinės plokštės.
Kalbėdamas apie vėdinamųjų fasadų montavimą V. Juška atkreipia dėmesį į renovacijos projekto tikslumą.
„Svarbu tikslus plokščių išdėstymas, reikia nepatingėti išmatuoti, kad architektai sudėliotų tiksliai, kur kokios plokštės, tuomet ir plokščių išeiga mažesnė. Plokštės yra gaminamos dviejų matmenų, o supjausčius tinkamu dydžiu lieka daug atliekų“, – sako statybininkas.
Dar vienas mokslų daktarės R. Norvaišienės patarimas – nesirinkti tamsių spalvų plokščių. „Dabar madingi tamsūs fasadai, bet jie sugeria daugiau saulės spindulių, įkaista, o naktį atšąla, įvyksta temperatūros svyravimų. Saulei šviečiant karštą vasaros dieną juodo fasado temperatūra gali pakilti iki 70 laipsnių“, – sako ekspertė.
Neraginami siekia aukštesnės klasės
Šiltinant namo sienas fasadų pasirinkimas priklauso nuo kiekvieno namo specifikos, tačiau svarbiausia, kad medžiagos būtų sertifikuotos, gamintojai patikimi, o darbai atlikti kokybiškai. Pasak BETA direktoriaus V. Serbentos, renovacijos darbų kokybė per pastaruosius porą metų labai stipriai pagerėjo. O daugiabučių namų gyventojai vis labiau siekia aukštesnių energinio efektyvumo standartų.
„Kuo tikrai galėčiau pasidžiaugti, kad iš daugiau kaip 1600 per pastarąjį laikotarpį atnaujintų pastatų daugiau kaip 300 pasiekė B energinio efektyvumo klasę, nors minimalūs sugriežtinti reikalavimai – pasiekti C klasę“, – sako V. Serbenta.
Pasak jo, vis dažniau yra diegiami ir atsinaujinantys energijos šaltiniai, tokie kaip saulės kolektoriai ar geoterminis šildymas. KTU mokslininkės R. Norvaišienės nuomone, ateityje bus siekiama vis aukštesnės energijos klasės, net pasyviųjų namų statuso. O saulė galės būti įdarbinta ne tik įrengiant saulės kolektorius ant stogo, bet ir pasinaudojant jau dabar pasaulyje populiariomis saulės integruotomis sistemomis, kai saulės kolektoriai integruojami į stogus ar fasadus.
BETA inf.
