MO muziejaus atidarymas tapo švente ne tik meno kūrėjams ar puoselėtojams – šis projektas įrodė, kad vizionieriška architektūra puikiai dera su konservatyvia, sykiu įkvepiančia senamiesčio aplinka.

Pasitelkti pasaulinio garso profesionalai

2015-aisiais pranešta, kad MO muziejaus projektas patikėtas pasaulinei architektūros žvaigždei – Danieliui Libeskindui ir amerikiečių architektų komandai „Studio Libeskind“, įgyvendinusiai ne vieną išskirtinį architektūrinį projektą. Muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai, bendradarbiauti kartu su „Studio Libeskind“ architektais pakvietė Lietuvos architektų biuro DO ARCHITECTS komandą (architektai Andrė Baldišiūtė, Sabina Daugėlienė, Domantas Lukšėnas, Dovilė Skrupskelienė, Norbert Tukaj, Aurimas Baužys, Eglė Varapeckytė, Džiugas Karalius, Eglė Skuodaitė, Kasparas Žiliukas).

MO muziejaus projektas – kone 300 specialistų bendras darbas. Pasak architektės A. Baldišiūtės, pagrindinis DO ARCHITECTS komandos tikslas buvo tapti D. Libeskindo kuratoriais, padėti jam suprasti vietos kontekstą ir kitas aplinkybes.

Lengvai įsikomponavo aplinkoje

Pastato pagrindinis įėjimas orientuotas iš Trakų gatvės pusės. Gal todėl muziejaus viešosios erdvės – lyg tipinio Vilniaus senamiesčio vidinio kiemo interpretacija. Pastatą kerta trijų lygių lauko terasa, kuri yra tarsi pastato viduje, sykiu atvira, kviečianti miestiečius pasisėdėti ant amfiteatrinių laiptų.

Granitiniai laiptai, kuriais iš vienos terasos lygio patenkama į aukščiau esantį, yra muziejaus išskirtinumas. Jie – labai stipri viešosios erdvės dalis, dėl jų erdvė tampa įdomesnė.

Kiek daugiau nei 3 tūkst. kv. m ploto muziejus – labai kompaktiškas. Ir nors sklype būtų tilpęs keliskart didesnis pastatas, tačiau muziejaus dydis buvo nuspręstas iš anksto. Visi kiti architektūriniai sprendimai, anot A. Baldišiūtės, padiktuoti senamiesčio ir sklypo ypatumų.

[su_quote cite=”Andrė BALDIŠIŪTĖ”]Projektuojant muziejų, viena pagrindinių sąlygų buvo jo daugiafunkciškumas. Todėl iškelta užduotis suprojektuoti pastatą, kurio erdves prireikus būtų įmanoma transformuoti.[/su_quote]

Teritorija priešais buvusį „Lietuvos“ kino teatrą buvo ypač svarbi kaip susirinkimų erdvė, bet, uždarius pastatą, liko apleista ir palaipsniui degradavo. Laimei, rekonstravus MO muziejaus kaimynystėje stovinčius senus pastatus, čia įsikūrė nedidelės kavinės ir parduotuvės, kurios pamažu gaivino ilgą laiką apleistą vietą.

Greta MO muziejaus suprojektuotas skulptūrų sodas su terasomis sujungia netoli esančias erdves, sukurdamas dar įvairesnę aplinką. Viešosios erdvės kompleksiškumas, priešingai nei tuščia aikštė, skatina užsibūti, bendrauti.

MO muziejaus fasadui pasirinktas senamiesčiui būdingas matinis tinkas, o šiuolaikiška rustų forma dera prie aplinkos, tačiau neimituoja istorijos.

Derins skirtingas funkcijas

A. Baldišiūtės teigimu, projektuojant muziejų, viena pagrindinių sąlygų buvo jo daugiafunkciškumas. Todėl iškelta užduotis suprojektuoti pastatą, kurio erdves prireikus būtų įmanoma transformuoti. Pasirinkta pagrindinės 1000 kv. m ploto ekspozicijų salės erdvę skaidyti mobiliomis pertvaromis. Juolab kad ši salė nėra tik stačiakampė dėžė. Tai L formos konsoliškai kabanti erdvė su pasvira vitrina. Iš išorės nuosaikus statinys viduje yra dinamiškas. Įėjus į pastatą, lankytojus pasitinka didelis vestibiulis. Anot pašnekovės, jis galės būti transformuojamas į vaikų edukacinę erdvę, konferencijų ar renginių zoną, nes tiesiogiai jungiasi su universalios paskirties renginių centru. Šiame centre, kuriame yra 120 sėdimų vietų, numatoma rengti diskusijas, kino peržiūras ir kitus renginius. Taip pat pirmame aukšte veikia kavinė ir muziejaus parduotuvė.

Antrą muziejaus aukštą sudaro du korpusai, kuriuos perskrodžia lauko viešoji erdvė su terasomis. Pasak specialistės, šis „įsikišimas“ į stačiakampį tūrį yra aliuzija į miesto ir muziejaus jungtį. Vienas iš korpusų skirtas parodoms, prireikus – susirinkimams ar konferencijoms. Šalia veikia skaitykla, biurų erdvė.

Vaikštant po muziejų atsiveria įvairios perspektyvos: vienoje pusėje – Naujamiesčio bažnyčios, žvelgiant pro antro aukšto ekspozicijų ir darbo erdvių langus – Trakų gatvė.

„Visas suprojektuotas erdves galima jungti ar skaidyti, jos yra lanksčios ir kintančios. Daugelis jų kompleksiškų formų, bet persiliejančios, atliekančios daug funkcijų“, – apibendrino pašnekovė.

Atsisakė perteklinių elementų

Dar viena projekto architektų užsibrėžta užduotis – sukurti kiek įmanoma švaresnę erdvę. Konstruktoriaus Audriaus Ražaičio padedami, jie pasiekė šį tikslą: pastate nėra jokių nereikalingų elementų – kolonų ar sijų, kurios sumenkintų ar susilpnintų didelės erdvės įspūdį.

Pastato konstrukcijų sudėtingumas slypi vidaus patalpose ir ore „pakabintoje“ pastato dalyje. Konsolė yra palaikoma didžiausios, 30 m ilgio, gembės. Išorinėse pastato sienose esantys elementai, veikiami tempimo jėgos, atlieka didžiulės santvaros funkciją – jie sujungia gembes su pamatu, įtvirtindami statinį. Vieni pamato poliai yra nuolat traukiami aukštyn, o kiti – stumiami žemyn. Tokiu būdu pasiekiama viso statinio pusiausvyra.

Tikras galvosūkis pastato projektuotojams, statybos inžinieriams ir rangovams buvo įgyvendinti architektų užmojį viduje „išsiversti“ beveik be stačių kampų. Tam, kad pastato dalis būtų pakabinta ore, į visas trečio aukšto išorines sienas teko įmontuoti 7 m aukščio plienines santvaras.

Pastato stogą laiko 6 pagrindinės stogo sijos (2,2 m aukščio), kurių ilgiausia yra 33 metrų. Prie 45 laipsnių kampu „paguldytos“ plieninės konstrukcijos pritvirtinta stiklinė vitrina, kuri sveria apie 36 tonas. Per tris aukštus kylančių spiralinių laiptų konstrukcija neturi jokių atramos ar pakabinimo taškų, išskyrus pamatą po pirma laiptų pakopa.

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

„Peikko Lietuva“: plieno konstrukcijos

MO muziejaus erdvių ir formų išskirtinumas tapo nemenka užduotimi ne tik inžinieriams, bet ir konstrukcijų gamintojams. Plieninės konstrukcijos šiam projektui buvo gaminamos „Peikko Lietuva“ gamyklose, o ypač didelis dėmesys skirtas ore pakibusios statinio dalies konstrukcijai.

„Pradėję dirbti su MO muziejaus projektu iš karto pamatėme, kad tai bus neeilinė užduotis mums. Džiaugiamės užsakovų pasitikėjimu ir galimybe prisidėti prie muziejaus statybų“, – teigia „Peikko Lietuva“ pardavimų inžinierė Rima Daukšienė.

Projekte taip pat panaudoti kiti „Peikko“ sprendimai, užtikrinantys efektyvius statybų procesus – sijos „DELTABEAM®“, varžtinės kolonų jungtys (kolonų padai „HPKM®“ ir inkariniai varžtai „HPM®“), armavimo sistema „PSB®“ ir pakabinimo sijos „PETRA®“.

[/su_note]

Tikisi, kad muziejus bus gyvas

MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė pasakojo, kad nuo projekto pristatymo 2015-ųjų lapkritį iki jo įgyvendinimo komandą lydėjo pozityvios reakcijos. Nenuostabu – miestui po ilgo laiko sugrąžinta kultūros erdvė, taip pat sukurta papildomų viešųjų erdvių.

„Nuo projekto paskelbimo iki galutinio erdvių suplanavimo, funkcijų išskyrimo nuveiktas didelis darbas. Daug bendravome su architektais, kartais reikėjo greitai ir tiksliai pasakyti, kas kokioje erdvėje bus daroma, kokie mūsų poreikiai. Daug sprendimų priimta po ilgų pokalbių ir diskusijų. O šiandien muziejuje yra nepaprastai jauku ir gera būti“, – sakė pašnekovė.

Direktorės vizija – kad šis muziejus taptų kokybiško laisvalaikio vieta. „Norime, kad jame nuolat būtų ką veikti – ne tik aplankyti dusyk per metus besikeisiančią parodą“, – reziumavo M. Ivanauskienė.

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Baldų gamintojas, bendrovė „Narbutas“ ne tik prisilietė prie estetinio vaizdo įrengiant MO muziejaus erdves („Narbuto“ standartinių ir nestandartinių baldų yra visose muziejaus erdvėse: registratūroje, skaityklose, renginių ir biurų erdvėse), bet ir yra vieni iš šio projekto rėmėjų, prisidedančių prie MO muziejaus veiklos.

[/su_note]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Bendrovės „Keista“ specialistai, MO muziejaus projekte atlikę statybos techninės priežiūros funkciją ir konsultavę užsakovą techniniais klausimais, džiaugiasi galėję prisidėti prie šio savo idėja, paskirtimi ir konstrukciniais sprendiniais unikalaus objekto įgyvendinimo.

Darnus ir atidus visos projekto komandos – statytojo, projektuotojų, rangovų ir kitų proceso dalyvių – bendradarbiavimas užtikrino sklandžią darbų eigą, o solidus požiūris į techninę priežiūrą davė kokybišką rezultatą.

[/su_note]

Taip pat skaitykite:

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″] [su_posts id=”126908, 126933, 126962″ posts_per_page=”3″ tax_operator=”0″ order=”desc” ignore_sticky_posts=”yes”][su_posts template=”templates/teaser-loop.php” tax_term=”163″ tax_operator=”2″ offset=”1″ order=”asc” orderby=”id” ignore_sticky_posts=”yes”][/su_posts] [/su_note]

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.