Komentuoja advokato padėjėja Rasa Vaičekauskytė
Nepasirašyta statybos rangos sutartis – nebus ir mokėjimo už atlikus darbus? Rangovai man pritars, kad net ir turint didelę patirtį vykdant statybos darbus pasitaiko, kad rangovas išsiunčia sutartį, lokalinę sąmatą, sąskaitas apmokėjimui, tačiau užsakovas jų nepasirašo (teigia, kad vėliau pasirašys ir t. t.), po to, pasitikint užsakovu, rangovas pradeda atlikti darbus, eigoje sutartis, sąmatos ir kt. pasimiršta ir apie nepasirašymo faktą prisimenama tik iškilus ginčui.
Deja, bet per 6 savo praktinio darbo su statybos ranga metus, galiu teigi, kad nesąžiningų užsakovų tikrai pasitaiko, o kai kurie sugeba ne tik objektą pasisitatyti, bet ir jį įsirengti niekam nemokėdami už paslaugas. Dar daugiau, ginčui persikėlus į teismą užsakovas pradeda neigti net ir patį rangos teisinių santykių buvimo faktą. Ar tokiu atveju teisme rangovas gali išsireikalauti pinigų už atiktus darbus? Gali.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismai privalo tokio pobūdžio ginče, kai nėra rašytinės sutarties, atsižvelgti į:
1) rangovo parengtą, bet užsakovo nepasirašytą lokalinę sąmatą;
2) vienašališkai pasirašytus rangovo priėmimo – perdavimo aktus (žinoma, pasirašymo tvarką reiktų išlaikyti itin atidžiai!);
3) sąskaitas-faktūras, kurios buvo išsiųstos apmokėjimui, tačiau taip ir liko užsakovo neapmokėtos;
4) jeigu rangovas buvo pasitelkęs kitus asmenis darbams ar jų daliai atlikti – sutartis su jais;
5) įrodymus ar užsakovas sumokėjo grynais pinigais (viską ar iš dalies) rangovui;
6) įrodymus ar užsakovui statybos darbus atliko kitas rangovas (pvz., ar namo statyboje visus ar konkrečius darbus atliko kitas rangovas?).
Taigi, pagaliau „patiestas“ aiškesnis kelias sąžiningų rangovų interesų gynimui. Galvojantieji, kad „nieko nepasirašysiu – nemokėsiu“ – mokės.
Balansas šiuose santykiuose buvo reikalingas, pagaliau atėjo laikas, kai pradedami ginti ne tik užsakovų (kurie teismuose teigia, kad nieko nesuprato, nežinojo, buvo „apgauti“) interesai, bet ir sąžiningų rangovų.
Atkreipiame dėmesį, kad autorės nuomonė negali būti naudojama individualiame ginče be atskiros teisinės analizės.
