Transporto spūstys, triukšmas, oro užterštumas ir panašūs dalykai tapo įprastais didmiesčių gyventojų palydovais. Šiandienos tendencijos neišvengiamai daro įtaką ir moderniajai urbanistikai bei architektūrai, ieškančiai naujoviškų žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo, tvarios aplinkos, darnaus civilizacijos bei gamtos sugyvenimo sprendinių.

Šios temos ryškiai atsispindi ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto absolvento Mariaus BARANAUSKO bakalauro darbe (vadovas Gintautas NATKEVIČIUS), kuriame pristatomas daugiafunkcio gyvenamojo pastato su integruotomis vertikalios žemdirbystės technologijomis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, projektas.

Principas „Pasigamink pats“

Vertikalios žemdirbystės idėja itin aktuali intensyvaus tankumo megapoliuose. Industriniai didžiųjų miestų rajonai tapo gerokai per didelio mastelio, o norint išmaitinti tokį skaičių žmonių reikia gausių išteklių, dirbamos žemės plotų, šiems prižiūrėti – atitinkamų darbuotojų pajėgų, didelių vandens resursų, o geriamasis vanduo dėl smarkaus užterštumo didmiesčiuose tapo didžiule vertybe. Atgabenti produkciją į miestus irgi reikalauja nemažų sąnaudų ir laiko.

Anot projekto autoriaus, nors tam tikruose miesto rajonuose galima įrengti specializuotas patalpas, kuriose vaisiai, daržovės galėtų būti sandėliuojami ilgesnį laiką, ir iš ten prekes pristatyti į artimiausius pardavimo skyrius, tačiau vertikalios fermos koncepcija tokį sandėliavimą paverčia kartu ir auginimu. Antai apskaičiuota, kad vienų metų produkcijos kiekis viename vertikalios žemdirbystės ūkio are vidutiniškai atitinka 4,6 aro įprasto ūkio rodiklius.

Kiekvienoje kaimynystėje įrengus ūkį, kuris aprūpintų visą rajoną, nebeliktų poreikio produktus gabentis iš svetur, sumažėtų jų kaina ir pristatymo sąnaudos. Taip pat gyventojai žinotų, kur ir kaip auginamas jų valgomas maistas, jis visada būtų šviežias. Plėtojant tokią infrastruktūrą miesto poreikis importuoti daržoves sumažėtų iš esmės arba visiškai išnyktų. Vertikaliuose ūkiuose vandens sunaudojama šimtus kartų mažiau nei įprastuose, nes jis nuolat perdirbamas, naudojamas kelis kartus, taip pat surenkamas ir įdarbinamas lietaus bei nuotekų vanduo.

Objektui – išskirtinė vieta

KTU absolvento M. Baranausko pristatomai daugiafunkcio pastato koncepcijai pasitarnavo ir numatyta objekto dislokacija. Projektuojamas sklypas yra Manhatano vakarinėje dalyje, Čelsio rajone. Būsimo statinio vietai patrauklumo pirmiausia suteikia nedidelis atstumas iki vandens telkinio – ši neužstatyta zona sudaro sąlygas atviram kraštovaizdžiui. Be to, už kelių šimtų metrų nuo sklypo ribos teka Hadsono upė.

Kitas neabejotinas pranašumas – kaimynystė su vakarinėje pusėje besiribojančia buvusia geležinkelio linija. Šiandien linijiniu parku paversta virš žemės paviršiaus 9 metrus pakilusi geležinkelio linija puikiai reprezentuoja šį rajoną. 2011-aisiais rekonstruotas „The High Line“ parkas tapo gyventojų ir Niujorko turistų traukos tašku. Čia įsikūrė daug meno galerijų, kavinių, tad ir nauji apartamentų pastatai itin populiarūs dėl patrauklių urbanistinių, socialinių bei kraštovaizdžio sprendimų.

Kūrė ryšius su parku

Projektuojamą pastatą sudaro trys pagrindinės funkcinės dalys: gyvenamoji, vertikalus ūkis ir visuomeninė.