Žemo slėgio injekcija Lietuvoje naudota retai (švedų TACSS receptūrą „Geostatyba“ pritaikė gruntams stabilizuoti Elektrėnuose), bet pasaulyje ji populiari (pavyzdžiui, tunelio po Lamanšo sąsiauriu skliautui sandarinti buvo likviduojamas vandens pritekėjimas į tunelį pro pleišėtas pilkąsias klintis, jose po sąsiaurio dugnu išgręžtas tunelis).
Stabilizuojančio tirpalo injekciją į grunto poras galime palyginti su medicinine vaistų injekcija į žmogaus kūną. Ir ten, ir čia stengiamasi nepakenkti, nesuardyti struktūros – grunto ar žmogaus audinio. Kuo žemesniu slėgiu injektuojamas tirpalas užpildo poras ir atlieka savo darbą – gydo žmogų arba stiprina gruntą.
Stabilizuojančios medžiagos injektavimas į gruntą pirmą kartą buvo panaudotas Prancūzijoje dar Napoleono valdymo laikais – 1802 metais. Siekdamas izoliuoti trukdžiusio dirbti rekonstruojant Djepo uosto šliuzą vandeningo žvyro tarpsluoksnį, inžinierius Charles’is Berigny išrado gruntų injekcijos metodą ir cemento skiediniu sutvirtino žvyrą. Jis pirmasis panaudojo sąvoką „injekcijos procedūra“ (pranc. procédé d’ injection).
Injektuojamo grunto apimtys ypač padidėjo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai pasaulio didmiesčiuose (Paryžiuje, Londone, Berlyne, Hamburge) intensyviai buvo tiesiami metro tuneliai ir dėl to teko stiprinti gretimų pastatų pagrindus, o kartais – ir paties tunelio skliautą.
Greta cemento suspensijos, kuri tiko injektuoti tik į žvyrą, nes į smulkesnius gruntus negalėjo prasiskverbti, pradėti naudoti tirpalai neorganinių bei organinių daugiamolekulių junginių pagrindu. Iš neorganinių cheminių medžiagų gruntams injektuoti daugiausia naudoti ir naudojami tirpalai natrio silikato pagrindu (Josteno, Rodio ir kiti metodai), o iš organinių polimerų sėkmingai pritaikytos kai kurios sintetinės dervos (karbamidinės, akrilinės, uretaninės).
Aukšto slėgio injekcija injekciniu būdu leidžia stiprinti smulkius dispersinius gruntus (dulkingą ir molingą smėlį, smėlingą molį).
Srautinei injekcijai naudojama cemento suspensija ekologiškai yra visiškai švari. Kaip aukšto slėgio injekcijos rezultatas gaunamas gruntbetonis (kartais vadinamas cementgrunčiu) yra stiprus ir ilgaamžis. Jis gali būti gaunamas beveik visuose gruntuose.
Aukšto slėgio injekcija – tai pagrindų stiprinimo metodas, kai aukšto slėgio čiurkšlė gilumoje suardo natūralią grunto struktūrą, po to suteikia jam naują kokybę: paverčia iš dispersinio grunto uoliniu. Aukšto slėgio injekciją sudaro 3 etapai: gręžimas iki projektinio gylio; perjungimas injekcijai; grunto pjovimas aukšto slėgio čiurkšle, sukant ir keliant į viršų injektorių.
Aukšto slėgio injekcija gali būti pritaikoma bet kokiems dispersiniams gruntams stiprinti. Žinoma, smėliniuose gruntuose srautinė injekcija vyksta lengviau ir paprasčiau nei moliniuose arba durpinguose.
Porų injekcija ir aukšto slėgio injekcija paremtos skirtingais principais. Porų injekcijos metu tvirtinantis gruntą tirpalas, kurio klampumas artimas vandens klampumui, specialiai įspaudžiamas į poras kuo mažesniu slėgiu, kad ne suardytų natūralią grunto struktūrą, bet tik užpildytų esančias poras (tuštumas) ir jose sukietėtų, suklijuodamas atskiras kietąsias grunto daleles į vieną monolitą. Aukšto slėgio injekcija – priešingai. Ji ardo esamą grunto struktūrą ir ilgainiui cemento skiedinio ir grunto mišinį paverčia tvirtu grunto betonu.
Pagrindų ir pamatų renovacija – aktuali šių dienų statybos inžinerijoje. VGTU Geotechnikos katedros ir mokslo laboratorijos mokslininkai šioje srityje atlieka darbus: teikia konsultacijas, rengia seminarus, projektuoja konkrečius objektus. Katedros dėstytojų vadovaujami studentai nagrinėja pamatų renovacijos metodus savo mokslinio tyrimo darbuose.
