Seni namai panašūs į garbingo amžiaus žmones. Masyviose jų sienose nėra iššūkio aplinkai ir arogancijos. Jos prisimena praėjusių laikų blizgesį ir kančias, dainas ir ašaras. Jos dažnai būna lyg raukšlėmis išraižytos plyšiais, atsirandančiais dėl netolygaus pastato nuosėdžio ilgais egzistavimo dešimtmečiais.
Senos sienos gali nuraminti, priminti, įkvėpti. Kaip tik dėl to senamiesčiai vertinami ne kaip nugriovimo laukiančių namų kompleksai, bet kaip nacionalinio paveldo vertybė. Senus brangius mums pastatus, kaip ir senus brangius mums žmones, privalome globoti, saugoti, gydyti. Tada galėsime ilgiau džiaugtis, kad jie yra su mumis.
Viena senųjų pastatų problemų susijusi su nepakankamai tinkamu jų pamatų įrengimu ir dėl to pasitaikančiais netolygiais pastato nuosėdžiais. Priežastis paprasta – kadaise nebuvo galimybės padaryti gilius grunto tyrimo gręžinius ir zondus, kad būtų detaliai įsitikinta, kokie gruntai – stiprūs ar silpni – bus po būsimojo pastato pamato padu ir darbuosis ilgus metus kartu su juo.
Dėl to ir Pizos bokštas pasviręs, ir senoji Kionigsbergo (dabartinio Kaliningrado) katedra, statyta XIV amžiuje atvykstantiems kariauti su prūsais ir lietuviais kryžiuočiams pasimelsti, nusėdusi daugiau kaip 2 metrus, ir senajame Vilniuje vis dar apstu supleišėjusių mūrų. Beje, ir senieji (tikrieji) Valdovų rūmai, ypač jų pietinė siena, pastatyta į silpną durpingą pagrindą sukalus per trumpus medinius polius, kentėjo nuo didelių netolygių nuosėdžių. Tai matyti ir Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėse, XVIII šimtmečio pabaigoje įamžinusiose rūmų liekanas, ir senuosiuose pamatuose, kuriuos galima išvysti ekskursijos į Valdovų rūmus metu.
Ką daryti, jeigu susiduriama su tokiu atveju?
Šiuolaikinėje geotechnikoje skiriamos dvi esminės pagrindų ir pamatų renovacijos (rekonstrukcijos) kryptys: senųjų pamatų parėmimas naujai įrengiamais mažo (30 centimetrų ar mažiau) skersmens poliais (vadinamasis persodinimas ant polių; ang. Underpinning, vok. Unterfangung) ir pagrindo stabilizavimas porų injekcija (ang. Grouting, vok. Poreninjektion) arba aukšto slėgio injekcija (ang. Jet-Grouting, vok. Hochdruckinjektion).
Be jųdviejų, galima paminėti klasikinius (senovinius) metodus (pamato pagilinimą, paplatinimą, pagilinimą kartu su paplatinimu) ir ypatinguosius metodus, kurie taikomi unikaliems objektams išskirtinėmis sąlygomis (pavyzdžiui, Pizos bokštui ar Meksiko miesto katedrai gelbėti). Klasikiniai metodai kartais taikomi ir dabar, jų pritaikymo aplinkybės – labai konkrečios.
Pagilinimas efektyvus tada, kai silpno grunto sluoksnis po pamato padu yra plonas, iki 1 metro storio.
Paplatinimas tinka tuomet, kai pamatas stovi ne ant silpno, o ant gero grunto, bet norima smarkiai padidinti slėgį, tenkantį pagrindui.
Pagilinimas su paplatinimu racionalus ten, kur norima efektyviai išnaudoti laikomąją negiliai esančio stipresnio grunto galią.
Ne visada didinant apkrovas, tenkančias esamo pastato pagrindui, būtina stiprinti pamatus. Kartais galima papildomai apkrauti pamatus nestiprinant. Tai paaiškinama tuo, kad praeityje dažnas pastatas būdavo statomas su didoka atsarga. Be to, laikui bėgant smėliniai gruntai nuo ilgametės statinės ant jų stovinčio objekto apkrovos sutankėja, o moliniai gruntai konsoliduojasi. Ir vienu, ir kitu atveju mechaninių pagrindo ypatybių rodikliai didėja, palyginti su buvusiais prieš daugelį metų statyto pastato pagrindo rodikliais.
Vilniuje yra nemažai trijų ar keturių aukštų pastatų, kurių vienas aukštas pristatytas nestiprinant pamatų. Profesorius P. Konovalovas iš Rusijos savo knygoje apie pagrindų ir pamatų rekonstrukciją mini atvejį, kai keturių aukštų namas nesustiprinus pamatų buvo paaukštintas dar keturiais aukštais. Tiesa, šis objektas stovėjo ant itin patikimo pagrindo – tankiojo žvyro.
Tam, kad pagrindas galėtų būti papildomai apkrautas nestiprinant, būtina viena sąlyga – pastate neturi būti plyšių dėl netolygių nuosėdžių. Supleišėjusį pastatą papildomai apkrauti leistina tik patikimai sutvarkius jo pamatus. Beje, vertingo senovinio supleišėjusio pastato pamatai stiprintini net tuomet, jeigu nenumatoma didinti apkrovos. Tiesiog to nepadarius netolygūs pastato nuosėdžiai tęsis, vadinasi, plyšių, darkančių gražų fasado vaizdą, ir vėl atsiras.
Pagrindų ir pamatų rekonstrukcijos, pagrindų ir pamatų stiprinimo problema ypač aktuali šiuolaikinėje geotechnikoje. Statant papildomus pastato aukštus ant senų pamatų, įrengiant giliąsias pamatų duobes greta esančių pastatų, likviduojant pernelyg didelius ir netolygius pastatų ant silpno pagrindo nuosėdžius, tiesiant tunelius sudėtingomis hidrogeologinėmis sąlygomis ir daugeliu kitų atvejų tenka specialiomis priemonėmis paveikti pagrindo gruntus, kad šie taptų tvirtesni, nelaidūs vandeniui ir atitiktų tuos reikalavimus, kurie keliami sudėtingomis sąlygomis įrengiamiems pagrindams bei pamatams.
