Griaunami, neatpažįstamai rekonstruojami ar yrantys sovietmečiu ir ankstyvaisiais nepriklausomybės metais sukurti statiniai paragino architektų bendruomenę imtis ryžtingesnių veiksmų. Lietuvos architektų sąjunga (LAS) numatė per dvejus metus parengti XX a. pab.–XXI a. pr. vertingos architektūros Lietuvoje sąrašą. Projektas, prie kurio susitelks šio laikotarpio architektūrą tiriantys specialistai, mokslininkai, leis ir susisteminti, išplėsti ankstesnįjį įdirbį.
Gesinti gaisrus – ne išeitis
LAS pirmininkės Rūtos Leitanaitės teigimu, architektų bendruomenė jau daug metų kalba apie būtinybę imtis XX a. antrosios pusės statinių saugojimo ir vertinimo valstybės mastu. Poreikį sudaryti tokių statinių sąrašą ypač skatino dabartinė situacija: pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, pastatas pradedamas svarstyti kaip galima kultūros vertybė jam suėjus ne mažiau nei 50 m., taigi, kurį laiką jis išvis nėra saugomas. R. Leitanaitė pažymi, kad Lietuva garsėja savo nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių sąrašų gausa, bet kartu ir prasta jų būkle, nes įtraukimas į sąrašą dar nereiškia apsaugos priemonių. Prievolių ribojamas pastato savininkas ar prižiūrėtojas nebūtinai randa lėšų, o gal ir neskiria prioritetų pastatui išsaugoti, taip atsiranda daug griūvančių neabejotinai vertingos architektūros pastatų.
Poreikiui tokiam sąrašui atsirasti įtakos turėjo ir vis aktyvėjanti statybos rinka bei pastatų savininkų, investuotojų dėmesys miesto centre esantiems pastatams, kuriuos paprastai jie tiesiog nori pritaikyti šiuolaikinėms verslo ar gyvenamosioms sąlygoms. Pasak LAS pirmininkės, dažnai nutinka ir taip, kad apie jų pritaikymą netgi nekalbama – toks architektūrinis palikimas laikomas kliuviniu, kurį siekiama nugriauti ir vietoj jo pastatyti šiuolaikinės architektūros pastatą. Taip prarandama Lietuvos kultūros istorijos dalis.
Tokią situaciją architektų bendruomenė matanti nebe pirmus metus, su jam būdingais trumpais atokvėpiais ar padažnėjimais. R. Leitanaitė teigia, kad atvejų, kai tenka staigiai gesinti gaisrą, skubiai ieškant išeičių, kaip apsaugoti vieną ar kitą pastatą, netrūksta. Ji įsitikinusi, kad pats laikas kalbėti ne apie pavienių pastatų gelbėjimą, o apie sistemingą to laikotarpio architektūrinį palikimą ir paveldo statuso jam suteikimą. O suformavus jo bendrą paveikslą, kalbėti esą būtų gerokai lengviau.
Reikalinga vertinimo metodika
R. Leitanaitės teigimu, dėl pastatų sunaikinimo kylančios diskusijos (pavyzdžiui, policijos pastato Giraitės g., projektuoto architektų Gyčio Ramunio, Kęstučio Pempės, atveju) rodo, kad visuomenė nėra gerai susipažinusi su XX a. pab.–XXI a. pr. architektūros verte, o atsakingos institucijos taip pat stokoja objektyvių, profesionaliai parengtų tyrimų apie ją.
Tiesa, bandymų sudaryti tam tikrus naujesnių statinių sąrašus būta ir anksčiau. R. Leitanaitės nuomone, pagrindinė kliūtis jiems pabaigti ir oficialiai patvirtinti būdavusi šio laikotarpio paveldo vertinimo metodikos stoka. Būtent ji padėtų atsakyti į daugelį aktualių klausimų, pavyzdžiui: kada nusprendžiama, kad pastatas yra vertingas ir saugotinas; ką derėtų labiau vertinti – projekto unikalumą ar jo atstovavimą tam tikrai tipologijai; kiek svarbi pastato originalios struktūros ir architektūros fizinė būklė ir kt.
R. Leitanaitė pabrėžia, kad šios metodikos problematika yra aktuali ne tik Lietuvai. Tai atsiskleidė ir pavasarį organizuotoje tarptautinėje konferencijoje, kurioje svečiai aiškinosi, kaip tokia praktika yra vykdoma kitose šalyse. „Sunku būtų rasti šalį, kurioje būtų tvirtai pasakoma, kad turime algoritmą, per kurį „perleidę“, patikrinę tam tikro pastato charakteristikas, pasakytume jo vertę. Kiekvienoje šalyje taikoma vis kita metodika, be to, jos laikui bėgant kinta ir tobulėja“, – kalbėjo LAS pirmininkė.
Pašnekovės žodžiais, ir į XX a. pab. sovietmečio architektūros paveldą reikėtų žiūrėti kaip į bet kurį kitą nekilnojamąjį kultūros paveldą. Kad jis būtų išsaugotas, jį reikėtų naudoti, o ne formaliai užkonservuoti. Statiniai turėtų būti pritaikyti šiandienos gyvenimui, tik su tam tikromis architektūrinėmis intervencijomis. O kokio lygio jos turėtų būti, kiek galėtų keisti originalią architektūrą, į tai esą ir turėtų atsakyti rengiama metodika. Vertingųjų savybių nustatymas taip pat pasakytų, ką būtina saugoti, o ką galima pakeisti. Pavyzdžiui, kad pastatas išlaikytų savo didžiausią vertę, galbūt pakaktų išsaugoti ne jį visą, o tik dalį jo svarbiausių elementų ar dalių.
Nebus visiškai baigtinis
Anot LAS pirmininkės, šiuo metu jau pradėtą projektą numatyta baigti 2019 metais. Iki to planuojama pristatyti tarpinius rezultatus, o kol kas, dar šiais metais, numatyta sudaryti preliminarų sąrašą, į kurį būtų įtraukti visi galimai dėmesio verti pastatai. Atrankos būdu sąrašas būtų vis siaurinamas, tačiau gali būti ir papildomas, taip galiausiai atrenkant neabejotinai vertingus statinius. Vis tik R. Leitanaitė pabrėžia, kad iki 2019 m. pabaigos planuojamas sudaryti sąrašas nebūsiąs visiškai baigtinis, nes ir toliau bus tobulinama metodika, be to, laikui bėgant keisis pats paveldas, atsiras naujų pastatų.
Baigus rengti sąrašą, juo bus pasidalyta su sprendimus priimančiomis institucijomis (Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentu, miestų, rajonų savivaldybėmis ir kt.) ir verslo organizacijomis. „Mūsų parengtas sąrašas savaime netaps nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių sąrašo, patvirtinto Kultūros paveldo departamento, dalimi, – sako R. Leitanaitė. – Tačiau jis bus išsami, argumentuotai parengta medžiaga ir paskata atsakingoms institucijoms dėmesingiau vertinti, tvirtinti projektus, susijusius su tokios architektūros keitimu. O nekilnojamojo turto vystytojams, savininkams ši informacija taip pat padės atsakingiau bei jautriau planuoti pokyčius ir įspės juos apie, tikėkimės, didesnį visuomenės ir valstybės dėmesį sąraše esančių pastatų likimui.“
Pasak pašnekovės, sąrašas pasitarnaus ir kaip savotiškas archyvas: jeigu jame aprašytas pastatas vis dėlto būtų nugriautas ar kitaip sunaikinta jo vertė, sąrašas naudingai pasitarnautų kaip duomenų bazė apie pastatus, kurie ateityje nebus išsaugoti, taip papildant Lietuvos architektūros istorijos dokumentavimą.
Projektą „XX a. pab.–XXI a. pr. vertingos architektūros Lietuvoje sąrašas“ remia Lietuvos kultūros taryba. Projekto komanda: Rūta Leitanaitė, dr. Vaidas Petrulis (Architektūros-urbanistikos tyrimų centras, KTU), dr. Marija Drėmaitė (VU), dr. Liutauras Nekrošius (VGTU), arch. Martynas Mankus (VGTU, doktorantas), arch. dr. Tomas Grunskis (VDA), Matas Šiupšinskas (VU, doktorantas), Aušra Černauskienė (VGTU doktorantė).
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.
