Žmogui reikia gryno oro, energijos, grožio – tai mums suteikia žaliasis krašto rūbas, kuriuo bent jau kol kas galime pasigirti. Tačiau kaip suderinti didėjantį urbanizacijos mastą su žaliųjų erdvių poreikiu? Tai – iššūkis, tenkantis miesto vystymosi planuotojams, vystytojams ir kraštovaizdžio architektams.          

Kiekvienas miestas turi savų gamtos vertybių ir susiduria su savitais iššūkiais. Laikui bėgant, miestai plečiasi, ten, kur kažkada buvo kaimai, dabar – gyvenamųjų namų kvartalai. Pasisekė tiems miestų rajonams, kuriuose išliko buvusių kaimų pėdsakai, neiškirto vaismedžių – smagu, pavyzdžiui, sostinės Žvėryno, Lazdynų, Karoliniškių, Justiniškių, Pašilaičių, Šeškinės ir kituose rajonuose, o Kaune – Žaliakalnyje, Panemunėje, Romainiuose ar Kleboniškyje matyti žydinčias obelis ir vyšnias, kai kur ir sakuras. Kaunas, beje, žaliaisiais plotais gali labiau girtis nei sostinė. Kaune bendrosios paskirties želdynų vienam gyventojui tenka 15,3 kv. m, o Vilniuje – 10,5 kv. m. Mieste prie Nemuno ir Neries santakos parkai gražiai dera su gyvenamaisiais kvartalais, todėl galima  ir miesto centre pasivaikščioti parke, o ką jau kalbėti apie Ąžuolyną, Kauno marių prieglobstį ar Lampėdžių karjerą, puikiai tinkantį aktyviam laisvalaikiui ir sportui gryname ore.

Kada, jeigu ne dabar?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto profesorius Gintaras Stauskis, neseniai organizavęs kraštovaizdžio architektūros specialistų konferenciją „Globalūs ir lokalūs kraštovaizdžio iššūkiai“, teigia, kad žmonės vis aktyviau įsitraukia į svarstymus dėl miestų ateities problemų, ypač dėl juos supančios aplinkos, želdinių išsaugojimo, oro taršos mažinimo ir kitų ekologinių dalykų. Prisiminkime, kokios kovos vyksta vos ne dėl kiekvieno didmiestyje planuojamo kirsti medžio ar, gyventojų nuomone, ne vietoje suplanuoto pastato.

„Svarstant konkrečius naujų miestų kvartalų ar pastatų ir gamtinių sąlygų dermės projektus, visada kyla nesutarimų, atsiranda nepatenkintų piliečių. Ir tai – normalu, nes per 50 sovietmečio metų tokių diskusijų su visuomene nebūta apskritai. O bemaž tris dešimtmečius nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje bandymai prieš patvirtinant projektus kviesti visuomenę į diskusijas dėl miesto ar rajono ateities pasibaigdavo vos kelių entuziastų nuomonėmis, – aiškina profesorius. – Miestų planavimas ir tvarkymas priklauso nuo savivaldybės tam skirto dėmesio ir lėšų. Šios lėšos susijusios su mokesčiais, o juos sumoka verslas arba mes, gyventojai, dirbdami tuose versluose. Kiekvienas proceso dalyvis turi savą požiūrį, interesų, tad juos reikia suderinti su kitais. Išlošia tos savivaldybės, tie plėtotojai ir specialistai, kurie kuo anksčiau pradeda kalbėti su bendruomene apie tai, ką norima daryti konkrečioje žaliojoje erdvėje ar sklype. Svarstyti ir bandyti ką nors pakeisti, kai projektas – parengtas ir leidimas vykdyti statybos darbus – išduotas, iš esmės beprasmiška. Tai įmanoma, kai projektas tik bręsta, kyla pati idėja. Šiandien yra geresnių galimybių pristatant projektą rasti tą bendrą vardiklį – virtualiosios realybės būdu, žaidimų pavidalu galima parodyti, kaip aplinka gali atrodyti, tačiau jos dar retai išnaudojamos.“

Ar Vilniuje bus naujų parkų?

Sostinė – vienas iš nedaugelio Lietuvoje augančių miestų. Nenuostabu, nes atsižvelgiant į gyventojų gausėjimą kyla nauji namų kvartalai. Vieniems į vieną ar kitą miesto pakraštį atsikrausčiusiems žmonėms žalumos iš aplinkos atsiriekti pasiseka labiau, kitiems – mažiau. Sostinės infrastruktūros planuotojai bando atsižvelgti į gyventojų poreikius. Štai, pavyzdžiui, ten, kur baigiasi Pašilaičiai, greta Vakarinio aplinkkelio, bendrajame miesto plane yra numatyta įrengti parką. Yra ir daugiau tokių vietų, kuriose atsiras naujų želdynų ir atvirųjų erdvių, pavyzdžiui, Paupio kvartale. Bene labiausiai žaliosios erdvės trūksta Perkūnkiemio kvartale. Kaip juokais sako architektas G. Stauskis, tai yra monumentas mūsų godumui. „Tas gyvenamųjų namų kvartalas iškilo nekilnojamojo turto bumo dienomis, todėl ten, vaizdžiai kalbant, gyventojams yra pigus rojus. Manau, kad dalis pirmųjų šio rajono gyventojų jau išsikraustė kitur“, – dėsto pašnekovas.

Vieni laimingiausių sostinėje yra Žvėryno gyventojai. Čia žalumos – tiek, kiek reikia. XX a. pradžioje architektai, planavę šį rajoną, labai protingai sugalvojo suskirstyti teritoriją nedideliais sklypais ir kvartalais, kur prie kiekvieno namo yra apželdintas kiemelis, netrūksta medžių ir gatvėse. Pastaruoju metu Žvėryne neišvengiamai atsiranda ir naujų gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatų, plėtotojai ir architektai stengiasi juos priderinti prie unikalios rajono gamtinės aplinkos ir erdvinės struktūros, deja, ne visada pavyksta. Sveikintina, kad pastato, esančio Vytauto g. 35, architektė Jovilė Porvaneckaitė įsiklausė į rajono bendruomenės nuomonę ir pakoregavo projektą gerąja linkme. Ne tik šiame rajone, bet ir visur kitur svarbi yra senųjų ir naujųjų pastatų dermė. Tą dermę puikiai junta vietos gyventojai, nesvarbu, kokio jie amžiaus, socialinės patirties ar profesijos.

Miestai, išsiskiriantys gamta

„Kiekvienas Lietuvos miestas – savotiškai gražus ir gana gerai sutvarkytas. Architektai ir kraštovaizdžio architektūros specialistai kartu dirbdami pasiekia geriausių rezultatų, kad ir nauji pastatai išryškintų gamtos ypatybes, o ne jas sunaikintų. Pavyzdžiui, Kaunas turi tokį nuostabų gamtos kūrinį kaip Nemuno ir Neries upių santaka, ten plytintį parką, bet štai Nemuno salos, kur buvo pastatyta „Žalgirio“ arena, urbanizavimas – abejotinas sprendimas, maža to, dabar čia norima pastatyti dar daugiau objektų. Sala yra ypatingas vandens kūrinys ir turėtų tarnauti žmonių rekreacijai“, – aiškina G. Stauskis.

Klaipėdos padėtis skiriasi nuo kitų miestų, nes šalia miesto – jūra, tad privalu taikytis prie jos diktuojamų sąlygų. „Miesto centre yra uostas, jį iškelti nėra galimybės, o infrastruktūra reikalauja naujų objektų: didesnių pastatų, naujų kranų, platesnių pajėgumų. Tačiau gyventojams reikia palankesnės aplinkos. Tad projektuotojams čia reikia ieškoti sąlyčio taškų. Uostas yra svarbus, bet ir gyventojų gerovė – svarbi. Reikia labai pamatuotų, protingų sprendimų“, – pabrėžia profesorius.

Važinėdamas po Lietuvą, G. Stauskis turėjo progos pasigėrėti gerais poslinkiais tvarkant ir gražinant aplinką. Jį ypač nustebino vaizdingoje vietoje įsikūręs Birštono kurortas. „Tai – pavyzdys, kaip tobulinti ir puoselėti gamtos dovanas, išnaudoti vėsą ir vandens pramogas dovanojantį Nemuną, gydomuosius šaltinius, natūralaus parko reljefą. Tačiau čia atsiranda ir kita spręstina problema – miestas pritraukia vis didesnius poilsiautojų srautus, penktadieniais suvažiuoja daug svečių, gatvėse – tiek automobilių, kiek jų čia niekada nebuvo. Reikia sukti galvas, kokias pramogas poilsiautojams pasiūlyti, juo labiau kad atvykę žmonės nori ne vien ramaus poilsio, bet ir aktyvesnių dalykų, – sako profesorius. – Tad kurorto valdžiai kyla klausimas, ar likti sanatorijų ir poilsinių miestu, ar kviestis urbanistų ir kraštovaizdžio architektų, galinčių unikalaus kraštovaizdžio kurortui nubrėžti universalaus miesto, kuriame būtų ir verslo, ir pramogų, ir paslaugų, taip pat ir daugiau darbo vietų Birštono ir aplinkinių vietovių gyventojams, gaires. Štai jums ir akivaizdus urbanizacijos pavyzdys, kurį galime pritaikyti kiekvienam mažajam miestui.“

Sumaištį kelia skuba

Rudenį kartu su Aplinkos ministerijos komisija, kurią sudarė kraštovaizdžio architektai, urbanistai, G. Stauskiui teko važinėti po Lietuvą ir rinkti geriausią kraštovaizdžio architektūros sprendimą. Komisija, kurios tikslas buvo apžiūrėti ir įvertinti viešųjų erdvių transformacijas, lankėsi Telšiuose, Kuršėnuose, Naujojoje Akmenėje, Ukmergėje. „Į akis krito tai, kad jas projektuojant buvo nemažai sumaišties, kurią sukėlė Europos Sąjungos finansavimas, ypač tokiems finansuojamiems projektams įgyvendinti skirti labai trumpi terminai. Jie vertė skubėti tiek projektuotojus, tiek tuos, kurie projektus vykdė. Situacija – labai keista: pinigai – dideli, bet jiems panaudoti ir projektui įgyvendinti skirtas terminas verčia skubėti. Drįstu teigti, kad ta skuba komplikavo padėtį. Štai, pavyzdžiui, Kuršėnuose aikštė, kurioje buvo daug žaliojo ploto, tapo visa išgrįsta trinkelėmis. Kai susilaukta gyventojų pastabų, kurgi žolynai, susigriebta ieškoti išeities. Tuomet atvežta betoninių vazonų, jie pastatyti ant grindinio, pasodinta medelių, krūmelių, gėlių… Matyt, reikėtų gerai apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“ ir tik paskui grįsti ir užstatyti žaliąsias erdves“, – dėsto pašnekovas.

Architektas įsitikinęs, kad vadinamojo miestų erdvių humanizavimo procesas yra lėtas, laipsniškas. Projektuotojams derėtų pažvelgti į akis ir tiems žmonėms, kurie gyvena šalia, su jais pasitarti, pakalbėti. Geriausiai atlikti tą darbą gali tie architektai, kurie gimė ir užaugo tuose miestuose, galbūt ir gyvena, o ne atvykę iš kitur, nesusipažinę su aplinka, gyventojų poreikiais. Miestų savivaldybės dažnai eina lengviausiu ir greičiausiu keliu – samdo tuos architektus, kurie sutinka suprojektuoti aikštę ar kitą objektą už mažiausią kainą. Deja, kol kas viešųjų pirkimų tvarka verčia taip elgtis. Tiesa, Europos Sąjunga jau senokai yra patvirtinusi viešųjų pirkimų organizavimo pagal gyvavimo ciklo sąnaudas principus, kai vertinama ne tik projektavimo ar pastatymo kaina, bet ir eksploatavimo sąnaudos bei sprendimų ilgaamžiškumas. Šitaip pirkus paslaugas rezultatas būtų tikrai kitoks – kur kas ekologiškesnis ir tvaresnis.

Deja, urbanizacijos tempai slopina žmogiškąsias emocijas. Skubama pristatyti „dėžių“, kuo greičiau prastumti statybos verslui pelningus projektus, mažai galvojant apie padarinius žmogui, bendruomenei, miestui. O gamta gydo, suteikia galimybių atrasti kitokį pasaulį, platesnes erdves, kitokias spalvas, atsigręžti į legendas, mitus, kultūros ir istorijos vertybes.

Be mėlyno nebus žalio

Mes visi norime, kad aplink būtų kuo daugiau žalumos, žalios spalvos salelių, glostančių akis. G. Stauskis primena, kad žalio nebūna be mėlyno. O kas yra mėlyna? Tai, be abejo, vandenys, esantys aplinkui.

„Kad ir kaip gaila, su vandenimis elgiamės nepagarbiai. Štai vilniečiai gali džiaugtis Neries upe, į ją įtekančia Vilnia. Neris sostinės centre prieš kelis dešimtmečius buvo įkalinta betoninių krantinių, neleidusių žmonėms prieiti arčiau vandens. O juk prieiti prie tekančio vandens, pamirkyti jame kojas – natūralus žmogaus noras. Pavyzdžiui, paleiskite pabėgioti prie upės vaiką. Kur jis pirmiausia eis? Žinoma, prie vandens, ten braidys ir taškysis. Miesto gyventojų ryšys su upe priverstinai nutrūko. Dėkui Dievui, pagaliau susiprasta ir numatyta kai kuriose sostinės vietose išardyti betonines Neries krantines ir ties Mindaugo tiltu, kitose vietose padaryti patrauklių prieigų prie upės, – teigia pašnekovas. – Labai svarbi tema – nuotekų ir kritulių vandens tvarkymas. Kol kas visi Lietuvos miestai lietaus vandenį nuleidžia į kanalizaciją, tad vamzdynais želdiniams reikalingas vanduo nukeliauja toli už miesto ir ten patenka į upę. Miestas lieka it sausa dykuma, tenka rūpintis žaliųjų vejų laistymu. O tam naudojamas geriamasis vanduo. Tai yra visiška kvailystė, neūkiškas ir neekologiškas elgesys. Daugelyje Europos miestų priimti ir įgyvendinti protingi infrastruktūros sprendimai – lietaus vanduo nukreipiamas žaliųjų plotų paviršiumi ir panaudojamas tiek miesto centre, tiek pakraščiuose. Puikus pavyzdys yra Malmės miestas Švedijoje. Visas vanduo iš dangaus eina žemės paviršiumi. Taip atsiranda tvenkinėlių, upeliukų, jie gaivina ir gamtą, ir žmones. Ir visa tai – beveik už ačiū.“

Miestų ateitis – jaunimo rankose

„Jeigu norime geros miestų planavimo kokybės, turime suprasti, kad tą darbą turi atlikti žmonės, kurie tai išmano, turi atitinkamą išsilavinimą ir patirties. Visame pasaulyje tuo užsiima kraštovaizdžio architektai“, – teigia pašnekovas.

Kiek šiuo metu VGTU ar kitoje aukštojoje mokykloje studijuoja būsimųjų kraštovaizdžio architektų? Atsakymas nustebina. „Šiuo metu – nulis. Prieš du dešimtmečius kraštovaizdžio architektus rengė Vilniaus dailės akademija, prieš penkerius metus – Klaipėdos universitetas, tačiau dėl įvairių priežasčių ši specialybė nunyko. Visgi vilčių yra: Vilniaus Gedimino technikos universitetas parengė naują– kraštovaizdžio architektūros studijų programą, ir iki naujų mokslo metų tikimasi ją paleisti į gyvenimą. Jaunieji specialistai yra būtini, kad perimtų patirtį iš tų, kurie šioje srityje pradėjo dirbti dar sovietmečiu, kad matytų klaidas, mokytųsi iš jų ir rastų savo kelius“, – įsitikinęs VGTU profesorius.