Šiandien daugelis kultūros politikos priemonių siekia ugdyti visuomenės poreikius kokybiškoms kultūros paslaugoms, stiprinti visuomenę, kelti visuomenės informacinį raštingumą, ugdyti kritinį mąstymą. Tačiau LR teritorijos bendrojo (LRBP) plano rengėjai pastebi, kad dažnai stinga glaudesnio bendradarbiavimo tarp atskirų ministerijų, viešojo ir privataus sektoriaus bei savivaldos.

„Kultūrinės dalies analizė parodė, kad Lietuva turi nemažai neatskleisto potencialo, o kultūra patiria savotišką kultūros izoliaciją. Pavyzdžiui, užsienio šalims save vis dar pristatome kaip gamintojus ir sakome, „pagaminta Lietuvoje“, o ne „sukurta Lietuvoje“. Turime pereiti prie eksporto skatinimo remiantis principu „sukurta LT“ ir išnaudoti kultūros, kūrybinių industrijų potencialą. Tokia situacija susiklostė todėl, kad vis dar trūksta partnerysčių tarp kultūros ir kitų sektorių – mokslo, švietimo ir verslo. Dažnai tokios partnerystės matomos kaip kažkas papildomo ir antraeilio, nors, aktyviau įtraukus kūrybininkus, galėtų sukurti rimtą proveržį“, – situaciją apžvelgia LRBP kultūrinės dalies rengėjas, „Xwhy/Supratimo agentūra“ pašnekovas Eugenijus Kaminskis.

Situaciją iliustruoja analizės duomenys, kad trečdalis kūrybinių verslų žlunga jau po pirmųjų veiklos metų. Nors pagal įmonių įsikūrimo skaičių Baltijos šalyse pirmaujame, tačiau nesugebame užtikrinti verslo tvarumo, stinga investuotojų.

Lankytojus traukia ne sienos, o veiklos

Šiandien kyla nemažai diskusijų apie miesto erdves, skirtingą ir įvairų šalies architektūrinį paveldą – saugoti jį ar tvarkyti ir pritaikyti šiuolaikinei visuomenei.

„Matome nemažai sėkmingų atvejų, kai paveldas atveriamas visuomenei, tačiau vykdo nebūtinai su paveldu susijusią veiklą, pavyzdžiui, ten įsikuria kavinė, restoranas ar biblioteka. Svarbiausia, kad tai būtų daroma jautriai, atsižvelgiant į tos vietos istorinį, socialinį, kultūrinį ir gamtinį kontekstą. Problema tame, kad atnaujinus pastatą dažniausiai žmonės tikrai nepradeda ten plūsti. Daugumą traukia įvairūs renginiai, ten dirbantys žmonės, paslaugos, naujovės – visą tai, kas yra ne tik pastatas, bet ir taip vadinamoji „minkštoji“ infrastruktūra“, – pasakoja E. Kaminskis.

Pavyzdžiui, Šilutės rajono Kintų miestelyje pastaruoju metu vyksta ne viena kultūrinė iniciatyva įvairiuose kultūros paveldo objektuose – bažnyčioje, senovinėje daržinėje ir kituose Mažosios Lietuvos palikimo pastatuose. Pasak pašnekovo, Kintų miestelio bendruomenei, bendradarbiaujant su savivalda, vietiniais verslininkais ir menininkais pavyko pritraukti investicijų ir suorganizuoti profesionaliosios muzikos festivalį, sulaukiantį nemažai užsienio dėmesio.

Bibliotekos – ne tik knygų skolinimosi vieta

Geriausia pasaulyje moteris dirigentė, geriausia pasaulyje operos solistė, Venecijos bienalėje laimėtas auksinis liūtas, Lietuvos pasiekimai ir gauti įvertinimai kino, teatro, muzikos ir kitose srityje Europoje ir pasaulyje – pastarieji du metai, anot LR Kultūros ministerijos Strateginių sprendimų paramos grupės vadovės Eglės Saudargaitės, šalies kultūriniam laukui buvo itin derlingi.

Saudargaitė pasakoja, kad pastaruoju metu startavo tokie sėkmingi projektai ir iniciatyvos, skirtos visuomenės, vaikų ir jaunimo kultūrinei edukacijai, pavyzdžiui, moksleivių kultūros pasas, nemokamų muziejų sekmadienių iniciatyvos.

Pasak jos, infrastruktūriniai kultūros srities projektai neretai susilaukia kritikos, kad bus netvarūs, sukuriantys papildomą išlaikymo naštą valstybės biudžetui. Tačiau, anot jos, tokios nacionalinio masto kultūros investicijos, sukuriant moderniai veikiančias ir visuomenei patrauklias institucijas kaip Martyno Mažvydo biblioteka, Nacionalinė dailės galerija, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Menų spaustuvė – rodo kitaip.

„Tai yra daug daugiau negu tik kultūros paslaugas teikiančios įstaigos, jos teikia labai daug įvairių, kompleksinių paslaugų visuomenei, ją ugdo ir stiprina, tampa traukos centru įvairioms visuomenės grupėms. Tokie objektai ir jų teikiamos paslaugos generuoja ne tik kultūrinę, bet ir socialinę, ekonominę naudą“, – sako pašnekovė.

Stinga bendradarbiavimo

Saudargaitės teigimu, neretai į kultūros objektus taip ir nepavyksta surinkti lankytojų, nes problemos kyla regioniniu, savivaldybių lygmeniu. Jau pirmajame planavimo etape kartais šalia viena kitos esančios savivaldybės ir panašią veiklą vykdančios įstaigos bei kultūros paslaugas teikiančios organizacijos nesikeičia informacija apie savo projektus, iniciatyvas ir konkuruoja dėl to paties lankytojo.

„Dar prieš pradedant į kažką investuoti, svarbu įvertinti savo regiono, miesto, miestelio kultūros išteklius, jų potencialą, panaudojimą, turėti rinkodaros viziją, partnerius, vystyti dialogą su socialiniais ir ekonominiais partneriais, vietos verslu. Kokios kietosios infrastruktūros reikia, kas ja naudosis, kokius bendrus projektus galima vykdyti, kas padės tuos pastatus išlaikyti – sprendžiant šiuos klausimus svarbus tarpsektorinis, visų suinteresuotų pusių bendradarbiavimas“, – pataria ji.

Ji atkreipia dėmesį į kultūros paveldo objektus ir svarsto, ar pakankamai užsiimama kultūros paveldo apsauga.

„Ne viename kultūros paveldo objekte yra sukauptas tautos kultūrinis, istorinis, meno palikimas, bylojantis apie tautinį identitetą. Šių vertybių išsaugojimas ir komunikacija ateities kartoms yra be galo svarbus, todėl valstybė privalo pasirūpinti derama tokių pastatų ir juose laikomų vertybių apsauga. Prisiminkime kas nutiko Paryžiuje Dievo motinos katedroje. Ar esame pasirūpinę tokių atvejų prevencija ir krizių suvaldymu Lietuvoje?“, – sako ji.

Anot jos, Lietuva turi dar nemažai neišnaudoto potencialo. Ji pateikia pavyzdį, kad kaip ir daugelyje Skandinavijos šalių mokykla mūsų šalyje neturėtų būti vienintele mokymosi vieta, o meno ir literatūros ar net tiksliųjų mokslų pamokos galėtų vyksti paveldo objektuose, muziejuose, teatruose. Taip pat nepakankamai išnaudojamas kultūros potencialas skatinant tvarumą ir propaguojant aplinkosaugą.

LRBP – pagrindinis šalies vystymosi dokumentas, kurio suformuluoti sprendiniai galios iki 2030 metų, o pasiūlyta vizija – net iki 2050 metų. Šiuo metu formuojama LRBP koncepcija. Konkretūs sprendiniai bus rengiami po Seimo patvirtinimo. LRBP rengimo proceso tikslas – išanalizuoti, įvertinti, išdiskutuoti, aptarti su suinteresuotomis, socialinio ir ekonominio vystymo viziją, suformuoti naudojimo ir apsaugos prioritetus ir kryptis, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis ir gerąja ES šalių integralaus planavimo praktika.

AM inf.