Universalusis dizainas (angl. universal design) arba dizainas visiems (angl. design for all) Lietuvoje tampa vis populiaresnis ir kai kurie architektai bei interjero dizaineriai jau įprato vadovautis jo nuostatomis projektuodami būstą, tačiau viešoje erdvėje dar pasigendama platesnės diskusijos apie jo pritaikymą.
Tai specifinis dizainas – ilgalaikiai interjero ir eksterjero sprendimai, pritaikyti visoms amžiaus grupėms. Geriausi universaliojo dizaino pavyzdžiai – Skandinavijos šalyse, ypač Švedijoje. Ten jau kelis dešimtmečius naujai statomiems ir renovuojamiems namams taikomi senjorams ir neįgaliesiems tinkami sprendimai, kuriais gali naudotis visi žmonės, be specialaus pritaikymo. Šie sprendimai skirti visiems, neišskiriant vienos ar kitos žmonių grupės.
Verta pagalvoti ir apie tai, kad jaunas žmogus taip pat kažkada gali tapti neįgalus arba patirti galūnės traumą. Įrengiant būstą patartina numatyti kelis žingsnius į priekį ir turėti omenyje, kad gali tekti prižiūrėti senstančius tėvus arba į svečius priimti judėjimo suvaržymų turintį žmogų.
[prenumerata mailpoet_form_id=”8″ bg_color=”#b1cbd9″ image_url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/2022/01/pastatas.png” intro_text=”Svarbiausios” white_text=”architektūros, interjero ir paveldo” outro_text=”naujienos – nepraleiskite!”]Vonia – svarbiausia patalpa, lemianti komforto lygį
Bene svarbiausia patalpa kalbant apie universalųjį dizainą – vonios kambarys. Vyresnio amžiaus senjorai arba neįgalieji gali būti daug savarankiškesni, jeigu šis kambarys yra pritaikomas pagal jų poreikius. Jiems ypač svarbu jaustis patogiai, o higienos palaikymas turi kelti kuo mažiau diskomforto, šis procesas jiems turi tapti malonus.
Neretai pagal universaliojo dizaino gaires vonios kambaryje nebūna pačių vonių ar klasikinių dušo kabinų. Dušo vietoje suformuojami trapai su plytelių nuolydžiu į juos vandeniui nubėgti, o bendras patalpas ir dušo zoną skiria tik užuolaida. Dušo kabinoje turi užtekti vietos įvažiuoti neįgaliojo vežimėliui ir jam apsisukti. Rekomenduojama praustuvų aukščio viršutinė riba – 80 cm, o ilgis – 55 cm.
Architektė Ieva Prunskaitė projektuoja tiek namus, tiek interjerus ir tvirtina, kad apie universalią patalpų pritaikymo funkciją yra galvojama iš anksto. „Įrengiant vonios kambarius juntama tendencija, jog žmonės nori kuo mažiau valymo, siekiama, kad pati patalpa būtų erdvesnė. Dušų kabinos užeinamos, be durų. Labai patogu, jeigu dar duše būna suoliukas“, – sako I. Prunskaitė.
Itin svarbus ir durų plotis, pagal reikalavimus neįgaliesiems jis turi siekti 90 cm. Dar vienas ypač svarbus momentas – durų slenksčių atsisakymas, siekiant suteikti kuo didesnę judėjimo laisvę. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į kuo daugiau nuožulnių kampų bei į įvairius laikiklius.
Įrengiant vonią pagal universaliojo dizaino pradmenis, siekiama naudoti kuo daugiau jutiklių – maišytuvai valdomi alkūnėmis ir pan. Taip pat svarbu ir linijinių vonios trapų įrengimas, dėl ko lengviau prižiūrimos dušo ir tualeto sistemos, į grindis įleidžiami dušo padėklai, kuriuos būtina numatyti projektavimo procese. Ekspertai pataria, kad vonios kambarys būtų kuo erdvesnis, o santechnikos įranga būtų išdėstyta ne atsitiktinai, o apgalvojus, kaip kambaryje judėti patogiau.
Pastebi fiktyvų reikalavimų išpildymą
Dizaino studijos „Rimartus“ įkūrėjas Rimantas Špokas pažymi, kad Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama dizaino universalumui, tačiau jis įžvelgia ir atvejus, kai siekiama apeiti universaliojo dizaino reikalavimus. Visgi specialistas viliasi, kad šis dizainas išliks tarp tendencijų ir bus dar labiau įtvirtintas pagrindiniame statybų įstatyme.
„Dažniausiai tai yra visuomeninės ir daugiafunkcės paskirties objektai – jie pagal galiojantį Statybos techninį reglamentą (STR) turi būti pritaikyti žmonėms, turintiems negalią. Tačiau projektuotojams tie reikalavimai dažnai apsunkina sąlygas: reikia numatyti plačius praėjimus, papildomas patalpas, ženklinimus, keltuvus ir t. t., o ploto tam tiesiog nėra.
Tenka matyti objektų, kuriuose reikalavimai yra išpildomi tik fiktyviai. Pavyzdžiui, kavinėse sanitariniai mazgai pritaikyti neįgaliesiems, bet realiai jie nelabai tam tinkami ir yra per maži. Privačiuose objektuose žmonės taip pat vis dažniau galvoja apie ateitį – renkasi vieno aukšto namus arba butus, turinčius patogų priėjimą, privažiavimą.
Interjeruose svarbus patogus ir racionalus suplanavimas, kad judėjimas būtų neapsunkintas, visi funkcionalūs įrenginiai lengvai pasiekiami. Jaunesni užsakovai paprastai mažiau apie tai svarsto, nes būstas dažnai įrengiamas ne „amžinam“ gyvenimui, daugiau dėmesio skiriama estetikai, unikalumui ir saviraiškai“, – sako interjero dizaineris R. Špokas.
Pašnekovas pamena, kai jam teko ruošti kelis privačių namų interjero projektus Švedijoje ir Norvegijoje. „Ten tikrai yra labiau atsižvelgiama į tam tikrus reikalavimus, kad atsitikus nelaimei arba dėl senatvės žmogui būtų užtikrintos galimybės gyventi tame pačiame būste. Ir tai yra racionalu ir logiška.
Svarbiausi aspektai – tinkamas suplanavimas. Turi būti įvertinti judėjimo patalpose scenarijai, išlaikyti reikalingi atstumai, ypač tokiose zonose kaip sanitarinės, miegojimo, valgymo erdvės, laiptai. Svarbios detalės – durų plotis, jų atidarymo kryptis, dušo zona be laipto, pasiekiamo aukščio ir saugūs, nevirstantys baldai.
Manau, kad Lietuvoje tai populiarės, bet netaps reikalavimu, nebent tai bus įteisinta statybų techniniais reglamentais. Tai labai svarbus rodiklis nekilnojamojo turto vystytojams, kad numatomi projektai, ypač daugiabučių namų, būtų universalūs. Nors šiandien butai kompaktiški, vieta yra brangi, bet tokia tendencija tikrai pastebima“, – teigia R. Špokas.
Ragina neprisirišti prie būsto, įvertinti poreikius
Architektė I. Prunskaitė priduria, kad dabar neretai žmonių siekiamybė yra statyti vieno aukšto namus, jeigu tai tik leidžia sklypo dydis. „Taip daroma mąstant apie ateitį – apie vaikus, neįgalius žmones arba tėvus. Labai svarbus akcentas įrengiant tokius namus yra patalpos be jokių laiptelių, kad būtų galima laisvai judėti, pravažiuoti su vežimėliu. Tai išlieka svarbu projektuojant ir aplinką aplink namą.
„Kartą projektavau interjerą, kurį įrengiant buvo galvojama apie vyresnių tėvų priežiūrą. Tame name jau buvo laiptai. Numatėme praplatinti laiptų gabaritus ir prie turėklų pritvirtinti keltuvus neįgaliems žmonėms. Patalpos įrengiamos taip, kad prireikus ateityje būtų galima pritaisyti reikiamus pagalbinius įrenginius ar konstrukcijas.
Projektuojant būstus verta pagalvoti apie universalų jų pritaikymą, nesvarbu, ar jaunesni, ar vyresni žmonės įsirengia. Jeigu namas dviejų aukštų, pirmame patariama turėti kambarį, į kurį būtų galima patekti be laiptelių, jis būtų labai patogus specialius poreikius turintiems svečiams, tėvams arba patiems būsto savininkams, kai, pavyzdžiui, patiriama kojos trauma. Šie ir kiti projektavimo aspektai yra patikrinti ir ilgainiui pasiteisina“, – sakė I. Prunskaitė.
Neįgaliųjų reikalų departamento statinių pritaikymo priežiūros specialistas Artūras Zumaras teigia, kad neretai girdi priekaištų, neva, Lietuvoje situacija dėl pastatų pritaikymo specialiųjų poreikių turintiems žmonėms yra prasta, taip pat, anot jo, yra tvirtinama, kad Lietuva šiuo klausimu stipriai atsilieka nuo Skandinavijos ar Vakarų Europos valstybių. Jis turi paaiškinimą – Lietuva juk buvo daug metų okupuota, o sovietinė sistema neįgaliaisiais beveik nesirūpino, jie buvo slepiami užmiestyje. Jo manymu, tai ir lemia dabartinę, netobulą situaciją, tačiau ji, pasak A. Zumaro, nėra tokia prasta.
„Visgi mūsų šalyje vis dar eksterjeras ir interjeras neretai būna išpildytas neatsakingai. Skandinavų kraštuose yra daugiau žmogiškojo supratimo. Stengiamasi padaryti, kad būtų kuo patogiau ir laisviau. Teko lankytis Švedijoje ir ten viskas yra apgalvota – apie regos sunkumų arba judėjimo negalią turinčius žmones ar apie senjorus.
Vakarų šalyse asmenys, sulaukę garbaus amžiaus, neįgalieji, turėdami nepritaikytą namą, nebijo jo parduoti ir įsigyti butą, kuris jiems būtų pritaikytas. Pavyzdžiui, Vokietijoje liftai yra statomi nuo keturių aukštų namų. Tuomet gyventojams nereikia vargti. Dabar daug kur neįgaliesiems butai įrengiami pirmame aukšte, kas yra labai geras dalykas. Tačiau neretai pamirštama apie ėjimą į svečius. Ką daryti, jeigu draugas gyvena penktame ar šeštame aukšte?“ – svarsto A. Zumaras.
Universaliojo dizaino sprendimai itin aktualūs sparčiai senstančiai Lietuvos visuomenei. Turint omenyje tai, kad senstančių žmonių judėjimo galimybės tampa vis labiau ribotos, atsiranda būtinybė prieš įrengiant gyvenamąsias patalpas ir jų aplinką atsižvelgti į svarbiausius patogumo aspektus.
[su_note note_color=”#fbfbf9″ radius=”6″]Įdomiausias naujienas sužinokite pirmieji – „Statyba ir architektūra“ Facebook puslapyje:
[/su_note]
