V. Serbenta pabrėžia – 1996 metais niekas Lietuvoje dar rimtai negalvojo apie energinį efektyvumą – juk dar neseniai šilumos energija, galima sakyti, nieko nekainavo. Ir 1996-aisiais šilumos kaina tebuvo 0,9 cento už kilovatvalandę.
„Žmonėms kilo natūralus klausimas – kada atsipirks investicija – juk buvo siūloma ne subsidija, o paskola. Suprantama, kad kai energijos kaina tokia maža, net jei energijos naudojimas didelis, atsiperkamumas yra labai ilgas, taigi – nepatrauklus. O namo šiltinimas – dar ir labai brangus, nauda labai sunkiai apčiuopiama – juk patirties čia dar nebuvo“, – aiškino V. Serbenta.
Bet vis dėlto keli daugiabučiai buvo apšiltinti jau tuo metu, kartu buvo atlikta senųjų daugiabučių būklės analizė, nustatyti labiausiai nusidėvėję elementai ir patvirtinta Lietuvos būsto strategija, kuri ir įgyvendinama iki šiol, keičiantis tik tam naudojamoms finansinėms priemonėms.
KOMENTARAS
Mindaugas PASILAUSKAS
Bendrovės „IMI Hydronic Engineering“ Baltijos šalių direktorius
Šiandien jau plačiai kalbama, kad inžinerinių sistemų sprendimai gali duoti tokią pat naudą, kaip ir pastato šiltinimas, o kainuoja keliolika kartų pigiau. Bet žmonėms lengva ryžtis tik tam, kas jiems suprantama ir paprastai įgyvendinama. Inžineriniai sprendiniai ne visada paprasti.
Praktika rodo, kad vien inžinerinių sistemų modernizacija gali leisti sutaupyti iki 30 proc. ir daugiau. Bet sutaupymas nėra paprastai apskaičiuojamas – norint tiksliai palyginti, reikėtų užtikrinti identišką temperatūrą pastato viduje prieš ir po renovacijos. O jeigu kas nors įrengė prie radiatorių termostatinius vožtuvus, juos prisuko ir name, kuris anksčiau buvo prišildomas iki 24 laipsnių, tai dabar temperatūra tesiekia 18 laipsnių. Rinkodaros požiūriu situacija atrodo labai patraukliai – čia bus daug sutaupoma… Bet tikrai daug, iki 30 proc., galima sutaupyti tik tuo atveju, jeigu namas yra gana geros būklės.
Neretai žadamą itin greitą investicijų į šildymo sistemą atsipirkimą reikėtų vertinti kritiškai ir pasidomėti galimais modernizavimo variantais. Svarbu labai tiksliai apibrėžti, kokiu mastu bus modernizuojama šildymo sistema. Taip – jeigu modernizuojant šildymo sistemą bus viso labo sumontuoti keli balansiniai vožtuvai, tai investicija atsipirks turbūt net ne per 2 metus, o per
2 mėnesius. Bet jei kalbama apie kompleksinį šildymo sistemos atnaujinimą su šilumos punkto modernizavimu, naujais vamzdynais, radiatoriais, balansiniais vožtuvais, ko gero, tikėtis trumpesnio nei 2–4 metų atsipirkimo laiko nerealu. Bet tai vis viena yra greitesnis nei fasadų šiltinimo atsipirkimas, kurio gali tekti laukti 15 metų.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad rūpintis modernizacijos projektais įpareigoja ne tik įstatymai, Europos Sąjungos reikalavimai, bet ir bendruomeniniai santykiai. Turime pripažinti – daugiabučiai ir dabartinė jų šildymo sistema yra kolektyvinio bendravimo iššūkis. Juk šildymo sistema yra bendra, o, kaip žinome iš dažniausiai pasitaikančių problemų, dėl nusidėvėjusio turto kenčia ne visi gyventojai. Reikia ugdyti bendruomenišką požiūrį į bendrą nuosavybę.
Reziumuojant – reikia didesnio gyventojų dalyvavimo daugiabučių modernizacijos procese. Sprendimus neturėtų priimti vienas bendrijos deleguotas žmogus, į seminarus atlekiantis laisvu nuo darbo metu. Juk atnaujinimas bus finansuojamas už visų pinigus, lems visų gyvenimo kokybę ir turto vertę.
