Rūtos Leitanaitės pokalbis su Lenkijos nacionalinio paviljono Venecijos architektūros bienalėje 2025 kuratore Aleksandra Kędziorek
Šiandien, kai saugumo tema perpynusi visas aktualias pasaulio dramas – nuo karo iki klimato krizės, nuo migracijos iki technologinės kontrolės – Lenkijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje meta itin asmenišką, netikėtą žvilgsnį: saugumo ieško ne sienų statybose, o buities ritualuose, kasdienybėje, intymiuose, dažnai nematomuose veiksmuose.
Pavadintas „Lares et Penates“ – pagal senovės romėnų namų globėjus – paviljonas kviečia pažvelgti, ką šiandien laikome savo namų dievais: ar tai stebėjimo kamera virš durų, ar žvakė ant palangės, ar pieno lėkštelė katinui, palikta ir dvasioms?
Kuratorė Aleksandra Kędziorek ne tiek analizuoja architektūrą, kiek klausia – kas sukuria saugumo pojūtį? Ji siūlo netradicinę, jautrią perspektyvą: architektūra – ne tik sienos, bet ir emocinė infrastruktūra. Paviljone gesintuvas tampa ikona, mozaikos nišoje eksponuojamas lyg altoriuje, o buitiniai daiktai – simboliai, jungiantys racionalų ir intuityvų pasaulius.
Ši paroda – tai kvietimas architektams, miestų planuotojams ir kiekvienam iš mūsų permąstyti, kur slypi tikrasis saugumas.
RL: Saugumas pastaruoju metu – viena iš dažniausiai pasaulinėse diskusijose linksiuojamų temų. Klimato krizė, karai, migracija, socialinė įtampa… Kodėl Jūs pasirinkote tą pačią temą Bienalei?
AK: Nes gyvename laikotarpyje, kai netikrumo jausmas ypač sustiprėjęs. Lenkijoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, karo Ukrainoje artumas, pabėgėlių krizė ir aplinkos kokybės smukimas, ekologiniai iššūkiai verčia saugumą suvokti kaip kasdienę, jautrią temą. Tačiau nenorėjome kalbėti tik apie techninius sprendimus – taisykles, reglamentus, inžineriją.
Mus domino tai, kada ir kodėl žmonės jaučiasi saugūs. Būtent tas skirtumas tarp fizinio saugumo ir jo pojūčio tapo mūsų darbo ašimi. Norėjome sugretinti racionalų žinojimą su emociniu – tokiu, kuris paremtas intuicija, įpročiais, šeimos perduodamomis tradicijomis.
RL: Parodos pavadinimas – Lares et Penates – nurodo į senovės romėnų namų dievybes, kurios, kaip tikėta, saugo namus ir atneša jiems sėkmę. Kokį „namų“ vaizdinį kuriate paviljone?
AK: Namų, kuriuose stebėjimo kameros stovi šalia žvakių ant palangių. Kur gesintuvas įrėmintas nišoje, dekoruotoje mozaika, tarsi religinė ikona. Norėjome parodyti, kaip archajiški apsaugos ritualai gali gyvuoti šalia šiuolaikinių saugumo technologijų. Ne kaip priešybės, o kaip vieningos rūpesčio, apsaugos ekosistemos dalys.
Ši paroda nesiekia nei teisti, nei sureikšminti vienos pusės – ji kviečia pastebėti visus mažus, dažnai nematomus veiksmus, kuriais žmonės kuria savo saugų pasaulį. Todėl klausėme: kas šiandien yra mūsų buities dievai? Galbūt dūmų detektorius? Gal ta raudona durų spalva ar pauzė, kurią padarome prieš išeidami iš namų?
RL: Kodėl pasirinkote patį mažiausią mastelį ir kalbate apie saugumą ne šalyje, regione ar mieste, o namų aplinkoje – artimoje, buitinėje erdvėje?
AK: Nes būtent čia prasideda architektūra. Namai – tai vieta, kur atsiranda prietarai, kur žmonės kabina pasagas, dengia veidrodžius, uždega žvakes ar iškelia vainiką ant gegnių. Tokie gestai gali atrodyti nelogiški, bet jie yra giliai įsišakniję kultūroje. Jie išlieka, nes padeda žmonėms jaustis tvirčiau pasaulyje, kuris dažnai atrodo nevaldomas. Tokie veiksmai – tai ne racionalūs sprendimai, bet poetiški, intuityvūs apsaugos būdai, kurie formuoja mūsų kasdienybės architektūrą.
RL: Ar šie įpročiai vis dar gyvi šiuolaikinėje Lenkijoje?
AK:Taip, ir ne tik provincijoje. Daugelis žmonių vis dar jų laikosi – sąmoningai ar tiesiog iš įpročio. Kai buvau vaikas, tėtis vis sakydavo: „Jei grįžti į namus, nes kažką pamiršai, prieš išeidamas vėl – luktelėk dešimt sekundžių.“ Kodėl? Jis nepaaiškindavo. Bet vėliau supratau, kad tai susiję su tikėjimu. Galbūt taip siekta neleisti blogosioms dvasioms išeiti kartu. Šios „taisyklės“ perduodamos iš kartos į kartą – tyliai, tarsi emociniai algoritmai. Jos nėra paaiškinamos, bet turi savo logiką – ne racionalią, bet giliai emocinę.
RL: Ar ši tema jums atrodo specifinė Lenkijai, ar ji turi universalių bruožų?
AK: Konkrečiai ši paroda yra labai lenkiška, tačiau rezonuoja plačiau. Kiekviena kultūra turi savo „pasagą“, talismaną, simbolinę apsaugos ribą. Ypač šiandien, kai pasaulinės struktūros svyruoja, žmonės gręžiasi į tokius mikro-ritualus. Tai nėra tik nostalgija – tai atsparumo forma. Net jei žmonės nevadina tų gestų apsaugos ritualais – jie juos vis tiek daro. Paviljono lankytojai iš mūsų regiono ar net Skandinavijos dažnai atpažįsta tuos pačius ženklus, daiktus ar papročius. Urugvajaus svečiai taip pat džiaugėsi pamatę virš durų pakabintą pasagą, tačiau, pasak juos, ji pakabinta „neteisingai, aukštyn kojom“.
RL: Paviljone šie simboliniai gestai demonstruojami greta su visiškai realiomis saugos priemonėmis – dūmų detektoriais, gesintuvais, jutikliais. Kaip derinate prietarus ir technologijas?
AK: Vertiname juos vienodai. Gesintuvas ir pieno dubenėlis gali būti lygiai tokie pat reikšmingi. Vienas gesina ugnį, kitas – skirtas palikti namų dvasioms. Abu atsirado iš baimės ir poreikio apsisaugoti. Abu teikia ramybę. Mūsų tikslas ne pašiepti ar idealizuoti, o parodyti abiejų pasaulių sugyvenimą. Architektūra nėra tik funkcija – tai ir emocinės infrastruktūros kūrimas. Todėl gesintuvui parodoje suteikėme tarsi šventovės statusą – įrėminome jį mozaika puoštoje nišoje. Lygiai tokiu pat svarbiu laikome ir žvakę ar stebėjimo kamerą.
RL: Ko šiuolaikiniai architektai ir miestų planuotojai galėtų pasimokyti iš tokio mišraus požiūrio į saugumą?
AK: Kad saugumas – ne vien inžinerinė užduotis. Gali įrengti tobuliausias sistemas, bet jei žmonės nesijaučia saugūs – jos neveiks. Projektuojant reikia atsižvelgti ne tik į fizinius veiksnius, bet ir žmogaus psichologiją. Architektams verta labiau įsiklausyti į vietos tikėjimus, atmintį, simbolinius veiksmus. Tai ne kliūtys, o prasmės sluoksniai, kurie sustiprina erdvės patyrimą. Tai ir kitas žinojimo būdas – ne techninis, o emocinis. Ir jis taip pat vertingas.
RL: Taigi jūsų paroda – tam tikra empatijos architektūroje išraiška?
AK: Be abejo. Empatija – tai kūrybos įrankis. Namai atspindi visuomenę. Supratę, kaip žmonės kuria saugumą asmeninėje erdvėje, galime kitaip pažvelgti į viešųjų erdvių planavimą.
RL: Kokią žinutę lankytojui turėtų perduoti ši ekspozicija?
AK: Kad saugumas turi daug sluoksnių. Tai – ne tik sienos ar spynos. Tai – per laiką susiformavę gestai, bendri papročiai, emocinis tvirtumo jausmas. Tikiuosi, kad žmonės išeis šiek tiek jautresni tam, kaip susipina erdvė ir ritualas. Gal tai net paskatins juos permąstyti savo pačių kasdienius saugumo, rūpestingumo veiksmus.
Lenkijos nacionalinį paviljoną Venecijos architektūros bienalėje 2025 kūrė kuratorių komanda: Aleksandra Kędziorek, Krzysztof Maniak, Katarzyna Przezwańska ir Maciej Siuda.
