Jaunos vilniečių architektūros studijos „2XJ“ suprojektuotame Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interjere dera tiek sena, tiek nauja, o erdvėse vietos atsirado ne tik įprastoms bibliotekos funkcijoms, bet ir kino salei ar kūrybinėms dirbtuvėms. Bibliotekos interjero sprendimai buvo įvertinti tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose architektūros konkursuose. Architektas Jokūbas Jurgelis pasakoja, kad maloniausia ne apdovanojimai, o matyti, kad sukurtos erdvės yra panaudojamos veikloms ir mylimos bibliotekos lankytojų.
Martyno Mažvydo bibliotekos interjeras susilaukė daug teigiamų įvertinimų. Ar galėtumėte detaliau papasakoti, kokių apdovanojimų gavote?
Praėjusių metų pabaigoje Šendžene vykusiuose tarptautiniuose erdvių dizaino apdovanojimuose „Idea-Tops“ Nacionalinės bibliotekos interjeras pateko tarp penkių geriausių 2017 metų visuomeninių projektų pasaulyje. Projektas pripažintas geriausiu viešuoju interjeru konkursuose „Mano erdvė 2017“ ir „Geras dizainas“, o konkurse „Lietuvos metų gaminys 2016“ rekonstrukcija įvertinta aukso medaliu. Projektu taip pat nuolatos domisi autoritetingi tarptautiniai architektūros leidiniai, mokslo ir tyrimų institucijos.
Kaip tokią jauną studiją šie įvertinimai nuteikia – ar tikėjotės būti pamatyti pasaulyje?
Labiausiai norėjome padaryti savo darbą gerai, nekeliame sau užduoties būti pastebėtiems. Laimėjimai jauniesiems kūrėjams suteikia trūkstamo pasitikėjimo savimi, dėmesys ir įvertinimai tikrai labai motyvuoja ir skatina toliau dirbti šioje srityje, kur procesas dažnai nebūna labai lengvas.
Kaip manote, kodėl būtent jūsų kurtas interjeras nusipelnė visų šių apdovanojimų?
Labai sunku atsakyti. Gauti apdovanojimai Lietuvoje buvo nuspėjami, tačiau Kinijoje – tikrai labai netikėta. Manau, kad gana neįprastas kontekstas, kuriame buvo kuriamas interjeras, taip pat tikrai nėra daug sėkmingų to laikotarpio architektūrinių konversijų pavyzdžių.
Kuriant istorinių pastatų interjerus natūraliai atsiranda apribojimų, kurie neretai tampa esmine interjero dalimi. Kokia yra jūsų patirtis?
Mūsų situacija taip pat ne išimtis, nes pastatas – jo tūris, vidinė struktūra, apdailos medžiagos ir beveik visi interjero elementai – saugomi paveldosaugininkų. Dėl šių priežasčių erdvių tūris išliko nepakitęs. Interjero elementai buvo restauruojami arba atkuriami identiški. Mūsų rastais „raktais“ buvo siekiama pabrėžti seno ir naujo santykį, aiškiai atskirti laikotarpius. Į esamą tūrį buvo tarsi įdėta nauja, kontrastinga esamai situacijai baldinė struktūra, kuri yra vientisos estetikos, šiuolaikiška, aktyvi (juoda) ir formuoja naują bibliotekos veidą.
Interjere daug juodos spalvos, suteikiančios erdvei vientisumo. Kokiomis kitomis priemonėmis suvaldėte tokią didelę erdvę?
Praėjus šiek tiek laiko galima kiek kitaip pažvelgti į sprendimus. Didžiausią pridėtinę vertę šiam pastatui kuria visgi ne estetiniai sprendimai, o sėkmingas pastato įveiklinimas. Tinkamos veiklos ir funkcijos natūraliai suvaldo dideles erdves, paskui eina estetiniai sprendimai, kurie pabrėžia ir sustiprina tinkamus funkcinius sprendimus.
Kuo išskirtinė yra bibliotekų tipologija? Kaip į tai atsižvelgėte?
Bibliotekų misija kinta keičiantis visuomenei ir jos poreikiams. Pagrindinė mūsų užduotis buvo sukurti maksimaliai atvirą visuomenei objektą, kviečiantį ne tik skaityti, bet ir užsiimti įvairiomis kūrybinėmis, kultūrinėmis, intelektualiomis veiklomis ar pramogomis. Esamose erdvėse buvo sukurta daug naujų funkcijų ir galimybių jomis naudotis: keli šimtai šiuolaikiškų darbo vietų skaitytojams, bendradarbystės erdvės (angl. hub), kavinės, konferencijų salė, galerija, muzikos įrašų studija, nedidelė kino salė, menų inkubatorius, vaikų dienos centras, knygynas ir kt.
Šis projektas – vienas didžiausių jūsų praktikoje. Kaip vertinate įgytą patirtį?
Šis projektas neišvengiamai tapo labai svarbiu mūsų profesiniame kelyje ir dėl jo galime sėkmingai augti. Taip pat tikimės, kad ši patirtis atvers galimybių patirti dar daugiau.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 2.
