Vilniaus dailės akademijoje tvaraus dizaino mokęs ir kūrybines dirbtuves vedęs lietuvių kilmės profesorius iš Jungtinių Amerikos Valstijų Arūnas Ošlapas pastebi, kad per dešimtį metų, kai vėl apsilankė Lietuvoje, čia įvyko daug teigiamų pokyčių.

Ošlapas kartu su VDA lektore Barbora Adamonyte-Keidūne surengė „ReMatter“ kūrybines dirbtuves, kuriose studentai gamino produktus iš 100% perdirbtų ar regeneruotų medžiagų. Juos galima pamatyti „Denim Dairies” (Žydų g. 2) gruodžio 13-20 d. vykstančioje dizaino mugėje-parodoje (pup-up).

A. Ošlapo vizitui Lietuvoje artėjant į pabaigą, dizaineris atskleidžia, kad vis labiau ilgisi Lietuvos, nes jo šaknys veda į generolo Povilo Plechavičiaus giminę. O lietuvių kuriamas dizainas, pasak pripažinto menininko, tampa vis labiau pastebimas Europoje.

– Kurie „ReMatter“ kūrybinėse dirbtuvėse gimę studentų rankomis pagaminti produktai jus nustebino?

– Didysis siurprizas buvo ugnies įžiebimui skirtos pakuros, pagamintos iš žemės riešutų lukštų ir žvakių vaško likučių. JAV aš turiu grilį lauke ir visuomet aš jį uždeginėjau, tad šios pakuros yra efektyvus sprendimas specialiam poreikiui. Tai puikus formos ir funkcinio dizaino pavyzdys – jos unikalios formos, nes atrodo kaip šokolado plytelė ir spalvos, bet visiškai funkcionalios.

Kitas dalykas, kuris mane nustebino – tai studentų grupė, kurie nusprendė kurti savo „nuosavą“ medžiagą, o tai yra tikrai sunki užduotis. Ji reikalauja daugelio eksperimentų, trunkančių daugelį savaičių, o kartais net mėnesių, taip pat daugybės bandymų ir klaidų, tad galima sakyti, kad jie renkasi sunkesnį kelią nei tik perdirbti jau egzistuojančias medžiagas.

– Ar per „ReMatter“ kūrybines dirbtuves jūs pasiūlėte studentams, ką jie galėtų gaminti, ar jie patys nusprendė, kokias medžiagas rinktis?

– Studentai patys pasirinko medžiagas, su kuriomis dirbs. Aš jiems pasiūliau tik idėją, kad jie galėtų susisiekti su gamyklomis ar susitarti su verslininkais dėl tam tikrų produktų atliekų paprašymo, patikrinti, kas yra jų sąvartynuose, ar ką jie išmeta kasdien.

Būtinai įsigysiu bent po vieną kiekvieno studentų produktą. Be dovanų ir lauktuvių, aš noriu parsivežti šiuos „ReMatter“ produktus kaip pavyzdžius ir parodysiu, ką sukūrė lietuviai savo studentams Vakarų Vašingtono universitete.

– Kokias žaliojo dizaino ir „zero-waste“ tendencijas pastebėjote pagal „Fullbright“ programą viešėdamas Lietuvoje ir beveik pusmetį Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje dėstydamas žiedinės ekonomikos ir tvaraus dizaino kursą?

– Manau, kad stiprėja tendencija kurti naujas ekologiškas medžiagas. Aš galiu pateikti du pavyzdžius: iš unikaliai perdirbto popieriaus INDI savininko Simono Tarvydo gaminami šviestuvai, o kita tendencija – panaudoti jau esamus objektus ir juos perkurti, kaip padarė Kristijonas Stikleris, sukūręs kėdę iš senos taksofono būdelės. Tai tikrai įdomus baldas, gimęs iš nostalgijos.

– Galime pastebėti ir daugiau tvaraus dizaino ir „zero-waste“ pavyzdžių, nes tai tampa vis sąmoningesniu dalyku, vis daugiau lietuvių tai rūpi ir jie elgiasi atsakingiau – „Ikea“  parduoda daugiau virtuvėje šiukšlių rūšiavimui pritaikytų sprendimų. Šalyje atsidaro vis daugiau parduotuvių, kur kasdieninius produktus, atsinešus savo tarą, galima įsigyti be pakuočių. Besilankantys įprastuose prekybos centruose, taip pat vengia plastiko – atsineša savo kojinę susipilti riešutams ar dėžutes žaliai mėsa ir t.t. Ar visa tai vis populiariau ir Amerikoje?

– Taip, „žalieji produktai“ Amerikoje tampa vis populiaresni ir daug kompanijų jų gamybai stengiasi naudoti tvarius metodus arba į savo gamybą integruoti perdirbtą turinį. Bet reikia pastebėti, kad Amerika – labai didelė šalis: vieniems žmonėms rūpi ekologinės tragedijos, o kitiems – ne. Dauguma žmonių pripažįsta, kad rūšiavimas, energijos taupymas ir tvarumo strategijos yra svarbu, bet kai kalbame apie jų kasdienį gyvenimą, ne visi gyvena tuo vadovaudamiesi.

– Gal jauniems žmonėms labiau rūpi gamta ir jos išsaugojimas? Ar jie atidžiau rūšiuoja šiukšles nei senjorai, o gal atvirkščiai?

– Aš gyvenu Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, ir čia visi rūšiuoja savo šiukšles. Vaikai to mokomi nuo mažumės mokyklose. Visuose miestuose stovi trijų spalvų konteineriai: popieriui/kartonui, stiklui/plastikui ir laikraščiams. Netrukus teks paklusti įstatymui, kuris baudomis baus žmones, kurie į šiukšlių konteinerius išmeta perdirbamas šiukšles!

– Kalbant apie ekologiją, ką asmeniškai darote jūs, kad sumažintumėte planetos teršimą?

– Aš renkuosi trumpesnį stovėjimą po dušu, gyventi su mažiau, pirkti tik tai, kas tarnaus ilgai, daugiau vaikščioti ir važinėtis dviračiu, mokyti tvaraus dizaino studentus ir visada jiems stengiuosi rodyti gerą pavyzdį.

– Gal sulaukiate daugiau pasiūlymų pardavinėti savo „Red Rivets Studios” kūrinius (metalinius krepšius iš perdirbtos žaliavos) ekologiją propaguojančioms organizacijoms?

– Kalbant apie „Red Rivet Studios“, mano perdirbti metaliniai krepšeliai ir metaliniai sienų dirbiniai yra parduodami kaip vaizduojamasis menas nacionaliniuose prisiekusiųjų meno festivaliuose ir kartais aš juos parduodu per meno galerijas.

– Ką reiškia jūsų kompanijos pavadinimas (liet. „Raudonosios kniedės studija“)? Kodėl būtent taip pavadinote savo verslą?

– Aš naudoju kniedes, kad pritvirtinčiau kiekvieną metalinį krepšį viršuje ir apačioje, taip pat metalines sienos detales. Aš juos dažau raudonai, kad būtų spalva – akcentas ir tai tapo savotišku mano „parašu“. Kniedes pirmą kartą pamačiau būdamas vaikas, kai gavau pirmuosius mėlynus „Levis“ džinsus, ir jie turėjo kniedes, sutvirtinančias džinsinio audinio kišenes. Aš esu pramoninis dizaineris, o kniedės yra labai pramoninės!

– Savo vizito metu lankėte artimas Lietuvos vietas ir domėjotės savo močiutės Elenos Plechavičiūtės ir jos brolio Generolo Povilo Plechavičiaus istorija. Ar šį laiką, praleistą Lietuvoje, galima apibūdinti ir kaip savo lietuviškų šaknų tyrimą?

– Tikrai taip. Su žmona Katryn ir Lietuvoje gyvenančia pussesere pulkininko Aleksandro Plechavičiaus anūke Regina Veigel lankiausi bajorų Plechavičių gimtinėje – Bukončių kaime, Sedos malūne ir žirgyne, bei Ukrinuose (čia 1996 m. palaidota mano močiutė Elena Plechavičiutė-Legeckienė). Įdomu tai, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ji buvo grįžusi į gimtinę ir gyveno Kaune pas seserį Vitą Jauniškienę. Ji taip ilgėjosi Lietuvos, kad, būdama jau garbingo amžiaus, ryžosi Amerikoje palikti vaikus ir anūkus, kad galėtų tėvynėje dar pagyventi, numirti ir būti gimtoje žemėje palaidota.

– O jūs, ar ilgėsitės Lietuvos? Kokie dalykai čia jums pasirodė patys įdomiausi?

– Tai jau trečias mano vizitas Lietuvoje ir kiekvieną kartą aš vis labiau „prisirišu“. Man labai patinka maistas ir pasivaikščiojimai senosiomis, akmenimis grįstomis senamiesčio gatvelėmis. Aš pasiilgsiu visur vaikščiojimo pėsčiomis. Savo namuose aš privalau nuvažiuoti tris mylias, kad nusipirkčiau duonos kepalą, tad galėjimas visur vaikščioti yra palaima, ir net jaučiuosi sveikesnis.

Mane stebina, kaip gerai veikia „CityBee“ sistema ir kaip lengva ja naudotis. Motoroleriai ir dviračiai yra visur, ir tai daro miestą laimingesne vieta. Taip pat žaviuosi jūsų prekeivių verslumu, kurį pastebėjau daugelyje lietuviškų parduotuvių (tiek prekiaujančių lauke, tiek ir viduje).

– Kai kurie užsieniečiai sako, kad lietuviai yra esame santūrūs, darbštūs ne per daug draugiški, bet nuoširdūs ir t.t. Kai kurie sako, kad esame pesimistiški ir mažai šypsomės, bet kokia jūsų nuomonė apie tėvinainius?

– Manau, kad lietuviai turi nerašytą taisyklę nesišypsoti viešumoje ir nekalbėti su nepažįstamais žmonėmis. Tačiau, jei paprašai pagalbos, pavyzdžiui, autobuse ar gatvėje, jie visada skuba padėti kaip tik gali. Viena moteris net ėjo kartu su mumis, norėdama parodyti mums, kur yra Centro poliklinika. Aš įpratęs šypsotis ir nepažįstamiems žmonėms, bet retai kada gaunu šypseną atgal. Tai man kyla klausimas, kaip jūs susipažįstate su naujais žmonėmis?…

– Pastarąjį kartą lankėtės Lietuvoje prieš dešimtmetį (2009 m.). Progresą ar regresą galite pamatyti dabar – dizaine, Vilniaus dailės akademijoje, žmonėse, Vilniuje ir visoje Lietuvoje?

– Taip, per šį dešimtmetį įvyko daug pokyčių. Dizaino studijos pagerėjo ir dabar savo studentams galite pasiūlyti pačias naujausias technologijas, kuriomis naudojamasi globaliai visur.

Lietuviškas dizainas plinta visoje Europoje ir tampa vis labiau pastebimas. Tokios kompanijos kaip „Ikea“ naudojasi dizaineriais, gamybos priemonėmis ir žaliavomis iš Lietuvos bei sukuria jiems darbo vietas. Taip pat yra daug naujų verslų, restoranų ir parduotuvių tinklų, teikiančių šiuolaikiškas paslaugas ar parduodančių pasaulines prekes.

Deja, atrodo, kad kai kurie dizaino absolventai išvyksta iš Lietuvos dirbti į kitas ES šalis. Tai yra gerai, ir blogai. Blogai, nes Lietuva netenka talentingų dizainerių. Gerai, kad dizaineriai mokosi naujų įvairiose šalyse ir vieną dieną grįžta į tėvynę pasidalinti šiais naujais dalykais su kitais.

Apie prof. Arūną Ošlapą:

Profesorius Arūnas Ošlapas Vakarų Vašingtono universitete dėsto industrinį dizainą nuo 1991 m. ir kartu su savo studentais sprendžia pasaulio problemas. Jis pritaiko industrinio dizaino principus baldų pramonėje, architektūroje, parodų dizaine, o kai nemoko, vysto metalo meno verslą.

Siekdamas išlaikyti savo „akademinį mąstymą“, jis praleidžia savo vasaras pindamas metalinius krepšius. Kai Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose pasidaro per šalta ir lietinga, jis vyksta į pietus – į Meksiką ir dirba su vietiniais amatininkais.

Savo vizito metu A. Ošlapas lankė įžymias Lietuvos vietas ir domisi savo močiutės Elenos Plechavičiūtės ir jos brolio Generolo Povilo Plechavičiaus istorija.

Prof. Arūnas Ošlapas atvyko dėstyti į VDA jau antrą kartą. VDA Dizaino inovacijų centro kvietimu atvykęs 2009 m., jis taip pat vedė panašias kūrybines dirbtuves studentams, ir jų rezultatus pristatė „Daiktų viešbutyje“ surengtoje „Ri:saikl“ dizaino parodoje. Ši paroda ir mugė susilaukė didelio visuomenės susidomėjimo.