Vilnius Tech universiteto V kurso architektūros studentas Aistis Stalaučinskas paviešino savo kursinį darbą „Marių polis“. Tai analogų Lietuvoje neturintis projektas, kurį 24 metų studentas siūlo įgyvendinti Kauno mariose.

„Kai buvau šešerių ar septynerių metų, pirmą kartą teko išplaukti į Kauno marias, kartu su broliu ir seneliais, poeto Jono Aisčio minėjimo metu aplankant užlietą senųjų Rumšiškių miestelio vietą. Prisiminimas liko gilus – tuometę patirtį šį semestrą, po keliolikos metų, pritaikiau architektūros studijose, kursinio darbo metu sukurdamas projektą „Marių polis“, – teigia A. Stalaučinskas.

„Marių polis“ sujungia dvi skirtingas alegorijas – miestą kaip civilizacijos simbolį (taip vadinti miestai – valstybės senovės Graikijoje) ir polių – rąstą, įkaltą pamatams drėgnoje vietoje vykdant statybą.

1955-1959 metais patvenkus Nemuną aukščiau Kauno suformuotas didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje – Kauno marios. Prieš užliejant Nemuno slėnį iškirsti miškai, iškeldintos 45 gyvenvietės (kaimai, vienkiemiai ir Rumšiškių miestelis). Tai buvo vienas iš didžiausių brutaliais metodais įgyvendintų sovietinių projektų Lietuvoje, palikusių gilias socialines žaizdas ir pakeitusių viso Nemuno baseino ekosistemą, kurios ekologinės problemos aktualios iki šiol.

„Projekto tikslas – į buvusį Nemuno slėnį grąžinti bent dalelę išvytos civilizacijos, atsižvelgiant į tai, kad Kauno marios jau ir dabar lankomos žvejų bei turistų, sukurti traukos kompleksą su apgyvendinimo, nuotolinio darbo, maitinimo ir edukacijos galimybe, kartu sprendžiant ir ekologines marių problemas, susijusias su eutrofikacija bei vandens tarša, tačiau nedemontuojant Kauno HE užtvankos ir tokiu būdu nenaikinant ankstesnių kartų palikimo.

Lietuvoje, palyginus su kitomis valstybėmis, vanduo ir miestas dažnai yra tarsi atskirti elementai – upės ir ežerai dėl įstatyminių reikalavimų ir susiklosčiusios tradicijos dažnai palikti grynai gamtos stichijoje. Tai turi ir privalumų, tačiau šiuo darbu siekiama parodyti, kad alternatyva iš turimų resursų leistų sukurti naujas galimybes turizmui ir originaliai pažvelgti į istorinės atminties politiką. Juo labiau, kad Kauno marios nėra natūralus gamtinis objektas, o žmogaus veiklos sukurtas telkinys“, – aiškina architektas.

Projektas „Marių polis“ kuriamas užlietoje senųjų Rumšiškių vietoje – buvusioje Nemuno ir dviejų upelių – Pravienos bei Nedėjos santakoje, teritorija patenka į Kaišiadorių rajono savivaldybę, Rumšiškių seniūniją. Ateityje siūloma tokių kompleksų įrengti daugiau – taip sukuriant naujus traukos centrus ir įprasminant istorinę atmintį.

Objekte susijungiančios pačios svarbiausios – apgyvendinimo, maitinimo, rekreacijos, edukacijos funkcijos primena mini-miestą kaip įvairių, žmogui svarbiausių funkcijų junginį.

Tūrinė – erdvinė kompozicija gimsta iš kubų kompozicinės sąveikos. Geometrines figūras sujungia agorą (senovinę polio aikštę) primenantis pontoninis lieptas – „plaukianti“ terasa, kurios viduryje – kavinė su apžvalgos aikštele – terasa ant stogo, šis tūris kuriamas su transformavimo ir pritaikymo kitoms funkcijoms (koncertų scena, kino filmų ekranas ir kt.) perspektyva.

„Marių polis“ primena senąjį Rumšiškių Kokalnį – mitologinį kalną, kuris, kaip ir visa teritorija, buvo užlietas Nemuno vandeniu ir laikui bėgant buvo nuplautas. Veiklos įkarštis planuojamas vasarą, tačiau jo veikla nenutrūks ir kitais metų laikais – pavasarį, rudenį bei žiemą. Žiemos metu, užšalus saugiam ledo sluoksniui, į kompleksą galima ateiti pėsčiomis, ledo motociklu ar arklio traukiamomis rogėmis.

Pagrindinis patekimas į kompleksą planuojamas valtimis ir marių laiveliais. Tai skatintų vietinių pakrantėse gyvenančių žmonių verslumą dirbti plukdant turistus iš visų marių pusių (bei sukurtų kitų galimybių verslumui). Numatoma šį objektą įtraukti į turistinių laivų maršrutus taip užtikrinant nuolatinio susisiekimo galimybę. Žmonėms paliekama įvairaus pasirinkimo galimybė būti tik lankytojais, vienadieniais turistais ar komplekse apsigyventi ilgesniam laikui, atplaukti čia renginių bei koncertų metu.

„Marių polyje“ įsikūręs viešbutis, kavinė bei Kauno marių regioninio parko lankytojų centras pritrauks skirtingų poreikių auditorijas, todėl objektas turėtų būti populiarus, čia, sezono metu galėtų įsikurti ir regioninio parko direkcijos darbuotojai, aplinkosaugininkai, gamtos tyrinėtojai.

Po vandeniu įrengiama hidroakumuliacinė jėgainė marių srovę naudos elektros energijos gamybai ir kartu prisidės prie vandens išvalymo. Tokiu būdu kompleksas pats apsirūpins energija.

Kompleksas kuriamas iš medinių konstrukcijų (karkaso), kurios tinkamai impregnuojamos ir pritaikomos agresyviai aplinkai, nei vienoje vietoje nepaliekamos atviros, taip apsaugant nuo bet kokio sąlyčio su vandeniu.

Statybai naudojamos tik ekologiškos medžiagos. Stogo ir sienų paviršiui padengti kuriama speciali struktūra iš vietinių medžiagų – molio, cemento ir juodžemio sukurta fasadų apdailos medžiaga, specialiai pritaikyta agresyvioms ir nepalankioms sąlygoms, siekiama, kad šis fasadų tipas natūraliai „suaugtų“ su aplinka, taptų ekosistemos ir buveinių dalimi kerpėms, samanoms ir smulkioms žolėms. Pagrindinė sienos dalis formuojama iš presuotų šiaudų ir medinio karkaso, panaudojant reikiamas izoliacines ir jungiamąsias medžiagas. Povandeninė dalis kuriama iš perdirbto plastiko, kad būtų atspari vandens poveikiui. Kompleksas „pritvirtintas“ prie marių dugno specialiai tam sukurtų devynių, iš įvairių kampų išdėstytų inkarų pagalba.

„Marių polis“ – į 60 metų užlietą Nemuno slėnį grįžtančios civilizacijos ir gyvybės simbolis.

Už konsultacijas ir patarimus A. Stalaučinskas dėkoja savo kursinio darbo vadovui, dėstytojui architektui doc. Sauliui Pamerneckiui.