Projektuojant naujas, gaivinant esamas miestų erdves ar pastatus pritaikant naujai funkcijai, gyventojų balsas dažnai lieka neišgirstas, o miestiečiams aktualūs sprendimai priimami už uždarų durų. Ar dialogas tarp skirtingų interesų grupių gali tapti realybe?
Atsakymų ieškojo bendruomenėje
Vilniaus dailės akademijos Aukštųjų studijų fakulteto Architektūros katedros absolventės Evelinos Vasiliauskaitės baigiamajame darbe „Socialiai orientuotos Architektūros metodas praktikoje. Palangos pradinės mokyklos renovacija su praplėtimu“ (darbo vadovė Aušra Siaurusaitytė-Nekrošienė) ne tik kalbama apie socialiai orientuotos architektūros metodą, bet ir pristatomi Palangos pradinės mokyklos renovacijos sprendimai.
E. Vasiliauskaitė, baigiamajame darbe apibendrinusi mokyklos bendruomenės poreikius, paaiškėjusius viename iš tyrimo etapų vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse, priėjo prie išvados, kad pradinės mokyklos pastatas universalus, tačiau visiškai neišnaudojamas. Mokykla noriai dalytųsi erdvėmis su vietos bendruomene, tačiau sykiu stokoja tam tikrų funkcinių zonų. Taigi, ieškota kompromiso, atitinkančio tiek mokyklos, tiek vietos bendruomenės lūkesčius.
Projekte siūloma palikti esamas mokyklos patalpas ir įrengti priestatą, skirtą neformaliajam švietimui. Mokykloje egzistuojantis, tačiau šiuo metu nenaudojamas observatorijos bokštas būtų atviras abiem bendruomenėms, o priestate esanti salė galėtų būti pritaikyta ne tik visuomeniniams renginiams, bet ir veikti kaip mokyklos sporto salė.
Teorinėje darbo dalyje E. Vasiliauskaitė nagrinėjo socialiai orientuotos architektūros pavyzdžius – ieškojo metodikos kurti tokią architektūrą. Autorė priėjo prie išvados, kad universalaus metodo negali būti – kiekviena situacija yra unikali ir tik ją detaliai išanalizavus galima kalbėti apie metodą, kuriuo būtų remiamasi įgyvendinant konkretų projektą, nepriklausomai nuo to, ar projektuojamas naujas objektas, ar perplanuojamas jau esamas.
Išanalizavus tokios architektūros pavyzdžius pasaulyje, padaryta išvada, kad bendruomenės įtraukimas į kūrybinį procesą – svarbiausias sėkmingų ir tęstinumą turinčių projektų kriterijus. Tad praktiniame darbe esminiu elementu tapo būtent bendruomenės poreikių analizė ir jos bendradarbiavimas kuriant projektinius pasiūlymus.
Tikslas – išsaugoti išskirtinę architektūrą
Praktiniam darbe pasirinkta Palangos pradinė mokykla. Vienas tokio pasirinkimo motyvų – architektų bendruomenėje aktuali diskusija XX a. pabaigos architektūros įprasminimo tema. Nevykstantis pokalbis tarp architektų ir visuomenės apie pastato potencialą, jo pritaikymo galimybes dažnai reiškia statinių konservavimą ir galiausiai nugriovimą.
Palangos mokykla – vienas tų, ant griovimo slenksčio atsidūrusių pastatų. Jau kurį laiką atidėliojamas mokyklos esminės renovacijos klausimas – diskutuojama dėl jos funkcionalumo. Pastaruoju metu mokykloje atliktas tik kosmetinis fasado remontas, nesprendžiantis pagrindinių pastato problemų. Pagal 2016-aisiais parengtą naują detalųjį planą buvusi rekreacinė ir visuomeninė kvartalo paskirtis būtų keičiama į komercinę. Planuojamas miestui nebūdingas ypač tankus užstatymas, orientuotas ne į miestiečius, o į turistus. Tokia situacija nėra palanki Palangos gyventojams, tačiau, norint keisti esamą padėtį, reikia stiprios vietos bendruomenės ir svarių jos argumentų.
Stengdamasi suprasti ir įvertinti Palangos pradinės mokyklos būklę ir kontekstą, baigiamojo darbo autorė pasirinko tris analizės pjūvius: urbanistinį, architektūrinį ir sociokultūrinį.
Palangos pradinė mokykla yra kurorto centrinėje dalyje, pastatas matomas tik įvažiavus į miesto centrinę dalį, judant pagrindinėmis gatvėmis. Pradinės mokyklos situacija miesto kontekste yra patogi: arti esantys viešosios paskirties objektai, orientuoti į švietimą, tame pat kvartale įkurta Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, sporto maniežas, svečių namai. Nenaudojamame pietiniame sklype yra du apleisti garažai.
Nagrinėjamas kvartalas patenka į kultūros paveldo apsaugos zoną, išskyrus patį mokyklos pastatą. Paveldosaugininkų saugomas tik Vlado Jurgučio mokyklos pastatas, kuris yra seniausias statinys kvartale (mokykla čia įkurta 1921 metais).
Palangos pradinė mokykla (originaliai projektuota kaip Pionierių rūmai) užbaigta 1984-aisiais, projekto autoriai – architektų pora Gintas Likša ir Irena Likšienė. Ugdymo įstaiga vėliau turėjo būti praplėsta, įrengiant jaunimo teatrą, pastačius žiemos sodą ir baseiną. Observatorija buvo elementas, jungęs tris ašis: tai observatorija-mokykla, observatorija-žiemos sodas ir observatorija-baseinas. Patvirtinti ir tik suplanuoti lauko teritorijos sutvarkymo, tam tikros mažosios architektūros sprendimai atskleidė projekto idėjos vientisumą ir vizijos detalumą. Šalia pradinės mokyklos planuotas abiturientų sodas taip pat iliustravo nuolat augančios, judančios ir besiformuojančios erdvės koncepciją. Kvartalo teritorijoje taip pat buvo numatytas lauko amfiteatras (šalia Vlado Jurgučio mokyklos), prie tarp abiejų mokyklų esančio stadiono buvo suplanuotos lauko tribūnos.
Kvartalo teritorijoje, tarp visų objektų, buvo projektuojamas uždaras pėsčiųjų takų tinklas, kurio dalis buvo įrengta ties jau buvusia Vlado Jurgučio mokykla ir naujai pastatyta pradine mokykla. Kita takų sistemos dalis liko neįrengta, tačiau žmonių natūraliai pravaikščiota numatytomis architektų kryptimis.
Sovietmečio pastatui – modernūs sprendimai
Baigiamojo darbo autorė projektu siekė pasiūlyti geriausią ir aktualiausią renovacijos planą Palangos pradinės mokyklos bendruomenei. Projektuojamas naujas priestatas būtų skirtas bendruomenės centrui (vaikų skaityklai ir Trečiojo amžiaus universitetui), kuris užbaigtų vienintelį asimetrišką puslankio formos tūrį (turėjusį virsti jaunimo teatru) ir uždarytų ašį, aplink kurią orientuojamos mokyklos erdvės ir vyksta pagrindinis žmonių judėjimas.
Kadangi esamas pastatas yra unikalios išvaizdos, savo vidaus planu ir išorės geometriniais fasadų sprendimais, nauji objektai formuojami remiantis archetipinėmis-grynosiomis formomis, savo tekstūra kontrastuojančiomis su esamu pastatu. Visi objektai teritorijoje matomi individualiai ir bendroje švarių bei nesikartojančių formų kompozicijoje.
Projektuojama lauko klasė – šiltnamis su papildoma maža virtuvėle. Šis paviljonas galėtų būti naudojamas tiek mokyklos, tiek vietos bendruomenės poreikiams, pavyzdžiui, kulinarijos, sodininkystės kursams. Taip pat jame galėtų vykti teminės pamokos mokiniams (pavyzdžiui, pasaulio pažinimo užsiėmimai).
Magistrantės darbe pateiktoje koncepcijoje siūloma išsaugoti ir įveiksminti šalia mokyklos esantį vaismedžių sodą, kuris svarbus visoms vietinės bendruomenės amžiaus grupėms.
Požeminiame aukšte projektuojamos su universalia sale susijusios zonos. Siūlomi du patekimo būdai (kartu ir dvi reikalingos evakuacinės laiptinės). Pirmasis – iš mokyklos pusės, skirtas salės naudojimui sporto tikslams, antrasis – iš bendruomenės centro, skirtas atviro renginio žmonių srautui. Taip pat požeminiame aukšte numatoma įrengti vaikų daiktų spinteles ir rūbinę.
Pirmame aukšte įrengiamas į dvi puses orientuotas pagrindinis įėjimas, jungiantis bendruomenės centrą ir mokyklą. Jis yra pasiekiamas ir iš observatorijos bokšto. Pirmame aukšte išdėstytos lankstesnės mokyklos funkcijos: maitinimo įstaiga, teminės klasės (muzikos, geografijos ir etikos). Taip pat yra pirmosios pagalbos punktas ir sociologo kabinetas.
Visos pirmame aukšte esančios zonos vasarą gali būti atviros miestiečiams. Valgyklos erdvę galima praplėsti, nes ji įrengta prie atskiro įėjimo, todėl čia gali būti rengiami įvairūs banketai, nuomojama salė koncertui (kadangi šalia amfiteatras-salė), privatiems renginiams.
Teminės klasės, esančios pirmame aukšte, ne mokyklos sezonu galėtų būti pritaikomos bendruomenės funkcijoms, nuomojamos privačioms pamokoms ir pan. Jose būtų naudojami moduliniai baldai.
Antrame ir trečiame mokyklos aukštuose planuojamos tik pradinės klasės. Iš trečio aukšto galima tiesiogiai patekti į observatorijos bokštą, o iš antrojo – į bendruomenės centrą, skaityklą ir terasą. Šiais įėjimais būtų pratęsiama pastato kompozicinė ašis. Mokslo metais ši plati, laiptuota bendroji erdvė galėtų tapti vaikų žaidimams skirta zona. Erdvę užpildytų interaktyvūs moduliniai elementai, ji būtų nuolatos keičiama, pritaikoma prie įvairių veiklų.
Visos vidaus erdvės būtų paliekamos neutralios, švarios (šiuo atveju baltos) tam, kad išryškėtų erdvių kompozicija. Interjere siekiama paryškinti vertingąsias detales, pavyzdžiui, geometrinį grindų raštą.
Priestatui jungiantis su jau esamu mokyklos pastatu, interjere būtų įrėminamas silikatinis plytų raštas, kuris primintų pastato paprastumą, sykiu vertingumą.
Baigiamojo darbo autorė tikisi, kad atliktas tyrimas pastūmės mokyklos bendruomenę aktyviau domėtis mieste vykstančiais procesais, imtis iniciatyvos atstovaujant savo interesams, o miesto savivaldybę – atsižvelgti į bendruomenės lūkesčius strateguojant tolesnį mokyklos pastato likimą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 2.
