Blog

Miesto tyrėjas iš Nyderlandų Markas Minkjanas: „Blizgantys pastatai kuria apatišką visuomenę“

Mark Minkjan
Mark Minkjan. Asmeninio archyvo nuotr.

Mark Minkjan – jaunosios kartos architektūros kritikas ir miesto tyrėjas, kurį domina pastatų, aplinkos ir visuomenės sąveika. Architektūros kritikos ir miesto tyrimų platformos „Failed Architecture“ leidėjas ir redaktorius. 2016 m. Markas Minkjanas buvo apdovanotas Nyderlandų kūrybinių industrijų fondo stipendija, skirta į plačiąją publiką orientuotos architektūros kritikos plėtotei, taip pat Geerto Bekaerto apdovanojimu už architektūros kritiką.

Markai, esi platformos Failed Architecture (liet. „nepavykusi architektūra“), skirtos architektūros kritikai, redaktorius. Ar galėtum paaiškinti, kam yra reikalinga architektūros kritika? Ką ji duoda visuomenei?

Norisi tikėti, kad kritika – tai svarstymai ir įžvalgos, kurios yra reikalingos, kad situacijų nepriimtume už gryną pinigą. Gera kritika įvertina objekto gerąsias puses ir atkreipia dėmesį į trūkumus, siūlo kaip galima tobulėti. Man architektūros sąvoka reiškia visuomenės konstravimą. Visuomenę galima keisti į geresnę, tvaresnę, o architektūros kritika išryškina šias galimybes. Dar vienas vertingas architektūros bruožas – turėkite omeny, kad prieš dešimt metų architektūros pasaulyje buvau tik prašalaitis – tai terpė, kuria naudojantis, galima kalbėti apie visuomenei svarbius dalykus: socialinį teisingumą, vaizduotę, resursų naudojimą, stilių.

O kuo architektūros kritika reikšminga pačiam architektūros laukui: architektams, architektūros praktikai, architektūros sričiai?

Žmonėms, nesantiems architektūros pasaulyje, kritika padeda suprasti architekto profesiją ir misiją; architektūra yra gerokai daugiau nei saujelė žymių, prabangių pastatų, apie kuriuos kalbama meinstryminėje žiniasklaidoje. Idealiu atveju, architektūros lauke dirbantiems žmonėms kritika galėtų tapti būdu išlįsti iš savo kiauto ir pažvelgti į pasaulį. Kartais jie pasineria į savo discipliną, aklai stengiasi tapti kūrėjais-superžvaigždėmis, tačiau tiek ignoruoja vidinius profesijos mechanizmus, tiek neatidėliotinas pasaulio problemas esančias už profesijos ribų.

Tavo kuruojama platforma vadinasi Nepavykusi architektūra – kokia tai architektūra? Ir kokia prasme ji yra nepavykusi? Kodėl svarbu apie tokią architektūrą kalbėti?

Iš tikrųjų, ant pastatų niekada neklijuojame etiketės su užrašu „nesėkmė“. Nesėkmė kaip tik yra puikus taškas, iš kurio galima žvelgti į aplinką. Daugelyje dizaino sričių nuolat akcentuojami naujausieji, blizgantys ir inovatyviausieji. Tai kuria klaidingą architektūros suvokimą – esą viskas yra ypatinga ir vertinga. Toks požiūris skatina žmones į aplinką reaguoti tingiai ir apatiškai, nors pasaulyje apstu aktualių problemų, į kurias gilintis tiesiog būtina.

Architektūros pokalbių fondo ciklas vadinasi „Gražu / Negražu“, turint omeny, kad architektūra dažnai yra subjektyviai vertinama vien pagal išorės estetiką. Koks yra estetikos vaidmuo architektūros kritikoje? Kiek šis kriterijus svarbus? Kokie dar kriterijai svarbūs ir net svarbesni už estetiką?

Man neįdomu – gražu ar negražu. Na, apie grožį turiu asmeninę nuomonę, tačiau renkuosi kalbėti apie mažiau pastebimus aspektus – estetinio grožio temai architektūroje ir taip yra skiriama be galo daug dėmesio. Taip pat gali pasirodyti pernelyg elitistiška kalbėti apie tai, ar architektūra graži ar negraži, kai iš visų pasaulio žmonių tik maža saujelė turi galimybę gyventi „architektų pripažintuose“ pastatuose. Mane domina nebent tai, ką tam tikra estetika reprezentuoja. Pavyzdžiui, AirSpace atmosfera – minimalistiniai baldai, flat white kava, skrebučiai su avokadu, kraftiniai alūs ir industrinis apšvietimas, kurį gali pamatyti visuose madinguose restoranuose, taip pat jis – vienas iš gentrifikaciją skatinančių būdų. Manau, kad panašiai galima žvelgti į blokinę architektūrą (angl. „pixel architecture“), kuri atrodo kaip „Lego“ su kyšančiais blokeliais.

O kokia architektūra yra pasisekusi (angl. not failed)? Koks miestas jums yra palikęs didžiausią įspūdį, kaip pasisekusios architektūros miestas?

Pasaulyje yra tiek daug puikių vietų, kurios veikia it šveicariškas laikrodis. Vietų, kuriose įvairovė vyrauja tiek architektūroje, tiek visuomenėje. Man labai patinka Briuselis, jo architektūros kontrastai ir chaosas (tai sunku gentrifikuoti). Man patinka miestai, kuriuose didelis socialinio būsto kiekis. Bet, manau, būtina nuolat tobulėti arba pastebėti, jeigu ima vykti regresas – Amsterdamas vis dar yra miestas, galintis pasiūlyti daugiausia socialinių būstų tarptautiniu mastu, bet pastaruoju metu jų kiekis gerokai mažėja, taip atsiranda būsto krizė. Man patinka Šendženas (miestas pietų Kinijoje), nes ten dauguma transporto priemonių yra varomos elektra, tad, nors miestas yra dvidešimt kartų didesnis už Amsterdamą, kuriame gyvenu, Šendžene viskas vyksta daug švelniau ir ramiau.

Kas yra svarbu, rašant architektūros kritiką? Kokie iššūkiai kyla? Kokią reikšmę architektūros kritika turi Nyderlanduose?

Egzistuoja skirtingos skaitytojų auditorijos. Man patiko rašyti žurnalui Architectural Review: nors leidinys šiek tiek elitistinis, jis padeda formuoti debatus pačiame architektūros lauke, o redaktoriai puikiais patarimais man padėjo tekste tiksliai suformuluoti idėjas. Didelis iššūkis yra gauti teisingą faktinę medžiagą. Daug su naujais projektais susijusių detalių nėra viešinamos, tad tuos projektus sunku vertinti net po to, kai jie įgyvendinami. Tačiau sunkiausia vertinti pastatus prieš jų pastatymą, nors tai gali tapti puikiu nesėkmės prevencijos būdu. Taip daugiau žmonių pasisakytų prieš statybas – Niujorko Hudson Yards yra vienas iš pagarsėjusių pastarojo meto pavyzdžių.

Nyderlanduose architektūros kritika silpsta. Didžiuosiuose laikraščiuose architektūros kritikai vis dar dirba, tačiau jiems skiriamos teksto apimties užtenka tik paprastam aprašymui. Džiaugiausi rašydamas į VICE – jie suteikė galimybę savo nuomonę apie architektūrą talpinti į 1000–2500 žodžių, be to, VICE pasiekia milžinišką 15–35 metų amžiaus skaitytojų auditoriją. Tai yra grupė, kurių architektūros sklaidos kanalai paprastai nepasiekia. Nyderlanduose mano tekstus skaitė daug žmonių, jie buvo skirti būtent jiems, tad, kažkuria prasme, tai turėjo daug daugiau realios įtakos nei rašymas žurnalui The Architectural Review ar platforma Failed Architecture – šie kanalai yra skirti tarptautinei auditorijai.

Ar šių laikų jaunoji karta domisi architektūra? Ar jie mato ir vertina architektūrą, mus supančią aplinką kitaip?

Manau, kad domėjimasis politine ir socialine dinamika auga, su šiais veiksniais architektūra susiduria nuo 2008 metų krizės. Mano manymu, tai susiję su iliuzijų, susijusių su ekonomika, socialinio aprūpinimo sistema praradimu, architektūros įtakos ekonomikai arba socialinei gerovei nebuvimu (oportunistiška, nes darbo jauniems architektams paprasčiausiai nebuvo). Sunku apibendrinti, bet atrodo, kad daug į Failed Architecture panašių platformų ir organizacijų atsirado būtent tarp 2008 ir 2013 metų – prieš tai, kai ekonomika vėl ėmė gerėti. Šiuo metu daug dėmesio tenka klimato krizei, jaučiu, kad vis daugiau studentų ir jaunų architektų susitelkia ties šiuo klausimu, šalia kitų socialinių architektūros aspektų.

Failed architecture platformoje apie architektūrą klabate, pasitelkdami įvairias medijas – straipsnius, tinklalaides, renginius ir t. t. Kaip naujosios medijos keičia patį kalbėjimą apie architektūrą?

Mes mėgstame kalbėti apie architektūrą ne kaip apie baigtinį rezultatą, bet kaip apie priemonę ar kažko kito žymenį. Tuo šiek tiek skiriamės nuo kitų sklaidos kanalų – mūsų tinklalapyje nepamatysite daug naujausios architektūros nuotraukų. Svetainėje talpinami straipsniai rašomi taip, kad visada keltų diskusiją, svarstytų argumentus. Tai nėra paprasčiausi aprašymai. Renginiai taip pat puikiai tinka šiai „misijai“ – būtent jie ir buvo pagrindinė FA veikla 2011 metais, kai tik pradėjome vystyti projektą. Planuojame ir vėl pradėti organizuoti renginius – neformalius, smagius. Tinklalaidės yra nuostabu – vaizdo nebuvimas priverčia iš tiesų kalbėti apie architektūrą, vizualas neatitraukia dėmesio. Taip pat, šis formatas intymesnis ir puikus iššūkis architektūrą perteikti garso formatu.

Pokalbis vyks anglų kalba, MO Muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) spalio 16 d. 20 val. Renginį organizuoja „Architektūros fondas“.

Pokalbį rengė Ugnė Matulevičiūtė ir Kristina Sagaidak

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.