Šiandien dažniausiai pirmas besidominčiųjų saulės energetika užduodamas klausimas statytojams yra, ar elektrinė savo reikmėms atsiperka? Iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas kur kas sudėtingesnis. Norėdami į jį atsakyti, turime palyginti investicijų alternatyvas, konkrečiau – grąžą, laikotarpį ir jų riziką.
Pavyzdžiui, „kiek metų užtektų tų pinigų, kuriuos išleisčiau elektrinės įrengimui dabar, mokėti už elektrą tinklams?“, „Gal investavęs į šilumos siurblį per tą patį laiką sutaupyčiau daugiau?“, „Gal patikimiau investuoti į valstybės obligacijas?“ ir panašiai.
Andrius KARAZINAS
Bendrovės „Solet Technics“ direktorius
Lietuviai mėgsta, kad investuoti pinigai sugrįžtų itin greitai. Galbūt dėl to galėtume kaltinti tautos mentalitetui įtakos turėjusias istorines aplinkybes (sovietinėje eroje privati nuosavybė formaliai neegzistavo, o prieš tai egzistavusi buvo nusavinta), valdžios sprendimų nenuose klumą (kardinalus įstatymų kaitaliojimas dar kartą pasikeitus valdančiajai daugumai), menką pasitikėjimą valstybe (ar galime vadinti dabartinių pensininkų senatvę oria?), gyvenimo planavimo prielaidų trūkumą (neįžvelgiu perspektyvų, todėl gyvenu čia ir dabar) ir daugelį kitų veiksnių. Mūsiškiai racionalūs verslininkai investicijų, kurios atsiperka daugiau kaip per 3–4 m., paprastai net nesvarsto. Natūralu, kad pinigus skaičiuoja ir gyventojai, todėl dažniausiai išgirdę, kad dabartinėmis sąlygomis saulės elektrinė savo poreikiams atsiperka maždaug per 10 m., moja ranka arba ieško pigiausio, bet rizikingiausio varianto.
Ir viskas, atrodo, teisingai. Tik ar visus pinigus suskaičiuojame?
Vis tik dar retas kuris susimąsto, kad saulės elektrinė leidžia ne tik sutaupyti pinigų elektros energijai. Su pasauliniais verslo banginiais dirbančios ar biurus Skandinavijos kapitalo bendrovėms nuomojančios mūsų įmonės jau žino – prioritetas teikiamas tiems partneriams, kurie savo veikloje naudoja energiją iš atsinaujinančių išteklių. Tokie klientai linkę už tai net daugiau sumokėti. Šis reiškinys vadinamas žaliąja rinkodara, padedančia rinkos žaidėjams ne tik išsiskirti (beje, tik kol kas!), brangiau parduoti prekę ar paslaugą, bet ir kurti socialiai atsakingos, vykdančios tvarią veiklą, tausojančios aplinką kompanijos įvaizdį. Tad ar investicijų alternatyvas analizuojantys vadovai įvertina, kad dalis elektrinės kainos yra ne kas kita, o išlaidos rinkodarai?
Dar prieš gerą dešimtmetį šiukšlių rūšiavimas Lietuvoje buvo savotiška iš Vakarų atkeliavusi egzotika. Šiandien pirmokas, grįžęs iš pirmos pamokos mokykloje, rėžia tiesiai šviesiai: „Mama, o kodėl MES šiukšlių vis dar nerūšiuojame?“ Ir iš tiesų, kodėl rūšiuojame šiukšles? Ar kada susimąstėte, kiek Jums asmeniškai kainuoja šiukšlių rūšiavimas? Perkame atskiras dėžes, prarandame vietos ir taip nedideliame bute, gaištame laiką, šiukšles nešdami į kažin kur pastatytus konteinerius… Bet rūšiuojame. Šiukšlių rūšiavimas tampa lyg ir savaime suprantama visuomenine norma, vertybe. Tad kodėl, vertindami investiciją į saulės elektrinę, skaičiuojame tik pinigus? Juk tikslas tas pats – išsaugoti gamtą, tausoti aplinką, gyventi švariau ir sveikiau.
Vienoje diskusijoje socialiniuose tinkluose kažkas išsakė nuomonę, kad racionaliai besielgiantys žmonės į saulės elektrines kol kas neinvestuoja, o nusprendusieji įsirengti vadovaujasi emocijomis. Keista, bet tie patys neva racionalūs žmonės kažkodėl linkę pirkti mersedesą, o ne fiatą, nors galutinis racionalusis tikslas – kuo pigiau nukakti iš taško A į tašką B. Net juokas ima, kai jie pasimeta paklausus, kada tas mersedesas atsipirks.
Žmonės nėra ir niekada nebus iki galo racionalūs, o konkrečius pirkinius renkasi remdamiesi ne tiek emocijomis, kiek savo vertybėmis. Vienam svarbi planetos ateitis, kitam – novatoriaus įvaizdis, trečiam – nepriklausomybė ar ori senatvė, ketvirtas priverstas investuoti dėl savo socialinio statuso, penktas tiesiog pavydi kaimynui. O kokios Jūsų vertybės? Ir kiek jos kainuoja? Paklausime dar drastiškiau – už kiek parduotumėte savo mamą?
RĖMĖJO TURINYS
