• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Marija Drėmaitė. Nepraustas ir nešukuotas Jurgio Tornau Vilnius

2018 balandžio 10 d.
Marija Drėmaitė
Doc. Marija Drėmaitė. Organizatorių nuotr.

Menotyrininkė, architektūros istorikė doc. Marija Drėmaitė pristatė ilgamečio bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau darytų XX a. 6–7 deš. Vilniaus nuotraukų kolekciją, kurios dalį jis pats kažkada pavadino „Nepraustu ir nešukuotu Vilniumi“.

Apie šių nuotraukų atsiradimą ir kelią į Vilniaus universiteto biblioteką glaustai papasakojo Tornau šeimos draugas Dalius Kalinauskas, kuris studijuodamas VU Fizikos fakultete porą metų pas juos gyveno. Pradėjęs dirbti Fizikos institute kartais prikalbindavo jį ateiti į laboratoriją išsiryškinti juostų. Vėliau J. Tornau nusipirko didintuvą, visus reikiamus prietaisus ir ryškindavo nuotraukas savo namų virtuvėje. Kiekvieną šeštadienį, jei neturėdavo darbų, eidavo pasivaikščioti po Vilnių ar apylinkes. Buvo prifotografavęs labai daug. Maždaug 1960-ųjų pabaigoje pasikeitė jo technika, nes brolis atvežė vokišką fotoaparatą LEIKA, vėliau japonišką NIKON, įsitaisė ir filmavimo kamerą. Mirus tėvui dukra paprašė D. Kavaliausko peržiūrėti jo archyvą – du kambarius, pilnus knygų ir popierių, dėžių su nuotraukomis. Peržiūrėjęs dalį atidavė universiteto bibliotekai, bet liko dar septynios didelės dėžės skaidrių, padarytų ant KODAK juostos ir išryškintų Amerikoje.

Organizatorių nuotr.

Miesto kaitos stebėtojas

Pristatydama J. Tornau nuotraukas menotyrininkė doc. Marija Drėmaitė pasidžiaugė, kad istorikams visada labai įdomu pamatyti naujus fotografijos archyvus, nesvarbu, ar tai aukšto meninio lygio, ar mėgėjiška fotografija, jei objektas fiksuojamas nematytu rakursu: „Laikotarpis turėjo ir oficialią ir neoficialią fotografiją, o ta neoficialioji visad patraukia dėmesį ir skatina tyrinėti. Aptarsime laikotarpį tarp 1960–1965 metų, kai Jurgis Tornau fotografavo. To meto nuotraukų tikrai nemažai, pamatysime tik nedidelę dalį mano kartu su Valentina Karpova Čelkiene atrinktų fotografijų, kuriose matyti Vilniaus miesto kaita.“

Ji pabrėžė, jog šis laikotarpis – tarsi paskutinis žvilgsnis į senąjį Vilnių, nes nuo 1959 metų viskas labai dinamiškai ėmė keistis. 1965 m. atsirado modernūs miesto rajonai, tais pat metais jau fiksuojata paskutinio Lietuvos partizano žūtis. „Vilniaus nepraustumą galime matyti tik lygindami su oficialiąja fotografija. A. Sutkaus ir R.Rakausko albumas „Vilniaus šiokiadieniai“ reprezentavo naują miesto gyvenimą, bet ar jis nebuvo suvaidintas, sukonstruotas?“, – komentavo M. Drėmaitė.

Menotyrininkė priminė, jog 1959 metais patvirtinamas Senamiesčio rekonstrukcijos projektas, pirmasis kompleksinės restauracijos projektas, kurio metu atliekama labai daug modernizacijos darbų pritaikant Senamiestį patogesniam gyvenimui. Viskas orientuota į ateitį, tai futuristinė miesto plėtros projekcija, Senamiesčio utilizavimas komforto reikmėms.

Šiame kontekste menotyrininkei įdomu, ką mato ir fiksuoja J. Tornau. Jo fotografija neoficiali, fiksuoja ne reprezentacines vietas. Fotografijos nedidelės, nėra ir labai kokybiškos, bet ikonografiniu, informacijos šaltinio požiūriu labai iliustratyvios. Vienas ryškiausių dar stalininiu laikotarpiu suprojektuotų agresyvaus įsiveržimo į Senamiestį pavyzdžių, anot M.Drėmaitės, tai platus Senamiestį kertantis bulvaras, kuris turėjo skrosti senamiestį iki Žaliojo tilto, bet sustabdė Kotrynos bažnyčia.

J. Tornau nuotraukose užfiksuotas kylantis naujas S. Nėries mokyklos priestatas ir sporto salė. Menotyrininkė teigia, jog neretai interpretuojama, kad ši statyba užkirto kelią magistralei, projekto atsisakyta. Tuo metu jau pradedama reikšti nuomonė, kad Senamiestyje nauji pastatai netinka.

Organizatorių nuotr.

Architekto pastabumas ir dėmesys pokyčiams

Dar viena J. Tornau nuotraukose dažnai fiksuota vieta – Tilto gatvė. M. Drėmaitė pastebi, jog J. Tornau 1939 metais buvo įstojęs studijuoti architektūros, taigi turėjo išlavintą architektūrinės raidos stebėtojo akį. Tilto gatvėje jis užfiksuoja, kaip platinant gatves trumpinami namai. Fiksuoja ir kitą modernizmo invaziją į senamiestį Totorių gatvėje („Lietuvos banko“ priestatas). Šis objektas buvo vertinamas kontraversiškai, buvo svarstoma, ar tinka tokie pastatai Senamiestyje.

Tuo metu modernizacija keliasi ir į dešinįjį Neries krantą. M. Drėmaitė priminė, jog tada A. Nasvyčio, V. Čekanausko, V. Brėdikio grupė pasiūlė čia statyti naujovišką komercinį centrą, kuris ideologiškai labai skyrėsi nuo Lukiškių aikštės, projektuotos 1952 metais, kur buvo kuriamas ideologinis miesto centras. Savo nuotraukose J. Tornau fiksuoja senąjį ir besikeičiantį Neries krantinės vaizdą. Į dešinįjį krantą įsiveržiama ir pastačius naują Žirmūnų tiltą, prasideda naujų rajonų plėtra. J. Tornau fotografuoja tas statybas, nes pokyčiai vaizdžiai parodo miesto kaitą.

Jo nuotraukose matome ir Vilniaus praradimus. Vienas įdomesnių – Jėzaus širdies bažnyčios praradimas, Antano Vivulskio projektuotos ir nebaigtos statyti bažnyčios liekanos. Kitas svarbus, Vilniaus istorijai prarastas objektas, susijęs su valstybiniu užsakymu, kurį užfiksuoja J. Tornau, tai žydų kapinės Olandų gatvėje. Jos valomos ir naikinamos, nes 1966 metais gautas užsakymas statyti laidotuvių namus. Jo darytos nuotraukos akivaizdžiai paliudija, kad Žirmūnų tilto statybai ir krantinėms buvo naudojami gausiai išlikę antkapiai.

D. Kalinauskas pripažino, kad J. Tornau nepatiko statybos dešinėje Neries pusėje. Jis buvo gana kategoriškas. Kaip dauguma fotografų neįprato užrašyti nei nuotraukos datos, nei vietos, todėl kartais nelengva tą nustatyti. Dalis negatyvų dar neperduota. Kur kiti, neaišku. Bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotojos, paklaustos apie galimybę pamatyti J. Tornau nuotraukų archyvą, paaiškino, jog jas galima apžiūrėti, bet nuotraukos neskaitmenintos, sudėtos blokais, neišskirti objektai. Vienas ciklas vadinasi „Nepraustas ir nešukuotas Vilnius“. Šiam renginiui suskaitmeninta apie 90 nuotraukų, nedidelė turimo archyvo dalis. Fondas labai didelis, daug rankraštinės medžiagos, laiškų, dokumentų. M. Drėmaitė paragino visus naudotis naujai atsiveriančio archyvo medžiaga.

Vilniaus universiteto biblioteka į popietę „Nepraustas ir nešukuotas Vilnius“ kvietė balandžio 3 dieną.

Organizatorių nuotr.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad