Komfortabilu vaikščioti po šildomas prekybos ir pramogų “sostinių” alėjas, lankyti patogiai, po vienu stogu įsikūrusias batų parduotuves, bankus, kino sales, restoranus ir kavines – čia netgi užaugo Z karta. Ir iš tiesų – kuo šios erdvės skiriasi nuo senamiesčio gatvių? Bet pabandykite pasivaikščioti po šias “gatves” su plakatu, surengti čia piketą, gatvės kultūros renginį, improvizuotą muzikos pasirodymą ar paprasčiausiai prigulti ant suoliuko ir, neabejoju, skirtumai netrukus pradės ryškėti. Ir visų pirma būtent dėl to mums ir reikalingos viešosios erdvės.  

Kalbant apie viešąsias erdves, daugelis visų pirma turbūt pagalvoja apie aikštes, parkus ir skverus. Tačiau gatvės taip pat yra viešosios erdvės, kurios dažnai sudaro net apie trečdalį miesto teritorijos. Gatvės, pasak garsaus jų tyrėjo Allano B. Jacobso, yra tos vietos, kur sutinkame žmones, o tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko apskritai turime miestus, kuriuose vyksta socialiniai ir komerciniai susidūrimai bei mainai.

Iš tiesų galbūt dažniau apie gatves galvojame kaip apie transporto koridorius. Daugiausia diskusijų gatvių tema kyla dėl asfalto kokybės, duobių skaičiaus, žaliųjų rodyklių, eismo įvykių – visko, ką nagrinėja legendinė laida „Keliai. Mašinos. Žmonės” ir kas labiausiai rūpi savivaldos rinkėjams. Ir tai nenuostabu, nes daugiau nei pusę amžiaus statėme ir griovėme miestus pagal modernizmo idėjų inspiruotus algoritmus, kurie būtent ir redukavo istoriškai turtingą ir svarbų gatvių vaidmenį iki utilitaraus funkcionalizmo. Tačiau pažangieji pasaulio miestai jau seniai pasiraitojo rankoves bandydami sugrąžinti prarastą gatvių visuomeninį gyvenimą ir šios pastangos visuomet atsiperka keleriopai.

Per visą nepriklausomo Vilniaus istoriją vienu metu tikriausiai nevyko tiek projektų, kiek jų vyksta dabar. Keičiasi viskas – nuo Pašilaičių iki Senamiesčio. Vieni didžiausių pasikeitimų vyksta aukštutinėje Naujamiesčio dalyje, neseniai pramintoje Aukštamiesčiu. Per pastaruosius keletą metų čia įgyvendinta ar pradėta rengti beveik 100 įvairių projektų: senų daugiabučių renovacija, nauji daugiabučiai, komerciniai pastatai, biurai, pramonės pastatų konversijos, daugiafunkciai kompleksai, ištisi kvartalai ar net ištisos teritorijos, bet dar svarbiau – gatvės, skverai ir kitos viešosios erdvės.

Šį kartą noriu pakviesti pasivaikščioti po šiame pokyčių lauke esančią Naugarduko gatvę. Ji chaotiška, ją supa daug susipynusių ir viena kitą dengiančių skirtingų laikmečių struktūrų, kurios atsirado kartais net visiškai priešingoms ideologijoms formuojant miestą. Kaip gatvė sugebėjo adaptuotis vykstant dideliems pokyčiams, kokia ji dabar ir kokia ateitis laukia jos ir viso Naujamiesčio? 

Kvartalai danguje

Atvykstančius į Vilnių, pro automobilio ar autobuso langą miestas pasitinka poindustriniu posovietiniu peizažu. Nors naujutėlaitis automobilių salonas neblogai pridengia didelę sandėlių teritoriją dešinėje, postsocializmą pridengti ypač sudėtinga. Čia vis dar viešpatauja aptrupėję sovietiniai daugiabučių balkonai, buvusių industrinių teritorijų tvoros, degalinės, sandėliai, virš kurių kyšo nauji stikliniai fasadai, autoservisų garažiukai, kebabų kioskai, automobiliai ant šaligatvių. Vienoje pusėje matome storu kietųjų dalelių sluoksniu padengtą karpiniuotą kaimo trobelę, kitoje – raudonų plytų aštuoniasdešimtųjų brutalizmo architektūrą su desperatiškai pageltusiu „Patalpų nuoma” ženklu. Čia pat eismą sustabdo dviguba šviesoforų užkarda ir gatvė įsilieja į sunkiai naviguojamą beformę Žemaitės, Kauno ir Naugarduko gatvių sankryžą, kurioje dominuoja aklinas 150 metrų “Maximos” fasadas su didžiule automobilių aikštele priešakyje.       

Viskas atrodė iš esmės panašiai ir 2007 metais, kai ganėtinai nykų tuometį architektūros gyvenimą, dominuojamą pakniupstomis statomų daugiabučių, sudrebino netikėta žinia, kad Vilniuje netrukus iškils Pasaulio prekybos centras. Viziją pristatę neseniai į pasaulinę rinką prasibrovę vizionieriški, utopinėmis megastruktūromis garsėjantys danų architektai „Bjarke Ingels Group“ (BIG) žadėjo Gedimino sapno išsipildymą. Virš Naugarduko gatvės tuo metu dar planuose numatyta pietinio aplinkkelio estakada, o virš jos siūlomas pakibęs 200 000 m2, trijų korpusų, 12 aukštų pastatas, kuriame žadama įkurdinti Pasaulio prekybos centrą su konferencijų salėmis, kino teatru ir biurų kvartalais. Greta dar žadama įrengti 300 kambarių viešbutį, apartamentus, universitetą, 7 restoranus, prekybos ir sveikatos priežiūros kompleksus ir netgi privačią ligoninę! Idėjos autoriai dėl didelės skubos, matyt, spėję apsilankyti Vilniuje tik per „Google Maps“, pasiūlė pastato plano formai suteikti barokinių Senamiesčio kiemelių snaigės formos struktūrą, kuri plane atrodė išties puikiai. Tačiau po mažiau nei metų ištikusi „Lehman Brothers“ griūtis daugiau nebekėlė jokių klausimų. Be abejo, kokiam gi miestui nebūtų apmaudu prarasti dviejų milijardų litų vertą progą, tačiau šiandien būtų galima pasakyti, kad galbūt mums visai ir pasisekė. Kodėl?   

Užuominą į atsakymą pasufleruoti gali čia pat esantys sovietiniai daugiabučiai. Ar teko girdėti, kad kvartale tarp Naugarduko, Vytenio ir Smolensko gatvių 1959 metais per du su puse mėnesio buvo sumontuotas pirmasis Lietuvoje stambiaplokštis daugiabutis namas, o paskui ir visas jų kvartalas? Pabrėžtinai nuo senosios Naugarduko gatvės nusisukę, kaip pėstininkai išsirikiavę identiški penkiaaukščiai garsėjo XXS dydžio butais. Šie namai gimė būtent iš tos pačios adaptuotos modernizmo architektūros ideologijos, kurią dar 20 amžiaus pradžioje skelbė garsusis architektūros patriarchas šveicarų architektas pseudonimu Le Corbusier, kuris 1925 metais labai entuziastingai siūlė su žeme sulyginti istorinį Paryžiaus centrą ir užstatytį jį megalomaniškomis kilometrų ilgio daugiabučių struktūromis su 60 aukštų biurų bokštais tarp jų.

Paryžiaus modernizavimo planas „Plan Voisin“, turėjęs jį išgelbėti nuo socialinių ir higienos negandų bei sutalpinti augančią miesto populiaciją, anuomet buvo atmestas, tačiau greitai po karo modernizmas miestų planavime įsigalėjo kaip nekvestionuojama progreso ideologija, žadanti ne tik greitai atstatyti po karo sugriautus nauja jėga augančius miestus, bet ir atnešti visuomenei masinę automobilizaciją su plačiomis gatvėmis ir greitkeliais, gyvenamuosius rajonus, atskirtus nuo gamyklų, pėsčiųjų takus, atskirtus nuo gatvių, žalioje aplinkoje skendinčius daugiabučius su mokyklomis, daželiais ir buitinio aptarnavimo centrais ir galiausiai butus, aprūpintus kanalizacija, karštu vandeniu ir ventiliacija bei daug dienos šviesos pro langus – viską, ko senuosiuose miestuose trūko labiausiai.

Jau 1950 -1960 metais JAV miestuose aktyviai vyko modernizacija, pradėti masiškai griauti senieji miestų kvartalai, o jų vietoje statyti kartais 20 eismo juostų ir daugiau turintys miesto greitkeliai, viadukai bei daugiabučių kvartalai, kurie savo struktūra labai artimi Vilniaus miegamiesiems rajonams. Tuomet jauna architektūros žurnalistė Jane Jacobs viena pirmųjų pradėjo pastebėti ir garsiai kalbėti apie tai, kad modernizmas ne tik neišpildo pažadų, bet priešingai – sugriauna aplinkos erdvinę, socialinę ir ekonominę ekosistemą ir paverčia anksčiau veikusius kvartalus nykiais ir pavojingais socialinės atskirties getais.

Simbolinė modernizmo griūtis įvyko, kai 1972 metais Sent Luise efektingu sprogimu buvo nugriautas liūdnai pagarsėjęs didžiulis daugiabučių kompleksas „Pruitt-Igoe“, vos per 20 metų nuo pastatymo spėjęs virsti neįtikėtinai nuniokotu socialinės desperacijos, vandalizmo, gaujų karų ir teroro židiniu. Panašiomis aplinkybėmis vėliau buvo nugriauti pėsčiuosius nuo automobilių turėję atskirti Venecijos inspiruoti Londono pėsčiųjų viadukai (angl. pedways), o vos prieš metus po ilgų diskusijų nugriautas net ir garsusis Alison ir Peter Smithsonų architektūros šedevras „Robin Hood Gardens“, kurio pagrindinė idėja – koridoriai – balkonai, autorių vadinti gatvėmis danguje, galiausiai pripažinti visiškai neveikiančia ir pavojinga dizaino klaida. Taigi jau bent pusę amžiaus pasaulis bando sau pripažinti ir pasakyti: viskas – daugiau jokių gatvių, šaligatvių, kiemelių ar kvartalų danguje, tai neveikia ir mes negalime sau to leisti.

Laukiniai Rytai

Modernizmo idėjos niekur nedingo. Po karo jos buvo parankios atstatant ir plečiant miestus, o kiek vėliau tapo labai parankios neoliberalizmo ideologijai, kuri Vakaruose pradėta plačiai taikyti apie 1970 metus. Neoliberalizmas žadėjo, kad laisva rinka ir privataus kapitalo iniciatyvos išspręs visas miestų problemas, jei tik viešasis sektorius ir nevyriausybininkai nesikiš ir leis laisvai veikti. JAV tai įtvirtino masiškai propaguojamą automobiliais grįstą gyvenimo būdą: darbas mieste, gyvenimas priemiestyje, apsipirkimai dideliuose prekybos centruose ir nesibaigiančios automobilių spūstys bei griūvantys miestų vidiniai rajonai.

Liūdniausias to pavyzdys – Detroitas. Tuo tarpu 80-aisiais ir 90-aisiais, kai JAV jau pradėjo suprasti tokio gyvenimo būdo kainą ir ieškoti būdų, kaip visa tai pakeisti kažkuo tvaresniu, o Europos šalys masiškai piketavo prieš miestų automobilizaciją, griuvo Tarybų Sąjunga. Posovietinės šalys, pavargusios nuo centrinio komiteto diktato, puolė švęsti neoliberalizmo šventės ir netruko įgyvendinti dažnai tik per aštuntojo dešimtmečio Holivudo filmus matytą amerikietiškąją svajonę – milžiniškus prekybos centrus su kilometrais lentynų, namus priemiesčiuose, automobilius ir, žinoma, jų spūstis, kurios dar tuomet asociavosi su vakarietiška „pažanga“.

Genetiškai modifikuotas modernizmas kartu su dereguliacijos politika ir posovietine korupcija pasirodė esąs neįtikėtinai galingas užtaisas, mokslininkų dar vadinamas „laukinių Rytų“ fenomenu, kuris ne tik nusiaubė daugelį miestų, bet ir apskritai sugriovė visą miestų planavimo discipliną. Jei norite pajusti dvelksmą to, kokią fizinę formą tai gali įgauti mieste, siūlau atlikti praktinę „mindfulness“ užduotį: giliai ir sąmoningai kvėpuodami apeikite ratu Naugarduko, Žemaitės ir Kauno gatvių sankryžą: prasibraukite pro iki metro susiaurėjusį Naugarduko gatvės šaligatvį, įrėmintą betono sienutės ir apšvietimo stulpo, palaukite, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas prie pėsčiųjų perėjos, pasivaikščiokite po prekybos centro automobilių aikštelę, kuri, beje, kaip praneša iškaba ant fasado, tęsiasi ir antrame pastato aukšte – pajuskite atmosferą.

Vilniuje yra ir blogesnių vietų, tokių kaip Ukmergės gatvė, tęsianti pėsčiųjų egzistavimą neigiančią 1960-ųjų Las Vegaso „commercial strip“ (liet. komercinis ruožas) tradiciją. Arba akropoliai bei ozai, iš kurių mes galime pasimokyti, kad parduotuvių ir kitų funkcijų koncentracija vienoje vietoje (juolab viename pastate) aplinkai duoda tik dideles sankryžas bei grybukais ir uogytėmis paženklintus automobilių aikštelių hektarus, o blogiausia – brutaliai ir begėdiškai atima iš aplinkinių teritorijų galimybę kurtis verslams, kurie ir suteikia gatvėms gyvybę. Kaip sako posovietinių miestų tyrėjas Kirilas Stanilovas, „laukinių Rytų“ fazė – tai visiška viešosios kokybės erozija. Bet galbūt dar ne viskas prarasta?

Atgal prie ištakų

Nusikelkime ten, kur Naugarduko gatvė įleidžia šaknis į Senamiestį. Čia, pačioje gatvės pradžioje skvero vietoje dar 18 a. buvusioje aikštėje, prie stulpo buvo baudžiami nusikaltėliai. 19-20 a. čia veikė malkų turgus ir arklių turgus, garsėjęs nevaldomomis vagystėmis, o galiausiai buvo pastatytas ir žuvų turgaus paviljonas. Čia, šalia, taip pat įsikūrė maskvietiškų ir žydiškų pirčių kompleksas, maitinamas Vingrių šaltinio vandeniu, o 1905 metais vyko tragiškai pasibaigęs protesto mitingas prieš caro valdžią. Žodžiu, šioje vietoje visuomet virte virė gyvas ir dramatiškas miesto gyvenimas.

Gatvės atkarpa tarp Pylimo ir Mindaugo gatvių – viena stačiausių ir gyvybingiausių gatvių Vilniuje, tikras San Franciskas ir išbandymas lygiagretaus automobilių statymo praktikantams bei visiems, kylantiems į kalną dviračiu ar pėsčiomis. Leidžiantis žemyn nuo sankryžos su Mindaugo gatve pro medžių viršūnes sušmėžuoja Senamiesčio panorama su bažnyčių bokštais, o aplinkui nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro galime stebėti labai gyvą gatvės gyvenimą.

Čia yra gyvenamieji namai, pradinė mokykla, kolegija, kalbų mokyklos, biurai, net kiemuose pasislėpęs mažai kam žinomas teatras, renginių erdvės, keletas svarbių kultūros institucijų, dvi maisto prekių parduotuvės, tatuiruočių salonai, keramikos dirbtuvės, butikai, dizaino salonai, grožio paslaugos. Ypač plataus lankytojų rato sulaukia čia įsikūrusios kavinės, barai ir restoranai: čia gali atrasti ir snobiškus pusryčius su benediktais, ir lietuviškų dienos pietų vieta virtusį kinų restoraną, per ilgąją pertrauką patiriantį pradinukų invaziją, čia pat – verslininkų klubu tapusi kaljano kavinė ir aukščiausios klasės restoranas bei nuolat veikianti palestinietiškos halal šavarmos užeiga su paslaugiais bangladešiečiais.

Iš kur visa ši gyvybė ir įvairovė? Siūlau atkreipti dėmesį į kelis lemiamus dalykus. Maždaug 350 metrų ilgo gatvės atkarpoje yra 4 gatvių sankirtos, o kiekviename gale – aktyviai veikiantys kvartalai ir tolyn skirtingomis kryptimis vedančios gatvės. Vadinasi, gatvė puikiai integruota į aplinką, paprasčiau kalbant, ji yra daug kam pakeliui. Įdėmiau apsižvalgę pastebėsime, kad gatvės trasą iš vienos pusės formuoja į vientisą liniją sukibę 3-5 aukštų 19 a. pastatai, kurių kiekvienas vidutiniškai turi apie 30 metrų pločio gatvės fasadą. Tai ne tik akiai maloni įvairovė su skirtingomis fasado puošybos detalėmis, tai sukuria ir funkcinę įvairovę bei leidžia kiekvienam pastatui veikti autonomiškai, o prireikus – transformuotis nesuardant viso gatvės gyvenimo.

Nors ši gatvės dalis ir šlaite, namai sklandžiai laiptuojasi žemyn, visi namų pirmi aukštai yra lengvai pasiekiami iš gatvės ir dažnai yra šaligatvio lygyje. Vidutiniškai kas 10 metrų turime po įėjimą ar įvažiavimą į kiemą. Toks langų ir įėjimų kiekis leidžia ne tik lengviau pritaikyti pirmuosius aukštus skirtingoms funkcijoms, bet ir užtikrina socialinę kontrolę.

Kaip turbūt pirmoji viešai pastebėjo šiuolaikinės urbanistikos pradininkė Jane Jacobs, visi šie tankiai išdėstyti į gatvę orientuoti langai ir įėjimai – tarsi akys į gatvę, jie ne tik sudaro psichologinį saugumo jausmą, bet gatvė iš tikrųjų tampa mažiau patraukli plėšikams ir vandalams. Puikus balansas tarp gyvenamųjų, verslo bei visuomeninių funkcijų šioje gatvės dalyje taip pat užtikrina, kad erdvė bus naudojama ir stebima skirtingu paros ir savaitės metu. Visiškai nemokamai ir be jokių kamerų! Pėstiesiems komfortą suteikia platūs 6 metrų šaligatviai, kuriais eidamos net ir didesnės žmonių grupelės gali palaikyti pokalbį, prasilenkti, stabtelėti.

Gatvės užstatymo perimetrą neseniai papildė sukiužusio kiosko vietoje pastatytas naujas namas. Galbūt architektūra jis ir nestebina, tačiau urbanistiškai puikiai veikia. Pasak miestų humanizavimo eksperto Davido Simo, gatves aktyvuojantys ir laikui atsparūs pastatai pasižymi funkciniu sluoksniavimu. Šis namas yra klasikinis to pavyzdys: pirmas aukštas universalus, pritaikytas komercijai ir visuomeninėms funkcijoms, taigi aukštesnėmis lubomis, turintis daug įėjimų tiesiai iš gatvės, kiti aukštai pritaikyti butams ar biurams, o viršuje – mansardinis aukštas, kuris išsiskiria laisvesniu planavimu bei forma ir tokiu būdu sukuria išskirtinę kokybę jos naudotojams. Namas neaukštas, turi daug langų ir taip užtikrina gatvės socialinę kontrolę. Į kampą tarp seno namo įsprausta terasa apželdintomis sienomis turi tiesioginį įėjimą iš gatvės, ji sukuria aktyvią pusiau viešąją erdvę. Šio vieno pastato atsiradimas yra reikšminga transformacija visai minėtai Naugarduko gatvės atkarpai bei skverui greta jo. Tai taip pat parodo, kokios jautrios yra gatvės ir kiek nedaug kartais trūksta, kad jos veiktų gerai.  

Kas tas Aukštamiestis?

Kilkime į kalną ir nuo sankryžos su Mindaugo gatve vaizdas jau kiek kitoks: gatvės perimetrą formuoja jau žemesni 2-3 aukštų 19 a. pastatai, tarp jų įsiterpia ankstyvojo sovietmečio stalinistinės architektūros gyvenamieji namai, kurie taip pat dar paklūsta gatvės užstatymo linijai. Dar už kvartalo Naugarduko gatvė susikerta su Algirdo gatve, kuri yra lietuviškai kukli „China Town“ versija: čia pat, už kelių šimtų metrų įsikūrusi Kinijos ambasada, prie kurios kartais vyksta taikios Tibeto rėmėjų akcijos, o aplink šią gatvę galima suskaičiuoti bent 10 Azijos šalių restoranų.

Kiek toliau, šalia Švitrigailos gatvės galime pamatyti išlikusių medinių trobų, kurios žymi dabar jau kvartalų viduje pasislėpusias senąsias priemiesčio gatvių trasas, viena tokių – Mortos gatvė. Iš karto už Švitrigailos gatvės, dešinėje – pramonės kvartalas, kuriame dar tarpukariu veikė „Elektrit“ radijo aparatų gamykla, o vėliau ir slaptas sovietų karinės pramonės aukštųjų technologijų fabrikas kodiniu pavadinimu „555“. Dalis jo reformavosi į VGTU elektronikos fakultetą. Kitoje Naugarduko gatvės pusėje – ką tik pabaigtas naujas biurų pastatas. Vieną jo kraštinę formuoja senoji Amatų gatvelė. Dar toliau – sovietinio modernizmo daugiabučiai su įsiterpusiais vietomis išlikusiais 19 a. mūrinių namų fragmentais. Nesunku pastebėti, kad senieji namukai turi kur kas geresnį ryšį su gatve – čia ir dabar įsikurusios parduotuvėlės, barai, restoranai ir kitos paslaugos.

Nuo Mohenžo Daro iki caro

Jei pažiūrėsime iš toliau, visas Aukštamiestis maždaug toks ir yra – urbanistinių struktūrų melanžas. Tačiau yra vienas labai svarbus elementas, kuris visą šią iš pažiūros padriką maišalynę struktūrizuoja – tai stačiakampis gatvių tinklas. Tokia statmenai susikertančių gatvių struktūra yra labai sena, ji taikyta dar nuo Mohendžo Daro, 2600 metų prieš mūsų erą gyvavusio Indo slėnio civilizacijos miesto laikų, o vėliau išplėtota romėnų, kaip racionalus ir unifikuotas imperijos karinių tvirtovių plėtros ir užkariautų žemių apskaitos tvarkymo įrankis, pasiekęs net ir Šiaurės Europą.

Panašiais principais vadovavosi ir 19 a. carinės imperijos kviestiniai architektai – planuotojai iš Prancūzijos, kurie taip pat planavo ir Vilniaus plėtrą. Pirmasis toks planas parengtas dar 1817 metais, tačiau realus poreikis plėtrai atsirado 1860 metais nutiesus geležinkelio liniją Varšuva–Sankt Peterburgas. Per 50 metų miestas padidėjo beveik 3,5 karto – iki 205 000 gyventojų 1909 metais. Taigi augant miestui, 1875 metais, prisitaikant prie geležinkelio linijos krypties, čia suprojektuotas pietryčių ir šiaurės rytų kryptimis orientuotas labai pragmatiškas gatvių tinklas. Pagrindinė šios aiškios geometrijos išimtis – senasis pašto kelias – Naugarduko gatvė.

Stačiakampis Naujamiesčio gatvių tinklas sudalina teritoriją palyginti dideliais gabalais – kvartalų dydžiai skiriasi: nuo mažesniųjų, kurių kraštinės siekia 170 ir 250 metrų iki didesniųjų, siekiančių 200 ir 500 metrų. Palyginimui, pavyzdžiui, Manhatano kvartalų dydis – 80 ir 275 metrų, Čikagos – 100 ir 200 metrų, o garsusis planuotojo Idelfonso Cerda taip pat 19 a. suprojektuotas Barselonos gatvių tinklas – kvadratinis, 133 metrų kraštinėmis. Dydžiu Vilniui artimos Kopenhagos centrinės dalies kvartalai, nors ir ne stačiakampio plano, taip pat yra retai didesni nei 70 ir 140 metrų.

Taigi tokie dideli Naujamiesčio kvartalai galbūt ir nėra labai racionalus pasirinkimas, kuris padėtų užtikrinti aiškią ir tvirtą struktūrą, tačiau galbūt tai padėjo išsaugoti daugiau senųjų namų ir gatvelių. Kvartalų viduje kai kur iki šių dienų išliko „ketvirčiuotos“ senųjų gatvelių trasos. Akivaizdu ir tai, kad toks sudalijimas neleido pernelyg įsismarkauti ir sovietinio modernizmo rajonams – Naugarduko gatvės daugiabučių kvartalai prie Smolensko, Birželio 23-iosios ir Vytenio gatvių, nors užima pilnus kvartalus, taip pat paklūsta 19 a. gatvių tinklui.

Dideli kvartalai – tarsi atskiri pasauliai. Vienas tokių – žymusis loftų kvartalas tarp Naugarduko, Vytenio, Ševčenkos ir Švitrigailos gatvių, kuris gyvena atskirą vidinį, iš išorės beveik nematomą gyvenimą su verslo centrais, viešbučiais, biurais, kūrybinėmis architektų ir dizainerių studijomis, „pop-up“- ais, netinklinėmis parduotuvėmis, autoservisais, butikais, grožio salonais, menininkų dirbtuvėmis, barais, hipsteriškomis kavinėmis, galerijomis – restoranais, kultūros iniciatyvomis, naktine programa, na ir žinoma, turbūt labiausiai į tikrus loftus panašiais loftais Vilniuje.

Tankumas

Vien tik užmetus akį į palydovinę Aukštamiesčio nuotrauką, juolab palyginus ją su bet kokiu sėkmingo vakarietiško miesto centru, akivaizdu, kad dar dauguma kvartalų nėra pilnai išnaudoję vystymosi potencialo: gatvių perimetrui suformuoti trūksta pastatų, kvartalų viduje dažnai plyti nesuformuotos erdvės, pramonės kvartalai neefektyviai užstatyti sandėliais. Dalis funkcijų šioje vietoje paprasčiausiai nebeaktualios, neišnaudojančios vietos privalumų, o arčiau geležinkelio daug kur apskritai plyti dykros. Pavyzdžiui, sunku šiandien būtų pagrįsti degalinės ir šalia esančios antkapių prekybos aikštelės būtinybę būti Naugarduko gatvės dalyje tarp Smolensko ir Birželio 23-osios gatvių. Taigi pokyčiai neišvengiami ir reikalingi, dabartinė struktūra turi transformuotis ir tankėti – tik taip gali būti sukurta visavertė miesto centro dalis.

Tačiau žodis „tankumas“ lietuviui labiau kelia siaubą, nei viltį. Ir iš tiesų po karo lietuviams masiškai privaloma tvarka pradėjus kraustytis į miestus, patirtas mikrorajonų tankumas nebuvo labai malonus. Jau 90-aisiais miegamuosius rajonus pradėta tankinti žaliųjų erdvių sąskaita bandant įgrūsti iš esmės tokių pačių, tik naujos statybos daugiabučių, o mikrorajonų pakraščiuose pradėti statyti liūdnai pagarsėję „prieškriziniai“ daugiabučių skruzdėlynai, kuriuose apskritai nebuvo numatyta jokios erdvės kokybės.

Visas Vilnius pradėtas tikslingai tankinti dar 2007 metais patvirtintu bendruoju planu. Planuotojai, vedami Vakaruose plėtojamos pažangios kompaktiško miesto idėjos, kuri turėtų užtikrinti tvarią miesto plėtrą – gerą paslaugų pasiekiamumą pėsčiomis ir tuo pačiu mažesnę priklausomybę nuo automobilio – nustatė didelius užstatymo intensyvumo (pastato patalpų ploto ir sklypo ploto santykio) rodiklius beveik visame mieste. Iš tiesų Kopenhagos ar Stokholmo gyventojų tankumas didesnis už Vilniaus daugiau nei 3 kartus, Londono – 10 kartų, o Paryžiaus – net 14 kartų. Tačiau gyventojų tankumas ar užstatymo intensyvumas tėra tik skaičiai, kurie savaime nieko nepasako apie architektūros ar erdvių kokybę. Pavyzdžiui, garsiojo Perkūnkiemio ir anksčiau minėtų 19 a. pastatų Naugarduko gatvės pradžioje užstatymo intensyvumas yra toks pats, tačiau erdvės bei architektūros kokybė, na ir galiausiai – juntamas vietos charakteris, skiriasi nepalyginamai.

Miestų humanizavimo pradininko Jano Gehlo tradiciją tęsiantis architektas-urbanistas iš Danijos Davidas Simas kalba apie tvarų ir adaptyvų, humanizuotą „minkštąjį“ miesto tankumą – kvartalus, kuriuose gyvendamas gali miegoti su atviru langu, kur nuo pat savo durų slenksčio visur gali nueiti pėsčiomis, kur gyvenimas yra lengvas ir patogus, kur galima patirti kasdienius aplinkos teikiamus miesto malonumus, kur skatinami geri ir prasmingi įvairių miesto gyventojų ir kaimynų santykiai. Skamba šiek tiek utopiškai, tačiau tokių miestų ar miestų dalių Vakarų ir Šiaurės Europos miestuose apstu, o vienas geriausių ir mums artimiausių pavyzdžių – jau minėta Kopenhaga, kur vyrauja tankus, bet neaukštas (iki 5-ių aukštų) kvartalų užstatymas (angl. low-rise high density), kuris leidžia sukurti didelę gerai į aplinką integruotų, adaptyvių pastatų ir kokybiškų erdvių įvairovę. Tai tarsi „fraktalų sistema su nesuskaičiuojama galybe variacijų“ – teigia D. Simas.

Kas vyksta mieste?

Pagal šiuo metu parengtą, bet dar nepatvirtintą miesto bendrąjį planą, Naujamiestyje numatomi vieni didžiausių pasikeitimų mieste – čia formuojamas kompaktiškas miesto centras. Svarbu pastebėti, kad pirmą kartą bendrasis planas rengiamas pagal visiškai naują reglamentavimo tvarką, analizuojant ne tik didelio mastelio struktūras, paišant teorines ašis ir pagal funkciją spalvinant miesto zonų arealus, bet ir iš tikrųjų „nusileidžiant ant žemės“ iki pavienių sklypų ribų.

Pirmą kartą bendrasis planas nustato, kaip palei gatves turi būti statomi pastatai, pirmą kartą numatytos tam tikros paskatos plėtotojams pirmuosiuose aukštuose įrengti aktyvias į gatvę orientuotas komercines ir visuomenines patalpas. Vis dėlto plano sprendiniuose bent kol kas nėra apspręsta, koks bus formuojamas šios miesto dalies charakteris, kaip turėtų atrodyti gatvės, kur turėtų būti dviračių takai, kaip sprendžiamos automobilių statymo problemos, kaip turėtų būti formuojamos vidinės kvartalų erdvės, kiek naujų gyventojų čia galėtų atsirasti, kaip bus užtikrinta reikalinga socialinė infrastruktūra ir želdynų poreikis, kaip vykdant teritorijų tankinimą bus apsaugoti vietos gyventojų interesai, o galiausiai – ar nenukentės esamos gyvenamosios aplinkos kokybė.

Pirmieji Aukštamiesčio transformacijos vaisiai jau bręsta ir Naugarduko gatvėje bei greta jos esančiuose kvartaluose. Kitąmet planuojama realizuoti šalia MO muziejaus į kalną kylančių laiptų su aplinkinėmis erdvėmis – Vingrių šaltinių skvero projektą, senojoje Mortos gatvelėje planuojami Mortos ir Šv. Florijono skverai. Viešai prieinamas, atraktyvias vidines kvartalo erdves numato ir „Spartos“ fabriko konversijos vizija. Daugelio kvartalų vidinėse dalyse numatomi daugiabučiai namai. Palei gatves tarpus užpildys nauji biurų pastatai, kurie žada humanišką mastelį ir gerą integraciją į aplinką su aktyviais ir lengvai pasiekiamais pirmaisiais aukštais.

Tačiau iki šiol labiausiai matomi ir juntami pokyčiai vyksta Naugarduko gatvės atkarpoje tarp Švitrigailos ir Vytenio gatvių. Rudenį čia atidarytas naujas biurų pastatas, kuriame įsikūrė viena pažangiausių Lietuvos įmonių tituluojamos „Vinted“ biuras, greta rekonstruojama Amatų gatvelė, o po metų numatoma visuomenei atverti ir Amatų skverą. Tačiau svarbiausias pokytis – Naugarduko gatvės humanizavimo projektas. Juo siekiama nuraminti automobilių eismą mažinant greičio ribojimą iki 30km/val., integruoti dviračių takus siaurinant gerokai per plačias automobilių eismo juostas ir numatant buferinę zoną automobilių durelių varstymui – kad neatidžiai atvertos durelės neparblokštų dviratininkų.

Taip pat siekiama pagerinti parkingo juostos talpą ir pačią automobilių statymo kultūrą, sužymint išilgai gatvės numatytas vietas. Aplinką ženkliai pagerino ir žalios krūmų juostos. Šioje gatvės atkarpoje prie naujojo biurų fasado taip pat įrengti želdynai, suoliukai ir šviestuvai, tarp automobilių vietų pastatyti eksperimentiniai „kiemeliai“ – įvairūs miesto baldų moduliai skirti prisėsti, karstytis ir žaisti. Prie impulso prisidėjo ir sekmadienio Gatvės turgaus iniciatyva, kurios metu šioje gatvės atkarpoje uždaromas eismas ir visa asfalto danga skiriama nors ir laikinam, tačiau smagiam miestiečių šurmuliui.

Teisė į gatvę

Regis, Aukštamiesčio laukia puiki ateitis, tačiau tai, kaip iš tikrųjų atrodys Naugarduko gatvė, Naujamiestis ir galiausiai visas miestas vis dėlto labiausiai lems ne planai ir reglamentai, o miesto kūrėjų ir naudotojų kritinė masė – plėtotojų, investuotojų, architektų, politikų, miesto administracijos, gyventojų, visuomenininkų, verslininkų keliama kokybės kartelė.

Būkime kritiški, nepasiduokime spindintiems megalomaniškų koncepcijų gundymams, nekartokime modernizmo klaidų, pagaliau išeikime iš atgyvenusios, pavojingai naivios ir visa griaunančios „laukinių Rytų“ fazės. Reikalaukime kokybės! Kiekvienas intervencijos, iniciatyvos, protesto ar net naudojimosi miestu precedentas labai svarbus.

Net jei ir nebūsime pavyzdingai pilietiški dalyvaudami viešuose naujų projektų svarstymuose, rašydami pranešimus apie konteinerius, paliktus ant dviračių tako, ar protestuodami prieš projektų rengimo viešumo stoką ar netinkamus sprendimus, mes mažų mažiausiai galime būti budrūs ir išrankūs vartotojai, balsuojantys už kokybę savo kojomis ar piniginėmis. Galiausiai galime būti atsakingi miesto naudotojai vis dažniau keliaudami pėsčiomis, miesto autobusais, dviračiais ar paspirtukais ir, svarbiausia – mėgaudamiesi tuo.

Tekstą parengė architektas-urbanistas Vytautas Buinevičius.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.