2010 metais priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl pastatų energinio naudingumo statybų sektorius sutiko nevienodai. Buvo net ministras, nemanęs, jog reikėtų sukti galvas dėl to, kas bus, jei tos direktyvos Lietuva nesilaikys. Ir šiandien yra statybos įmonių bei nekilnojamojo turto projektų plėtotojų, kurie tvirtina – kelti energinio naudingumo reikalavimus per anksti, nes niekas nemoka tokių pastatų statyti, o ir neapsimoka tai daryti.

Bet yra ne tik įmonių, bet ir pavienių statybos specialistų, kuriems rūpi įsitikinti, ar tikrai energiškai efektyvi statyba yra taip sunkiai įveikiamas kalnas, o kopimo „įranga“ – labai brangi. Tarp pastarųjų – ir panevėžietis statybos specialistas Remigijus Navikas.

Kai atestuotas statinio statybos specialiųjų darbų bei ypatingo statinio specialiųjų statybos darbų techninės priežiūros vadovas R. Navikas prieš trejus metus pirko sklypą Stoties g. 1, pirmiausia galvojo apie pagrindinį tikslą – pastatyti bendrovei „Aukštaitijos implantologijos klinika“ išskirtinį, maksimaliai funkcionalų klinikos pastatą. Norėjosi prisidėti ir prie to, kad Panevėžyje atsirastų įdomesnių ir gražesnių pastatų. R. Navikui tai turėjo būti 20 metų trunkančios darbinės praktikos Lietuvoje ir užsienyje paįvairinimas – ištrūkimas iš komforto zonos.

Pagal užsakovo, bendrovės „Aukštaitijos implantologijos klinika“, užduotį architektas Valdas Klimavičius 10 x 14 m ploto sklype suprojektavo trijų aukštų (pastatas ant šlaito, tad iš vienos pusės matyti tik du aukštai), B energinio efektyvumo pastatą.

Kaip tik besiruošiant projekto įgyvendinimui, viešojoje erdvėje ėmė daugėti diskusijų apie energiškai efektyvią statybą, apie įsivaizduojamus sunkumus ir neįsivaizduojamai išaugančią statinio kainą.

„Matant visa tai, kas rašoma ir kalbama, tas klausimas darėsi vis įdomesnis, o galiausiai kilo noras pastatyti energiškai efektyvų pastatą – įsitikinti savo akimis tokio sprendimo nauda. Prasiblaškymui: daugybę metų nesikeičianti rutina vargina, o nauji iššūkiai suteikia jėgų ir stiprybės. Mano tėvukas mėgsta vieną posakį: jei ant kupros akmenį užsidėsi pats, tai jis nebus sunkus. Bet jei kas nors kitas… Taigi – kadangi man tai teikė malonumą, nebuvo ir sunku“, – aiškino R. Navikas.

Patyręs statybininkas projekto autoriaus V. Klimavičiaus dėl savo išaugusių ambicijų beveik nebetrukdė. Tiesa, architektas pripažino – langai gal būtų buvę mažesni, o pastato architektūra paprastesnė, jei ir statytojas, ir projektuotojas nuo pirmos dienos būtų žinoję, jog šiame projekte sieks A klasės.

Apsisprendęs pralenkti galiojantį statybos techninį reglamentą dėl energinio efektyvumo standartų, R. Navikas pats gilinosi į šios srities informaciją, keitė dalį projektinių sprendinių ir vadovavo statyboms. Šiandien yra įsitikinęs, kad statant energetiškai efektyvų pastatą darbų kokybė yra svarbesnė, nei medžiagos. Ypatingo kruopštumo reikalauja langų ir šilumos izoliacijos jungimo vietos, grindų ir sienų jungimo vietos, net elektros instaliacija.

„Kiekvienas, kuris yra pastatęs A energinio efektyvumo klasės statinį, pasakys: medžiagos – ne esminis dalykas siekiant šio rezultato: gali sudėti geras, bet jei dirbs meistrai, kurių pirštai žiūri į kitą pusę, tai nebus jokios kategorijos. O kitą kartą gali paprastesnę medžiagą naudoti, bet turėdamas gerus, sąžiningus meistrus ir ją pasieksi“, – komentavo R. Navikas.

Konstruktyvo medžiaga nepakito – pastatas iš silikatinių plytų. Langai tokio pat dydžio ir konfigūracijos, kokie buvo suplanuoti iš pradžių. Vis dėlto kai kurias numatytas projekto dedamąsias teko keisti. Pirmiausia, žinoma, planuojant langų montavimą ir pastato apšiltinimą. Čia buvo griežtai laikomasi A energinės klasei taikomų reikalavimų.

Sienų termoizoliacijos storis siekia 300 mm. Šiltinant panaudotos nedegios šilumos izoliacijos plokštės iš akmens vatos, skirtos naujai statomų pastatų, vėdinamų trisluoksnio mūro sienų šilumos izoliacijai, PAROC WAS 50 (150 mm), PAROC WAS 50 (100 mm) ir PAROC CORTEX (50 mm). Laikančioji konstrukcija sumontuota ant stiklo pluošto laikiklių.

Plokščias gydymo įstaigos stogas apšiltintas 480 mm izoliacijos sluoksniu. Jis susideda iš PAROC ROS 60 (trys 150 mm storio plokštės sluoksniai) ir PAROC ROB 80 (30 mm). Stogas uždengtas prilydomąja elastomerine, t.y. bitumine lakštine (ritinine) 4,00 mm storio stogo ir hidroizoliacine „Midos“ danga.

Bendrovė „Stikmeta“ aliuminio profilio vitrinų, langų bei durų gamybai panaudojo „Sapa“ aliuminio profilių sistemas, o stiklinimui – dviejų kamerų saulę kontroliuojančius stiklo paketus. Visų šių konstrukcijų šilumos perdavimo koeficientas yra mažesnis nei 1,1 w/m2K.

Perdanga žemė-rūsys (pamatai) apšiltinta grindims, pamatams, cokoliui skirtomis ekstruzinio polistireninio putplasčio plokštėmis „Styrodur“ (100 mm), perdangos tiek iš rūsio į pirmą aukštą, tiek į iš pirmo aukšto į antrąjį – irgi 100 mm storio „Styrodur“ plokštėmis. Tos pačios kategorijos plokštėmis apšiltintintos ir visos rūsio sienos. Po šildomosiomis grindimis pirmame ir antrame aukšte buvo paklota polistireninio putplasčio plokštė EPS 80.

R. Navikas gali apgailestauti tik dėl vieno – kad niekur nematė informacijos apie tai, kad sandarumo testą, kuris būtinas siekiant ne žemesnės nei A energinio efektyvumo klasės sertifikato, verta atlikti ne vieną, o du kartus.

„Jei būčiau žinojęs, pastatas turbūt būtų pasiekęs ne A, o A+ klasę, – spėja pašnekovas. – Tik kai atvažiavo specialistas atlikti sandarumo testo, papasakojo, kad pirmąkart patikrinti statinį reikėjo vos pabaigus „juodą“ statybą. Aš gi pakviečiau jį, kai pastatas buvo baigtas 100 procentų“.

Sandarumo testas parodė, kad iki A+ klasės trūksta labai nedaug, bet statytojui nebesinorėjo ardyti apdailą ieškant izoliacijoje jo „pliusą“ išpūtusios skylės.

Liepos mėnesį „Aukštaitijos implantologijos klinika“ klinika jau pradėjo savo veiklą, o R. Navikas pagaliau turi laiko dar kartą apmąstyti per pastaruosius kelerius metus įgytą naują patirtį. Netrukus šildymo sezonas, kuris geriausiai ir atskleis projekto efektyvumą.

 RĖMĖJO TURINYS