Kokiais simboliais, raštais, spalvomis geriausia perteikti lietuviškumą? Kokias medžiagas naudoti, kad tradiciniai baltiški motyvai suskambėtų naujai, tačiau išsaugotų savo akivaizdžiai autentišką išraišką? Negana to, visa tai būtina subtiliai suvienyti su rafinuota tarpukario architektūra. Toks uždavinys teko interjero architektei Indrei Dorofėjūtei, interjero studijos „In Arch“ vadovei, kūrusiai rekonstruoto Lietuvos ambasados pastato Prahoje interjerą.

Jungtis su tarpukario architektūra

Rekonstruota, lapkričio mėnesį naujai atverta Lietuvos ambasada Prahoje akį traukia reprezentatyviais vidaus sprendiniais, kuriuose lietuviški ir baltiški etniniai motyvai persipina su šiuolaikiškais ženklais. Po dvejų metų rekonstrukcijos pastatas pritaikytas diplomatinės atstovybės reikmėms ir tinkamam atstovavimui Lietuvai.

Projekto autorė I. Dorofėjūtė pasakoja, kad interjero projektą kūrė stengdamasi sujungti pastato tarpukario architektūros, lietuvių tautinės kultūros ir modernaus dizaino elementus, reprezentuodama tiek pastato, tiek Lietuvos kultūros unikalumą. Pagrindinis tikslas – kad kiekvienas lankytojas iškart pasijustų esantis Lietuvos diplomatinėje atstovybėje.

Ne mažiau dėmesio teko skirti ir praktinei projektavimo užduočiai – būtinybei sukurti jaukias, ergonomiškas, modernius etninius elementus turinčias erdves.

Pirmieji, akivaizdžiausi simboliai, demonstruojantys keturaukščio pastato paskirtį, pasitinka dar iš išorės – trispalvės spalvomis apšviestas fasadas, vėliavos ir stilizuoti Vyčio simboliai ant fasado ir vartų.

Vidaus patalpos buvo visiškai perplanuotos, išlaikant vien senąsias laikančiąsias sienas. Erdvių išdėstymas projektuotas pagal naujųjų šeimininkų poreikius: cokoliniame aukšte įrengtas konsulinis skyrius, kabinetas, biblioteka, darbuotojų virtuvė ir pagalbinės patalpos, pirmajame – pagrindinės reprezentacinės erdvės, valgomasis-posėdžių kambarys, virtuvė ir sanitariniai mazgai, antrajame – ambasadoriaus ir kitų darbuotojų kabinetai, trečiajame – diplomato ir jo šeimai gyventi pritaikytas butas.

Senas, tarpukario laikotarpio, 1920 m. pastatas diktavo savo sąlygas – nelygios sienos ir kampai vertė gerokai pasukti galvą, kaip įgyvendinti ir optimaliai pritaikyti naujus sprendinius.

Viduje – lietuviško peizažo spalvos

I. Dorofėjūtė pasakoja, kad mažiausiai pakito pastato laiptinė, kurioje buvo tik atnaujintos mozaikinio betono dangos aikštelės, laiptai ir turėklai. Kitose pastato vidaus erdvėse buvo pakeistos visos sienų, grindų, lubų apdailos medžiagos, taip pat durys, baldai, šviestuvai.

Specialiai, atsižvelgiant į privalomą tautinį lietuviškumo aspektą, parinktos kuo natūralesnės spalvos ir medžiagos. Medžiagų pagrindą sudaro natūralus ąžuolas, jauki lino ir žalios spalvos tekstilė, metalas, ratanas. Gausūs ąžuolo elementai harmoningai išsiskiria švarioje baltoje aplinkoje, gyvumo suteikia natūrali tekstilė, šiaudo ir juodos spalvos akcentai, žalios spalvos baldų ir augalų intarpai. Baltos, ąžuolo, lino, žalios, pilkos ir juodos spalvų deriniai atspindi Lietuvos gamtai būdingą spalvų skalę.

Prie parinktos stilistikos derinti atitinkami baldai, atsižvelgiant į jų daugiafunkciškumą. Pavyzdžiui, kavos stalelis gamintas iš skirtingų masyvo kubelių, kad prireikus juos būtų galima pritaikyti universaliau, susidėti kitaip, tarkim, panaudoti atsisėsti.

Tradiciniai motyvai skamba naujai

I. Dorofėjūtės žodžiais, daugelis lietuviškų raštų ir elementų, perteikti naujomis medžiagomis, interjere suskamba moderniai. Pavyzdžiui, konsuliniame kabinete, dekoratyvinio betono sienoje, subtiliai įspausti lietuviški raštai – ir akivaizdžiai šiuolaikiškas, ir neabejotino lietuviško paveldo akcentas. Jų tekstūrą pabrėžia iš viršaus krentantis LED apšvietimas. Specialiai bibliotekos erdvei suprojektuotas šviestuvas, įmontuotas tarp autentiškų kesoninių lubų, primena lietuviškos verpstės motyvą.

Pagrindinėje reprezentacinėje pirmojo aukšto erdvėje, per visą sieną sumontuotose metalinėse plokštėse, palei lubas išfrezuotas lietuviškas raštas, kurį paryškina medinė apdaila ir specialus apšvietimas. Anot architektės, metalas pasirinktas neatsitiktinai, nes ši siena galės tarnauti ir kaip ekspozicinė erdvė nuotraukoms ar piešiniams, juos pritvirtinus magnetukais.

Specialiai Lietuvos ambasados pastatui buvo suprojektuotas Vytis, pagamintas iš perforuoto ąžuolo masyvo, kurio forma išsiuvinėta lininiais siūlais. Toks lietuviško siuvinėjimo kryželiu elementas, pateiktas kitokia, šiuolaikiška forma, dar kartą pabrėžia ambasados interjerui būdingą autentikos ir modernumo jungtį.

Reprezentacinei ir valgomojo-posėdžių erdvėms parinktos kėdės su ratano intarpais atlošuose yra tarsi užuomina į šiaudo motyvą, taip būdingą lietuviškai etninei kultūrai. Ne veltui virš stalo kabo lietuviško sodo formos šviestuvas, pagamintas iš žalvarinių vamzdelių.

Visame pastate gausu etniniais raštais margintų kilimų, kurie darniai papildo viso interjero visumą ir pabrėžia akivaizdžiai lietuvišką pastato funkciją.

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Šiame projekte architektė ypatingą dėmesį skyrė šviestuvams ir šviečiantiems dekoro elementams. Vienai iš šios srities lyderių – „Ardenai“ buvo patikėta ne tik priderinti tinkančius standartinius šviestuvus, bet ir įgyvendinti unikalius sumanymus. Lubose tarp sijų specialiai šiam projektui buvo sukurti ir pagaminti šviečiantys „žiedynai“, o virš stalo pakabintas metalinis, ilgaamžis, tautinius šiaudinius sodus primenantis lietuviškas šviestuvas.

www.ardena.lt   www.sviestuvai.lt

[/su_note]

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2020 sausis.

RĖMĖJO TURINYS