Kur vietą randa inžinerinės sistemos?

2018.10.16

Kosto Kajėno nuotr.

Visuomeniniuose pastatuose itin svarbią vietą užima vamzdžiai, laidai ir kitos inžinerinių sistemų dalys – tai, kas sudaro patogias darbo ir kitos veiklos sąlygas, įkvepia pastatams gyvybės.

Inžinerinių sistemų daugėja

Nors šiuolaikinės technologijos tampa labai efektyvios, o jų mastelis eina mikro ar net nanotechnologijų linkme, pagrindiniai inžinerinių sistemų įrenginiai, skirti pastatui šildyti, šaldyti ar vėdinti, išlieka itin dideli. Tad kuriant pastato struktūrą privalu jiems numatyti daug vietos. Architektų studijos „IMPLMNT“ architektas Aurimas Syrusas atkreipia dėmesį, kad inžinerinės sistemos ir jų magistralinės linijos užima daug erdvės, o tai lemia ir pastato aukštų aukščius, šachtas, taigi, į tai irgi būtina atsižvelgti.

Architektas Rimantas Giedraitis įsitikinęs – jeigu žmogui parodytume, kas yra išvedžiota virš kabamųjų lubų, po grindimis ar sienų šachtose, jis tikrai nustebtų, koks skaičius sistemų slepiasi šiuolaikiniame pastate.

Kai kurie specialistai pastebi tendenciją, kad inžinerinių sistemų užimamas plotas pastate vis didėja. Minimalūs pastatams keliami reikalavimai reguliuojami vis griežtesnių įstatymų, o ir patys užsakovai suvokia, kad pastato komfortas yra itin svarbus esamomis konkurencijos sąlygomis.

Kur inžinerinės sistemos atranda savo vietą?

Kalbėdamas apie inžinerines sistemas, biuro „Architektūros kūrybinė grupė“ vadovas architektas Remigijus Bimba pasitelkė žmogaus organizmo analogiją ir inžinerinių sistemų svarbą lygino su kraujagyslėmis. Paklaustas, kokią dalį užima inžinerinės sistemos, specialistas teigia, kad daug kas priklauso nuo to, kaip jos yra sudėliojamos.

Architektas A. Syrusas pritaria: sistemų būna visokių ir jas diegti galima skirtingai. Dalis įrenginių turi tiek vidinius, tiek išorinius blokus. Agregatai dažniausiai statomi tam skirtose patalpose, ūkinėje pastato dalyje – tokiu atveju iššūkiu tampa jų užimamas plotas. Neretai didieji įrenginiai surikiuojami ant stogo, o tai turi įtakos pastato estetikai. Kuo pastatas didesnis, tuo šioms sistemoms reikia daugiau vietos, o tai lemia ne tik funkcinius, bet ir architektūrinius sprendimus.

Dangoraižiuose neretai inžinerinių sistemų agregatai užima visą aukštą, jis būna atviras, taip „supjaustydamas“ pastatą į segmentus. Su tuo reikia taikstytis ir tam priimti tinkamus sprendimus, neleidžiant nukentėti nei pastato funkcijai, nei estetikai.

Deramas dėmesys estetikai

Aptariant inžinerines sistemas ir jų išdėstymą pastate, svarbūs tampa estetiniai aspektai. Į tai galima pažiūrėti dvejopai – į pastatą kaip į miesto elementą arba suprojektuotą jo paties interjerą. Pavyzdžiui, iš aplinkinių pastatų, lėktuvų ar Lietuvoje taip gausių oro balionų atsiveria ir penktasis pastato fasadas – stogas. R. Bimba teigia, kad projektuojant ir mąstant, kur savo vietą galėtų atrasti inžinerinės sistemos, ar jos netaps vizualine tarša, reikia atsižvelgti į kontekstą: ar pastatas stovi mieste, apsuptas aukštų pastatų, iš kurių matomas jo stogas, o gal absoliučiai priešingoje aplinkoje. Tam tikrais rakursais ir tam tikrame kontekste penktasis fasadas – stogas yra visiškai nedemonstruojamas. Kita vertus, visi stogai turėtų būti projektuojami atsižvelgiant ir į jų estetiką. R. Bimba priduria, kad tai, kur sistemos bus pastatytos, priklauso nuo paties architekto suvokimo, finansinių sąlygų, nuo to, koks kompromisas yra randamas su užsakovu.

Architektas A. Syrusas pritaria, kad stogas yra puiki vieta vėdinimo sistemų agregatams, tačiau tai dažnai nekoreliuoja su pastato architektūrine kokybe. Ir ne tik pastato – visos tos „plieninės karūnos“ sudaro bendrą chaosą urbanistinėse panoramose. „Pavyzdžiui, Vilniuje negyvename lygaus reljefo erdvėje, turime daug svarbių apžvalgos taškų, o judant miestu atsiveria skirtingų perspektyvų. Visa tai atveria ne pačią patraukliausią stogų, padabintų inžinerinėmis sistemomis, ekspoziciją“, – replikavo architektų studijos „IMPLMNT“ specialistas.

Architektas R. Giedraitis atkreipia dėmesį, kad vėdinimui skirtoms sistemoms reikia itin daug oro, jo apytakos, todėl jų įrengti pastato viduje negalima ar neapsimoka – patalpos, kurių šios sistemos reikalautų, būtų pernelyg didelės ir užimtų brangų plotą, tai būtų paprasčiausiai neracionalu. Be to, yra tokių įrenginių, kurie, pavyzdžiui, gamina energiją būtent pasitelkdami temperatūrų skirtumą, tad jie net teoriškai negali būti laikomi pastato viduje. Tačiau architektas siūlo pabandyti į ant stogo esančias inžinerines sistemas pažiūrėti ir iš kitos pusės. „Galima pastebėti, kad Niujorke, kad ir stebint jį filmuose, bene ant kas ketvirto namo galima pamatyti vandens talpyklas, o atostogaujant, tarkime, Graikijoje, lygiai taip pat į akis krenta vandens talpyklos ir kiti įrenginiai. Tad gal kartais reikia į viską pažiūrėti lengviau, laisviau, paprasčiau. Žinoma, būtų geriau, jei viso to nebūtų, tačiau kartais tai tiesiog neįmanoma. Ateityje tikriausiai daugės saulės kolektorių. Jie yra kiek estetiškesni, bet užima ir užims didelius plotus“, – komentuoja pašnekovas. Jis prideda, kad ant stogo montuojamas oro vėdinimo ar kitas sistemas kartais bandoma paslėpti ažūrinėmis dekoratyviosiomis, apsauginėmis ar garsą izoliuojančiomis sienelėmis.

Apnuogintos inžinerinės sistemos – ne tabu

Kalbėdamas apie interjerus ir juose atviras paliekamas inžinerines sistemas, R. Giedraitis pažymi, kad tam tikrais atvejais tai yra racionalus sprendimas tiek dėl estetikos, tiek dėl funkcijos. Dėl įvairių priežasčių kartais tiesiog neįmanoma sistemų gražiai išdėlioti ir palikti jų atvirų, o kartais tai kaip tik yra protingesnis sprendimas, mat pakabinamosios lubos sumažintų ir taip mažos patalpos aukštį. Kita vertus, palikti inžinerines sistemas atviras gali būti ir sąmoningas sumanymas. „Dabar jau pasitaiko, kad investuojama būtent į inžinerinių sistemų grožį, jų išdėstymą, spalvas. Atsiranda poreikis apie inžinerines sistemas galvoti kaip apie dizaino elementus. Pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelėse nėra itin daug estetinių elementų, tad inžinerinės sistemos gali padėti pagerinti bendrą vaizdą“, – sakė architektas.

Architektas R. Bimba pritaria, kad tam tikros inžinerinių sistemų tinklo dalys gali būti atidengiamos ir rodomos, stengiantis jas išdėlioti kokybiškai ir estetiškai, priderinant prie bendros pastato estetinės, stilistinės nuotaikos. „Tikrai yra žmonių, kuriems techninis stilius patinka, o labai kokybiška inžinerinė sistema gali būti tarsi eksponatas. Kodėl gi ne? Bet tą padaryti galima ir norima ne visada. Pakabinamosios lubos gali gerinti akustinį komfortą ir atlikti kitas funkcijas, kurios pastatui svarbios. Neturint pakabinamųjų lubų reikia galvoti, kokius baldus, sienų medžiagas ar kilimus, akustines plokštes naudoti, norint išgauti tą patį akustinį komfortą. Be to, kai kurios inžinerinių sistemų dalys, tokios kaip šildymo įrenginiai, atrodytų lyg paprastos dėžutės, todėl pastato naudotojų estetiškai nežavėtų“, – teigė pašnekovas.

Architektas A. Syrusas atidengtų lubų klausimą apibendrino sakydamas, kad tai visiškai susiję su pastato, tiksliau jo interjero, estetiniu sumanymu. Norint sukurti kokybišką, vadinamąjį industrinį įvaizdį, neužtenka tik atsisakyti pakabinamųjų lubų. Sistemos turi būti ne tik gerai suprojektuotos, bet ir labai kokybiškai įrengtos, taip pat yra tam tikrų specifinių priešgaisrinių, techninių reikalavimų. Taigi, sprendimas palikti atviras inžinerines sistemas visai nėra paprastas ar visuomet efektingas. Atvirkščiai – tai dar didesnio išmanymo ir atidumo reikalaujantis ėjimas.

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

„Nit projektai“: neapsiribojama standartiniais sprendimais

Inžinerinių tinklų projektavimo įmonė „Nit projektai“ yra parengusi ne vieno visuomeninio pastato inžinerinių tinklų projektą. Visuomeniniuose objektuose nemažėja vamzdžių, laidų, inžinerinių sistemų, atsižvelgus į energinio naudingumo klases, griežtėja reikalavimai jiems.

Bendrovės „Nit projektai“ direktorius Tomas Karosas pažymi – per 18 darbo metų gerokai pasikeitė statytojų reikalavimai inžinerinėms sistemoms. Dar visai neseniai projektuotojai iš dažno užsakovo išgirsdavo pageidavimą kuo daugiau nuomotino ar parduodamo ploto, taigi, visas inžinerinis „sąvartynas“ – vėdinimo kameros, šalčio mašinos, dūmų šalinimo ventiliatoriai – atsidurdavo ant stogo, tuo labai subjaurodami paties pastato architektūrinį vaizdą. „Gerai, jeigu architektams pasisekdavo inžinerinę įrangą estetiškai aptaisyti dekoratyviosiomis sienelėmis, kad ne taip kristų į akis“, – pasakojo T. Karosas.

Šiuo metu dirbdama su progresyviais architektais „Nit projektai“ komanda inžinerines sistemas projektuoja taip, kad ant stogo jų praktiškai nesimatytų. Tam tikslui suformuojamos prieduobės stoge ir viršutiniame aukšte, kad jose būtų galima suslėpti visus neišvengiamus elementus – šalčio mašinas ar vėdinimo kameras taip, jog net neįtartum, kad ant stogo yra inžinerinė komunikacija.

Dar vienas sprendimas išsaugoti švarų stogą yra pastate – viename ar kiekviename aukšte – išskirti technines patalpas. Net nuotekų alsuoklius projektuotojai grupuoja ir išveda taip, kad jie nekristų į akis. Šiuo metu „Nit projektai“ komanda kaip tik ruošia dar vieną tokį projektą.