Lietuvai – išskirtinis tarptautinis projektas: italų architektai siūlo „Ecometropolis“ Vilniui ir Kaunui

Kaip padaryti, kad Neries ir Nemuno pakrantės būtų ne tik gražios promenados, bet ir realiai veikiančios miesto erdvės – patogios gyventi, judėti ir atsparios klimato pokyčiams? Į šį klausimą projektu Ecometropolis atsako italų architektūros studija Scandurra Studio, siūlydama upes traktuoti kaip natūralią infrastruktūrą ir nuosekliai planuoti jų koridorius Vilniuje ir Kaune. Projektas remiasi teritorijų analize ir numato vietas, kuriose būtų galima išbandyti skirtingus miesto ir gamtos sambūvio scenarijus.

Nors upės formavo miestų kraštovaizdį ir lėmė jų tapatybę, jų potencialas iki šiol išnaudojamas fragmentiškai. Vilniuje Neries krantinės pamažu tvarkomos, bet viešųjų erdvių kokybė ir jų vientisumas vis dar netolygūs.

Kaune Nemuno pakrantės taip pat keičiasi: formuojamas naujasis miesto centras, atsiranda rekreacinių zonų, statomi pėsčiųjų tiltai, vystomi gyvenamieji kvartalai. Vis dėlto be nuoseklios upių integracijos strategijos šie pokyčiai gali likti pavieniai ir nesukurti vientiso ryšio tarp miesto ir upės.

Italų architektai siūlo kitokį kelią: upes matyti kaip pagrindinį miesto karkasą. Tai ilgalaikė strategija, jungianti ekologinius procesus, kultūrinius sluoksnius ir bendruomenių poreikius.

Projekto autorių teigimu, miestai gali augti tvariai tik tuomet, kai veikia kartu su gamtinėmis struktūromis, o ne bando jas pakeisti.

„Projektu Ecometropolis siekiame peržengti miesto kaip uždaros sistemos ribas. Įsivaizduojame teritorijas, kurios geba atsinaujinti pačios, kur natūralios infrastruktūros tampa šiuolaikinio gyvenimo varomąja jėga.

Baltijos regionas suteikia galimybę išbandyti modelį, kuris gali būti prasmingas daugeliui Europos miestų“, – įsitikinęs studijos įkūrėjas Alessandro Scandurra.

Miestas kaip gyvas organizmas

Ecometropolis idėja remiasi ekomiesto koncepcija, kurią prieš kelis dešimtmečius suformulavo urbanistas Richardas Registeris. Joje miestas traktuojamas kaip gyvas organizmas, kuriame infrastruktūra, gamta ir bendruomenės kuria tarpusavio ryšius, o ne konkuruoja dėl teritorijos.

Tokia logika leidžia ne tik formuoti patrauklias viešąsias erdves, bet ir mažinti ekologinį pėdsaką: dirvožemiai, miškai, vandens telkiniai tampa miesto struktūros dalimi, palaikančia atsinaujinimą, o ištekliai naudojami taip, kad jie grįžtų į sistemą, vietoj to, kad taptų atliekomis.

Svarbūs ir karščio salų – vietų didmiesčiuose, kuriose temperatūra yra žymiai didesnė nei aplinkos, nes ten mažiau žalumos, pavėsių – mažinimo bei sveikesnės gyvenamosios aplinkos aspektai.

Vienas žalios vizijos elementų – ekotonai, pereinamosios zonos tarp gamtos ir miesto. Čia galima kurti viešąsias erdves, artimas natūraliai gamtai: nedideles gyvenamąsias bendruomenes ir rekreacines zonas, leidžiančias žaisti, judėti, klestėti, dirbti ir gyventi.

Tokių zonų pritaikymas ir puoselėjimas didina biologinę įvairovę, gerina miesto atsparumą klimato kaitai ir kartu kuria patrauklias, gyventojų poreikius atliepiančias erdves.

Dėmesys unikalioms teritorijoms

Šios ekotonų idėjos organiškai jungiasi su platesne ekologinių koridorių sistema, kuri jungia miškus, upes, pievas ir urbanizuotas teritorijas, o ne apsiriboja pavieniais parkais. Neries ir Nemuno pakrantės ypač svarbios: jos palaiko biologinių procesų tęstinumą, formuoja unikalų kultūrinį kraštovaizdį ir jungia miestą su gamta.

„Neries ir Nemuno teritorijos yra unikalus laboratorinis laukas, kuriame galime kartu su institucijomis, ekspertais ir bendruomenėmis kurti įrankius. Mūsų pasiūlymas įgalina konkrečias priemones ir vietines bendruomenes paversti urbanistinę viziją realiais projektais“, – pabrėžia A. Scandurra.

Tinkamai suplanuoti ekologiniai koridoriai padeda išlaikyti biologinę įvairovę, atkurti pažeistas ekosistemas, sujungti miesto gyventojus su gamta ir formuoti daugiafunkces viešąsias erdves. Ši urbanistinė vizija ne tik stiprintų vietines ekosistemas ir viešųjų erdvių tinklą, bet taip pat prisidėtų prie didesnio masto modelio.

Lietuvos didmiesčiai gali tapti pavyzdžiu Europai

Ecometropolis siekia stiprinti vietines ekosistemas ir kurti miestus taip, kad jie gebėtų prisitaikyti prie klimato pokyčių bei urbanizacijos iššūkių. Pirmosios tokio modelio bandymų zonos – Neries ir Nemuno pakrantės. Jei pasiteisintų, modelį būtų galima taikyti ne tik kitose Lietuvos vietovėse, bet ir Europoje.Scandurra Studio architektųtvirtinimu, Ecometropolis nebūtų įmanomas be partnerystės.

Kūrėjai kviečia glaudžiai bendradarbiauti savivaldybes, universitetus, organizacijas ir gyventojus. Visų įsitraukimas leis ne tik kurti idėjas, bet ir realiai jas išbandyti. Kiekviena iniciatyva, nepriklausomai nuo masto, tampa reikšminga jungtimi tarp žmogaus ir teritorijos.

O nuoseklūs žingsniai kuria ateities miestus – ekologiškai atsparesnius ir socialiai gyvybingesnius.