Lietuvos miestų plėtros iššūkiai: kaip pažaboti beatodairišką urbanistinę drieką ir formuoti patrauklią, į žmogų orientuotą aplinką

Lietuvoje miestų plėtra vyksta chaotiškai, procesas menkai prižiūrimas. Architektai urbanistai, geografai fiksuoja, kad netenkame ne tik žemės, bet ir vertingos gamtinės aplinkos. Didžiausia žala vyksta dėl žemės prekybos verslo interesų.

Ypač tai pastebima regionuose, kai autentišką urbanistinį vaizdą sugriauna miestelio prieigose naujai iškilęs pramoninis objektas ar kitas svetimkūnis. Tačiau ne tik naujos statybos kenkia vientisam urbanistiniam žemėlapiui. Įnirtingas aikščių klojimas kietosiomis dangomis prisidengiant tvarkos filosofija naikina natūralias ekosistemas, o kartu ir gerovę gyventojams.

Ką savivaldybės gali padaryti, kad miestų plėtra būtų iš tiesų tvaresnė, palankesnė žmogui ir nenustekentų nei gamtos, nei esamos autentikos? Ekspertai pabrėžė stipresnį savivaldybių atsparumą verslų interesams, kokybišką, patogų miestų užstatymą, individualios statybos priemiesčiuose ribojimą.

Tarp darnios plėtros veiksmų – apleistų teritorijų konversija didmiesčiuose, nes tai suteikia naujų vietų gyventi ir keičia betoną į žaliąją dangą.

Savivaldybių teritorijų plėtros problemos

Savivaldybėse teritorijų planavimu daugiausia rūpinasi savivaldybių architektai arba konkurso keliu parinkti planų rengėjai, bet galutinis žodis vis tik priklauso savivaldybių vadovams. Veikiami interesų, kai kada pataikaudami verslams, jie neretai išsireikalauja išplėsti užstatomų teritorijų plotą. Tų sprendimų nereguliuoja nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Aplinkos ministerija, tad viskas paliekama savivaldybių administracijų sąžinei.

„Savivaldybės turi pasirengusios bendruosius planus, kuriuose bendrai nauja urbanistinė plėtra viršija esamas užstatytas teritorijas 2 ar 3 kartus, nepaisant gyventojų skaičiaus mažėjimo. Tik kai kurios savivaldybės šią plėtrą pastaraisiais metais susimažino. Tai priklauso nuo savivaldybės vadovų, atskirų specialistų, jų požiūrio, ar jie supranta neigiamas nereguliuojamos plėtros pasekmes, ar siekia darnios plėtros.

Bendros valstybinės politikos, kaip turėtume racionaliai planuoti ir tausoti savo teritorijas, nėra“, – pažymi architektas dr. Evaldas Ramanauskas, pabrėždamas, kad institucijos, atsakingos už racionalų valstybės teritorijos naudojimą ir darnų tvarkymą, nevykdo savo funkcijų.

Kartu tai formavo atsainią miestų prieigų plėtrą. Architekto urbanisto Vytauto Buinevičiaus nuomone, chaotišką plėtrą, prasidėjusią ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, paveikė nacionalinė ir savivaldos politika, gyventojų įpročiai ir vertybės.

„Didieji miestai rengė ambicingus plėtros planus nenutuokdami apie būsimos emigracijos mastą, t. y. naiviai planavo populiacijos augimą, nenujausdami demografinės krizės.

Taip pat miestų gyventojai, dažnai dar tik pirmos kartos miestiečiai, ilgėjosi žemės, kita vertus, idealizavo amerikietišką gyvenimo būdą, transliuojamą per televiziją, kur matė miestą, greitkeliu sujungtą su priemiesčių gyvenvietėmis bei dideliais prekybos centrais.

Praėjus 30 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybės pradeda suprasti vadinamojo švytuoklinio eismo, kai nuolat važiuojama iš namų rajone į darbą, užsiėmimus miesto centre, priklausomybės nuo automobilių, problemas, Gyventojų pajamų mokesčio nutekėjimą į aplinkines savivaldybes, menką rinkėjų aprūpinimą viešuoju transportu, mokyklomis ir darželiais, finansinius poreikius infrastruktūrai ir asfaltui“, – didžiųjų savivaldybių neišspręstus sunkumus vardija urbanistas. Jis siūlo senas miestų problemas spręsti jungiant miestus ir rajonus.

„Juk de facto vieno organizmo skirtingi organai neturėtų tarpusavyje konkuruoti. Tam reikia suvokimo ir tvirtos politinės valios Seime ir Vyriausybėje, o tai būtų labai didelis pokytis“, – mano V. Buinevičius.

Regionų urbanistinę autentiką naikina verslo godumas

Didelių problemų patiria ne tik Lietuvos didmiesčių savivaldybės. Regionai turi savų iššūkių. Bendruosiuose planuose dažnai prie miestų, miestelių svarbiausių prieigų numatomos naujos komercinės, pramonės zonos, dėl ko reprezentacinėse, vaizdingose nedidelių miestų, gyvenviečių vietose atsiranda naujų, masyvių objektų. Viena vertus, sukuriama daugiau darbo vietų, plėtojama infrastruktūra, bet neišvengiamai nukenčia kultūrinė ekosistema ir autentika.

„Konfliktas atsiranda, kai stambūs objektai iškyla mažų miestelių prieigose, gerai apžvelgiamose jų panoramose. Pavyzdžiui, Rumšiškės, kurios garsėja Lietuvos liaudies buities muziejumi, galėjo turėti savitą ir patrauklią miestelio išklotinę nuo magistralės pusės, tačiau, čia pastačius didelio tūrio sandėlį, susiformavo tipinė pramoninių teritorijų aplinka – miestelio prieigų vaizdas tapo sugadintas.

Miesteliai, išsaugoję savo prieigas ir centrus neapstatytus, jau savaime yra geri pavyzdžiai. Gali būti išskirtas Rietavas, turintis įspūdingą bažnyčią. Buvo kilęs noras jo prieigose statyti didelius objektus, bet savivaldybės vadovus pavyko įtikinti, kad reikia saugoti esamą išskirtinumą.

Gelgaudiškyje (Šakių r. sav.), Paežeriuose (Vilkaviškio r. sav.) irgi pavyzdingai tvarkomasi: išperkami dvarų sodyboms priklausę pastatai, puoselėjama aplinka“, – sėkmingus pavyzdžius vardija KTU Architektūros ir statybos institute dirbantis architektas dr. E. Ramanauskas.

Kad būtų išsaugota autentika, svarbu parengti bendruosius planus, kurių sprendiniai užtikrintų, jog nauji objektai nesunaikintų vertingos gamtinės aplinkos, nenustelbtų miestų ir miestelių panoramos, siluetų, būtų išsaugoti kiti erdvinės struktūros savitumo elementai.

„Tačiau tokie tikslai ne visada įgyvendinami, – problemą formuluoja dr. E. Ramanauskas. – Vystytojai dažnai siekia jiems patogiausiose vietose pastatyti sau naudingą objektą, nepaisydami aplinkinio konteksto. O savivaldybės siekia pritraukti kuo daugiau investicijų, todėl dažnai nusileidžia vystytojų norams, nepaisydamos, kad reikšmingai sumenks kraštovaizdis ar sunyks vertinga gamtinė aplinka.

Miestų, miestelių ir kaimų savitumą išsaugoti būtina, todėl linkiu savivaldybėms daugiau supratimo ir užsispyrimo, taip pat palaikymo iš aukštesnių institucijų.“

Kompaktiškų urbanistinių struktūrų formavimo svarba

2022 metais dr. E. Ramanauskas su kolega dr. L. Dringeliu, remdamiesi ES direktyvomis, ragino kuo labiau mažinti žemės užėmimą, o ne vėliau kaip iki 2050-ųjų iš viso nebedidinti bendro statiniais ir infrastruktūra užimamo žemės ploto. Pagal statistiką gyventojų šalyje mažėja, o užstatytų teritorijų gausėja.

Tai reiškia, kad, siekdami darnios miestų plėtros, turėtume sudaryti sąlygas pirmiausia išnaudoti esamą turimą infrastruktūrą.

Atsižvelgiant į tai, ypač aktualu išnaudoti šalies regionus, kur gyventojų labai sumažėję. Svarbu, kad žmonės ne tik plūstų į didžiuosius miestus, bet ir viliotųsi gyventi regionuose. Tačiau ne viskas taip paprasta.

„Regionai turi infrastruktūros bazę, bet gyventojai dažnai juos palieka, todėl svarbu skatinti gyventojus pasilikti, tam būtina sudaryti sąlygas. Žinoma, didmiesčių plėtra toliau tęsis, nes turi didžiausią potencialą, bet jie neturėtų plėstis taip ekstensyviai.

Mažaaukščio užstatymo kvartalai be želdynų, be socialinės infrastruktūros aplimpa miestus – jie stokoja modernaus gyvenimo kokybės. Norėtųsi, kad didmiesčiai vis tik didesnę dalį teritorijų rezervuotų daugiabučiams su želdynais ir vaikų ugdymo įstaigomis. Tik tokiu būdu ten galėtų atsirasti kompaktiškos struktūros, kurios atitiktų didmiesčio pobūdį, funkcijas, įskaitant viešąjį transportą, reikiamą inžinerinį ir socialinį aprūpinimą.

Šiuo metu dominuoja sklypų prekybos verslas, skatinantis individualią statybą, maksimaliai išnaudojant visas sklypams skaidomas teritorijas be viešųjų erdvių, be ryšių su gamtine aplinka ir kt. Tai ypač pastebima pajūryje. Viso to pasekmė – išeikvotos teritorijos, kurios galėtų būti visai kitaip suplanuotos ir daug kokybiškiau užstatytos“, – situaciją apibendrina architektas.

Ateities miestai gali būti darnesni, o gyvenimas juose – kokybiškesnis, jei planavimas bus holistiškai orientuotas į gerovę ir patogumą.

Kas geriau miestui: kvartalų ar pavienės konversijos?

Apleistų teritorijų sugrąžinimas į miesto gyvenimą – vienas galingų sprendimų, leidžiančių kokybiškai ir pagal šiuolaikinius poreikius išnaudoti plotus. Konversijų nauda akivaizdi: mažėja neefektyvių plotų, gerinamas susisiekimas, teritorijos tampa patrauklesnės, nyksta atskirtis. Visgi kokių sunkumų ar grėsmių laukiama pasirinkus tokį kelią?

Studijos „2XJ“ architektas ir partneris, urbanistas V. Buinevičius įvardija kelias rizikas: teisinės ir biurokratinės kliūtys, susijusios su netvarkingai padalintais sklypais, ekologinė tarša.

„Sovietmečiu įvairūs teršalai būdavo išpilami tiesiog gamyklų teritorijose. Kai kuriųgamyklų pastatuose, kurie vykdė karinės pramonės veiklą, aptinkama gyvsidabrio ir kitų sunkiųjų metalų. Taip pat susiduriama su rimtomis teisinėmis ir biurokratinėmis kliūtimis.

Lietuvoje yra labai daug atvejų, kai, privatizuojant gamybinį kompleksą, turtas būdavo parduodamas tiesiog kvadratiniais metrais, pagal pirkėjo poreikį, nenustatant servitutų, neparengus susitarimų dėl bendrojo naudojimo infrastruktūros. Taip ateičiai paliktos bręstančios konfliktinės situacijos“, – paaiškina architektas urbanistas.

Būtent dėl teisinių bendrasavininkystės apribojimų plėtotojai labiau linkę imtis ištisų kvartalų konversijos, tačiau specialistas perspėja apie pavojus.

„Konvertuojami kvartalai įprastai būna vidutinės kokybės, neišsiskiriančio charakterio, atsikartoja urbanistinės struktūros, kiekybė tampa prioritetu prieš kokybę“, – mano architektas ir pabrėžia, kad tokiais projektais buvo sunaikinta ar neperimta labai daug savitumo – tiek Lietuvoje, tiek Europoje ar apskritai Vakaruose.

V. Buinevičius pažymi, kad pavieniai konversijos objektai kokybės atžvilgiu gali būti sėkmingesni. „Neretai jie gali būti jautresni aplinkai, įdomesni architektūriškai. Yra didesnė galimybė išsaugoti daugiau istorinių pastatų ir struktūrų, sukurti įvairesnes aplinkas, išskirtinius traukos taškus mieste, nes mažesni vystytojai lankstesni, gali labiau rizikuoti, gali atsirasti nišos ir socialinėms iniciatyvoms.

Dideli kvartalai, jei kuriami saugant autentiškumą, irgi gali būti sėkmingi“, – įsitikinęs „2XJ“ architektas ir partneris. Paveldo, gamtinio karkaso išsaugojimas – tvarūs sprendimai, kuriems reikia ir valios, ir kompetencijų.

Konvertuojamo „Lelijos“ fabriko teritorijoje – betono žalinimas

Apleistų teritorijų konversijos, sugrąžinimas į miesto gyvenimą, laikoma reikšminga miesto plėtra, pasižyminčia darnumu. Tokie projektai atitinka Žaliojo kurso įsipareigojimus – ne statyti naujus, o renovuoti, atnaujinti esamus pastatus. Atnaujintuose pastatuose efektyviau vartojama energija ir ištekliai, žymiai pagerinama gyvenančių ir dirbančių žmonių gyvenimo kokybė.

Vilniaus miesto ribose jau įvykę ir nemažai plėtojama konversijos projektų. „Vilniaus transformacijos“ puslapyje kaip didžiausią potencialą turintys paminėti Vilkpėdės, Verkių, Šnipiškių, Šiaurės miestelio ir stoties rajonai. Vilniaus miesto vyriausioji architektė Laura Kairienė atskleidė, kad vien Vilkpėdėje konvertavus visą numatytą teritoriją galėtų apsigyventi 20 tūkst. žmonių.

Daug galimybių ir kituose sostinės rajonuose. „Žirmūnų pramoninėse teritorijose jau dabar aktyviai vyksta konversijos.

Uždarius Žirmūnų autobusų parką planuojame paruošti urbanistinę koncepciją, kad tikslingai konvertuotume teritoriją. Tai būtų pirmas pavyzdys, kaip pati savivaldybė, o ne verslas siektų konversijos“, – planus atskleidžia vyriausioji miesto architektė.

Sostinės stoties apylinkėse, „Connect II“ teritorijoje, aktyviai siekiama plataus masto pokyčių – pramonės verslų išsikraustymo iš Panerių gatvės apylinkių.

„Skelbdami teritorijų planavimo konkursus atkreipiame dėmesį, kad čia norime miesto veiklų, o ne pramonės. Panerių gatvėje, „Lelijos“ fabriko teritorijoje, vyksta vienas nuostabiausių šių dienų konversijos projektų Vilniuje.

Tai tikras pavyzdys, kaip galime keistis. Ten susiduriama su žalinimo principų iššūkiais betonu užpiltose teritorijose. Tokių erdvių keitimas miesto zonose yra daug geriau nei naujų žaliųjų erdvių kūrimas kur nors už miesto“, – įsitikinusi L. Kairienė.

Žalumo indeksas – kokybiškam gyvenimui žalesniame mieste

Kad mieste būtų gera ir patogu, būtų skatinama megzti ir palaikyti ryšius, jis turi būti žalias. Tai ne tik mada, bet ir būtinybė, užtikrinanti visavertį miesto funkcionavimą. Europos miestai domisi ir diegia Žalumo indeksą, kurio tikslas – išsaugoti brandžius medžius, vandens telkinius, įrengti ekologiškai efektyvias vandeniui laidžias dangas, plėsti vietinės kilmės rūšių augalais apželdintos teritorijos plotą ir pan. Žalumo indeksą Lietuvoje pirmoji išbandys Vilniaus m. savivaldybė.

„Daugėjant gyventojų, siekdami patenkinti augantį būstų skaičių, galiausiai – pasiekti 1 mln. gyventojų, norime išsiaiškinti, kuriose miesto dalyse sumažinti kietosios dangos ir didinti žaliuosius plotus, ir atlikti tai tvariai. Tai nuolatinis uždavinys, kuriam telkiame įvairius įrankius.

Vienas jų – Žalumo indeksas“, – pasakoja Vilniaus miesto savivaldybės vyriausioji architektė. Vilniui adaptuota Šiaurės Europos šalių patirtis šioje ir ja remiantis Žalumo indeksas bus pradėtas testuoti su pačios savivaldybės įgyvendinamais visuomeniniais objektais.

Žalumo indeksas kol kas lieka vienos savivaldybės interesu, nors privatiems verslams bus pasiūlyta prisijungti. „Žinome plėtotojų, kurie palaiko šią koncepciją. Tai ne tik hipsterių noras padaryti viską žalią. Mes norime atliepti didelius pokyčius: klimato kaitą, kokybišką gyvenimą žalesniame mieste“, – sako architektė.

Geografo doc. dr. Ričardo Skorupsko nuomone, kitas šalies savivaldybes paskatinti nuosekliai taikyti Žalumo indeksą galėtų pačių administracijų ambicija būti kitokioms ir visuomenės susidomėjimas.

„Didieji miestai atrodo labiau nusiteikę rinktis Žalumo indekso gaires. Kaunas žengia pirmuosius žingsnius, Vilnius daro didelę pažangą. Tačiau didesnė dalis rajonų savivaldybių nuoširdžiai nesuvokia su klimato kaita susijusių problemų masto ir pobūdžio.

Pagrindinė to priežastis – miesto savivaldybėse už želdynus, miesto ekologinę būklę atsakingiems skyriams trūksta ambicijų. Tačiau reikia ir visuomenės susidomėjimo, paskatų, kad politikai įgyvendintų, ko gyventojai nori“, – teigia geografas ir priduria, kad jau buvo bandymų patobulinti teisinę bazę (Įsakymas dėl Želdynų normų), pagal kurią urbanizuotose teritorijose, apskaičiuojant priklausomų želdynų normas, būtų taikomi šiek tiek supaprastinti ir praktiškesni Žalumo indekse taikomi skirtingų žemės dangų įverčio koeficientai, bet įsikišo verslas.

„Prieš 1,5 metų, svarstant Želdynų įstatymą, siūlyta adaptuoti Vilniaus miesto savivaldybės Žalumo indeksą, kad jis būtų paprastesnis, suprantamesnis, nedviprasmiškas, bet asociacijos, susijusios su nekilnojamuoju turtu, siekė, kad to neįvyktų.

Dažnai net ir smulkūs pokyčiai gana sunkiai priimami, nes priverčia keisti požiūrį, mąstymą, infrastruktūrą, įmonėms – veiklos ar gamybos ypatumus ir pan.“, – atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. R. Skorupskas.

Žalia žalia, kur dairais?

Didmiesčiai atrodo labiau suinteresuoti išlaikyti arba padidinti žaliuosius plotus nei regionai. Nors atsipūsti jie tikrai neturėtų, ar tuo labiau mažinti žaliųjų erdvių. Dėl klimato kaitos žaliosios infrastruktūros integravimas į urbanizuotas teritorijas yra gyvybiškai svarbus.

„Regionų savivaldybėms beveik visada atrodo, kad jos turi daugiau gamtinės aplinkos (gamtinio karkaso) nei didmiesčiai, todėl dažnai neapdairiai imasi išbetonuoti centrinį miesto parką, o ne puoselėti jo žalumą.

„Trinkeliavimas“, aikščių išgrindimas plytelėmis sukuria sterilią aplinką, kurioje gyvosios gamtos komponentai (medžiai, krūmai, žoliniai augalai) be nuolatinės ir intensyvios priežiūros paprasčiausiai neišgyvena. Kai kada viešosios erdvės suprojektuojamos taip, tarsi lyg tyčia būtų norima pakenkti augalų gyvastingumui.

Visa administracinė sistema ir teisė verčia tiek viešąsias, tiek privačias erdves atrodyti tvarkingai. Tai kyla iš visuotinės tvarkos suvokimo psichologijos, kuri labai dažnai nesutampa su gamtos tvarka, kuri mūsų galvose gali atrodyti kaip chaosas“, – situaciją vertina geografas.

Žaliųjų plotų mažėjimas grasina ne tik skurdesne ekosistema, bet ir besikeičiančia gyventojų elgsena. „Mieste, kuriame trūksta žalumos, temperatūra gali siekti 35 laipsnius, priemiestyje bus 30, o medžio pavėsyje jau tik 25 laipsniai.

Medis gyvybiškai būtinas mieste, kuriame norime, kad vasarą gyventų žmonės. Priešingu atveju visi bėgs prie ežerų, kiek įmanoma ilgiau temps užmiestyje ir grįš tik darbams, mokslo metams prasidėjus“, – paaiškina specialistas ir pataria, kad, rengiant viešųjų erdvių, infrastruktūros projektus, visuose etapuose lygiavertiškai dalyvautų apželdinimo specialistas.

Miesto žalumo išsaugojimas ir puoselėjimas – vienas kertinių darnaus ateities miesto kriterijų. O tai reikia suderinti su kompaktišku urbanizuotų teritorijų formavimu.

Kad tankumo rodiklis nebūtų svarbesnis už kokybę

Darni miestų plėtra – ne tik apleistų teritorijų konversijos, kai kuriais atvejais – plėtros pažabojimas siekiant mažinti užstatymą. Pastebima, kad šalyse, kur taikomi apribojimai, teritorijos naudojamos daug efektyviau, racionaliau ir taupiau. Architektas urbanistas V. Buinevičius pritartų tokiai politikai, tik, jo pastebėjimu, Lietuvoje įprasti kiti standartai.

„Politika, skatinanti didesnį užstatymo intensyvumą ir tankumą bei tam tikrą koncentruotumą regionuose, teoriškai būtų naudinga Lietuvai, kur esame pripratę gyventi „plačiai“, nesuvokdami to visokeriopos kainos. Sakau „teoriškai“, nes svarbu, kad tankumo rodiklis nebūtų svarbesnis už kokybę.

Manau, kad vienas geriausių šių laikų Europos išradimų pasauliniu lygiu – gebėjimas sukurti kokybišką, patogų ir privatumą gerbiantį sąlyginai tankų miestų užstatymą, diegiant įvairius architektūros ir urbanistinio planavimo modelius.Mums tereikia pažiūrėti į Daniją, Švediją, Nyderlandus ir pritaikyti sprendimus pagal savo specifiką, drąsiau eksperimentuoti su gyvenamųjų pastatų tipologija, labiau atpalaiduoti statybos teisinį reglamentavimą“, – siūlo architektas urbanistas V. Buinevičius.

Architektas akcentuoja, kad planuojant miestus svarbiau reguliuoti kokybę, o tam reikia daugiau kompetentingų specialistų savivaldose, kurie, pasak architekto, galėtų gilintis į turinį, o ne tik į biurokratinius reikalavimus.

Tad kokiuose ateities miestuose gyvensime – kompaktiškuose, bet vis dar žaliuose, ar užbetonuotomis viešosiomis zonomis, prikaitusiuose, pačių išderinta urbanistine autentika?

Tiek regionai, tiek didmiesčiai turi savų iššūkių, kuriuos reikia spręsti metodiškai. Tačiau svarbiausia, kad tie veiksmai nesugriautų anksčiau atliktų gerų sprendimų, kurie tarnauja gyventojams ir yra palankūs ekosistemoms.