Sostinės Pilaitės rajone statoma Tolminkiemio gimnazija, kuri pristatoma kaip moderniausia mokykla Lietuvoje ir laukiamausias metų projektas.

Jau galima matyti ryškėjančius pastato kontūrus, o statybininkai nestabdo darbų net esant minusinei temperatūrai.

Naujas mokyklų standratas

Anot projektą vystančios „Vilniaus vystymo kompanijos“, A++ energinę klasę turėsiančios Tolminkiemio gimnazijos statybos eiga išlieka nuosekli ir stabili. Ambicingas projektas pasižymi įspūdinga statybų sparta. Statybos darbai prasidėjo šių metų gegužės pradžioje, o juos baigti rangovas UAB „Jungtiniai projektai“ numato kitų metų vasarą. Jau nuo artėjančio rugsėjo apie tūkstantis moksleivių taps tais „išrinktaisiais“, kurie mokysis moderniausioje, šalies mokykloje.

„Tolminkiemio gimnazija atitiks šiuolaikinės Vilniaus mokyklos reikalavimus erdvių daugiafukciškumui, transformavimui ir universalaus dizaino principams. Tokie pat reikalavimai bus keliami ir kitoms būsimoms mokykloms. Gruodžio pradžioje Vilniaus vystymo kompanija paskelbė tris architektūrinius konkursus mokslo įstaigoms, vienas iš jų – Bajorų progimnazijos projektavimui. Taigi judame link to, kad Vilniuje bus statomos modernios, šiuolaikiškos ir patogios mokyklos.

Tolminkiemio gimnazija yra vienas svarbiausių, prioritetinių projektų, reikšmingų ne tik mums, bet ir Pilaitės bendruomenei, labiausiai laukiančiai naujos mokyklos šalia namų“, – sako „Vilniaus vystymo kompanijos“ komunikacijos vadovė Karolina Frolovienė.

Kalbant apie statybų procesą, įspūdį palieką jo greitis. Mokyklos karkasas, užimantis 11.000 kv.m plotą, buvo pastatytas vos per pusmetį. Statyba sparti, nes statinio konstrukcijos atvežamos baigtinės ir jos itin paprastai surenkamos vietoje. Pagreitintas statybų procesas palieka mažesnę ekologinę dėmę nei vykdant statybas tradiciniu būdu: statybos aikštelėje naudojama mažiau išteklių, lieka daug mažiau atliekų, taupomas statybos laikas.

Daugiau nei mokykla

Portalas SA.lt kalbina tris architektus iš „DO architects“ , kurie projektavo Tolminkiemio gimnaziją.

Kokiomis nuotaikomis gyvenate matydami realizuojamą Jūsų projektą?

Andrė Baldišiūtė: Tai yra pirmas „DO architects“ mokyklos projektas, tad labai smagu stebėti statybų procesą nuo pradžių. Kaskart nuvykus į statybų aikštelę, pastebime kaip viskas greitai auga bei keičiasi, kaip su pirmagimiu vaiku – pokyčiai nepaliauja stebinti. Pagrindinis projekto tikslas ir lūkestis, kurį keliame sau ir projektui, kad tai būtų ne tik mokykla, bet ir visuomeninis pastatas.

Sabina Daugėlienė: Prieš keletą savaičių su kolegomis atsitiktinai sužinojome, kad šveicarai turi patvirtintą mokyklų standartą, kuris labai sutampa su mūsų filosofija bei lūkesčiais sau, kuriuos kėlėme kurdami šią mokyklą. Pagal šį standartą mokykla veikia ne tik kaip edukacinis, bet ir kaip visuomeninis pastatas, o mokyklos erdvės gali būti pritaikomos vietinės bendruomenės ar miestiečių poreikiams po mokyklos darbo valandų. Džiaugiamės, kad dar konkursiniame darbe akcentavome tuos pačius principus, kūrėme bendruomeniškas vidaus ir lauko erdves. Pats mokyklos pastatas sklype įkomponuotas laikantis perimetro – taip galime turėti aktyvų ir gyvybingą gatvės frontą, bendruomenės įėjimus iš gatvės.“

Kasparas Žiliukas: Siekėme, kad įgyvendintas projektas sukurtų, prikeltų, skatintų bendruomeniškumo momentą. Ir tai ne tik mūsų indėlis: projektavimo metu aktyviai dalyvavo savivaldybės bei vietinės bendruomenės atstovai, su kuriais atvirai diskutavom apie tai, kaip mokyklą atverti platesnei visuomenės grupei. Tad to ir tikimės, jog ši mokykla veiks ne tik kaip mokykla, bet ir kaip bendruomenės centras.

• 

• 

• 

• 

• 

Kodėl vis dažniau imatės švietimo įstaigų projektų?

S.Daugėlienė: Visuomeniniai pastatai galėtų būti ir vis dažniau tampa pagrindiniais teritorijų akcentais. Jų architektūra, erdvių logika, atvirumas ar uždarumas iliustruoja mūsų visuomenės vertybes, formuoja mūsų kaip bendruomenės įpročius.

Pripažinkime – vieną žinutę siunčia viduryje sklypo stovinti, nuo gatvių atitraukta, tik dalį dienos veikianti ir aptverta mokykla, visai kitą – mokykla, pro kurią einant iš arti matai vykstančias pamokas, gyvas bendras erdves, prie įėjimo dar gatvės zonoje besibūriuojančius moksleivius, vakarais į bendruomenės renginius besirenkančius aplinkinius gyventojus.

Švietimo pastatai gali būti teritorijos gyvybingumo šaltinis – čia daug klegesio, judėjimo, dinamikos. Tai vieta, kur įvyksta daug tiek suplanuotų, tiek atsitiktinių žmonių susitikimų – kalbasi vaikus atvedę tėvai, mokytojai, moksleiviai. Kaskart džiaugiuosi, kai matau, kad mokykla veikia ne kaip atskira uždara teritorija-vakuumas, bet kaip miesto kvartalo dalis.

A.Baldišiūtė: Paskutinius keletą metų švietimo architektūra Lietuvoje labai stipriai pasistūmėjo į priekį. Iki šiol turėjome vien tik sovietines mokyklas bei darželius, kurie buvo renovuojami, atnaujinami, tačiau esminio pokyčio nebuvo. Tai keičiasi.

Norime prisijungti prie šio įsibėgėjančio švietimo architektūros proveržio ir kartu su kolegomis būti to pokyčio formuotojais. Mokyklos, darželiai – tai yra tie objektai, kuriuose vaikai praleidžia didelę dalį savo asmenybės formavimosi laiko. Tie pastatai yra ne tik patalpos pamokoms vykti, bet ir erdvės, kuriose vaikai ugdosi savo bendruomeniškumą, mokosi pažinti supančią aplinką, medžiagas – patiria architektūrą, erdves, auga jų kaip bendruomenės narių pastabumas savo aplinkai. Tikime, kad galime ugdyti mokinių pasaulėžiūrą per architektūrą bei kokybiškai veikiančias erdves.

Kokios medžiagos dominuos pastato išorėje ir viduje?

K.Žiliukas: Pastato viduje bei išorėje stengėmės naudoti kiek įmanoma labiau išeksponuotą konstruktyvą bei natūralias medžiagas: betoną, medį, metalą. Iškilę pastato kontūrai – baltas betonas – ir yra galutinė pastato apdaila. Pastato išorę papildys nemažai šiltų detalių, kurios jaukiai išsiskirs betoninio Pilaitės rajono kontekste. Pastate naudojame kiek įmanoma daugiau medžio paviršių, kurie padėtų sukurti šiltą mokyklos-namų jausmą.

A.Baldišiūtė: Šio projekto tvarumą pirmiausiai reikėtų suvokti ne per inžinerinę, bet per socialinę prizmę. Pačiu pastatu bei jo erdvėmis programuojame mokinių bendruomeniškumą, betarpiškumą bei atvirumą su supančia aplinka. Tai ilgalaikiai bei labai svarbūs asmenybę formuojantys pagrindai. Taip pat projekte daug universalių, ne vieną funkciją turinčių erdvių. Jas dėliojome taip, kad erdvės nebūtų tuščios, jų funkcija galėtų būti kuo įvairesnė, o atveriant ar užveriant duris/užuolaidas/stumdomas pertvaras vienos patalpos galėtų „vogti“ erdvę iš kitų.

• 

• 

• 

Kuo ši mokykla išsiskirs kitų sostinės mokyklų kontekste?

A.Baldišiūtė: Mūsų konkursinis devizas buvo mokslo aikštė. Šis konceptas užprogramuoja, kad centrinė pastato dalis buvo formuojama viešosios erdvės principu. Tad būtent ši pirmo aukšto erdvė (amfiteatras, sporto, aktų salė, valgykla, biblioteka) taps mokyklos šerdimi bei socializacijos branduoliu. Pats pastatas yra labai kompaktiškas, kurį sudaro šis bendrųjų erdvių branduolys ir perimetru jį juosiantis klasių žiedas. Koridoriai čia projektuoti kaip viešos erdvės, kurios padeda išvengti nesaugių kampų judant žiediniu principu.

S.Daugėlienė: Atvirumas su supančia aplinka yra dalis šio projekto išskirtinumo. Klasės ir salės į koridorių atveriamos įrengiant vitrinas bei stiklines duris. Erdvių permatomumas kiekvienam mokiniui užtikrina saugią ir mielą aplinką. Tokiu sprendimu kuriama „klasės be sienų“ koncepcija, suteikianti galimybę stebėti ir netiesiogiai dalyvauti mokyklos veiksme. Taip formuojama nauja erdvė ir naujas požiūris į supančią aplinką bei žmones, kurie taps tos erdvės dalimi bei gyvastimi.“

K.Žiliukas: Taip pat labai svarbus formuojamas artimas ryšys su miestu – visas pirmo aukšto perimetras yra stiklinis, jog būtų kuriamas betarpiškas ryšys ne tik pastato viduje, bet ir su išorine aplinka. Visos pirmo aukšto bendrosios erdvės yra prieinamos miestiečiams. Taip formuojamas atviros mokyklos įvaizdis, padedantis kurti bei skatinti bendradarbiavimo kultūrą.