Pirmojo Lietuvoje Kėdainių krematoriumo savininkai ir architektai šiandien neskuba leistis į pasakojimus apie tai, kiek pastangų šis projektas kainavo dar iki tol, kai šio miesto pramonės parke buvo pradėtos krematoriumo statybos. Bet ši autentiška istorija apie mitų griovimą tikrai verta dėmesio.

Vietos paieškos užsitęsė

Kalbos apie krematoriumo reikalingumą sklido jau bene dešimt metų (jei neskaičiuosime tarpukariu–1936 metais – Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos katedros profesoriaus Jurgio Žilinsko iniciatyva Kauno medicinos universitete įsteigto krematoriumo, kuris beveik prieš dešimtmetį uždarytas kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų), o kartkartėmis pasigirsdavo ir optimistinių pažadų apie tuoj prasidėsiančias jo statybas. Bet dar iki praėjusios žiemos lietuviai šią paslaugą galėjo rasti tik Lenkijoje arba Latvijoje.

Pasaulyje seniai diskusijų nekeliančios laidojimo paslaugos teikėjai Lietuvoje turėjo sugriauti ne vieną su kremavimu susijusį mitą; juos tenka griauti ir šiandien. Problemos, kurios kilo ieškant krematoriumui tinkamos vietos, irgi tiesiogiai susijusios su tais mitais. Kėdainių krematoriumo savininkai aplinkosaugininkas Vidas Andrikis ir gydytojas Vytenis Labanauskas nebuvo pirmieji, bandę tai padaryti. Kremavimo veiklos licencijavimo taisykles Vyriausybė patvirtino 2008 metų gegužę (Kremavimo įstatymo projektas buvo parengtas 2003 metais, o jo pagrindinės nuostatos įteisintos 2007 metų gruodį priimtame Žmonių palaikų laidojimo įstatyme). Atsirado jos ne „savaime“, o todėl, kad buvo norinčiųjų siūlyti šią daugelyje šalių įprastą laidojimo paslaugą.

Bet Lietuvoje rasti vietą krematoriumui buvo sunkiau nei sąvartynui ar atliekų deginimo gamyklai. Palyginimas drastiškas ir ne itin etiškas, bet potencialių krematoriumo kaimynų argumentai buvo tokie pat kaip sąvartynų priešininkų: juos gąsdino neva aplink sklisiantis kvapas bei įtaka, kurią tokios rūšies įstaiga gali turėti vietos nekilnojamojo turto vertei.

Todėl krematoriumas neatsirado nei Vilniuje, nei Kaune, nei Elektrėnuose, nei dar keliuose miestuose. Kai kur neprieita nė iki projekto aptarimo su visuomene – neerzinti žmonių tokiomis idėjomis nusprendė savivaldos politikai. V. Andrikis neabejoja, kad ne vienas turinčiųjų sprendimo teisę baiminosi ir galimos Bažnyčios reakcijos. Juk ne taip seniai – 1886-1964 metais – Katalikų bažnyčia kremaciją draudė dėl prieštaravimo tikėjimui apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Draudimo nepaisymas grėsė ekskomunika.

Krematoriumo savininkai neslepia, kad neprognozuojamos visuomenės bei Bažnyčios reakcijos kėlė nerimą ir jiems patiems. Šiandien faktą, kad rengiantis projektui Kėdainių savivaldybėje į ratus jiems nebuvo įkištas nė vienas pagalys, ir suderinti detalųjį planą pavyko per penkis mėnesius, jie vadina šalies rekordu. Tiesa, projekto aptarime su visuomene teko diskutuoti ir su kategoriškai nepritariančiais šiai idėjai. O Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus išreikšta Bažnyčios pozicija krematoriumo atsiradimo klausimu buvo lakoniška ir geranoriška – arkivyskupas tik atkreipė dėmesį, kad kremuojant palaikus dera nepažeisti tam tikrų ritualų, svarbu, kad pelenai nebūtų išbarstyti ar laikomi namuose. Urna su pelenais turi būti palaidota žemėje ar kolumbariume.

Diskusijos užgrūdina

Kėdainių krematoriumo autorius architektas Gintautas Natkevičius, pristatinėdamas šį savo darbą, visada užsimena, kad nuo pirmo pokalbio su užsakovais žinojo, jog pinigais čia nelis. Darbų nestokojantis architektas su kolegomis iš „Architektų biuro G. Natkevičius ir partneriai“ ėmėsi užsakymo įvertinęs tai kaip naujos temos galimybę.

„Mums visada norisi išbandyti naujas, kitų dar „nečiupinėtas“ sritis ir dėl to, kad neatsirastų rutina, ir kad pats galėtum pasitempti. Įdomu tada, kai reikia galvoti ne tik apie brėžinius, stogą, sienas ir t.t. Įdomiausia yra prieš projektuojant gilintis į žmonių psichologiją, filosofiiją, tradicijas, ir galvoti, kaip visa tai apjungti, – aiškino G. Natkevičius. – Įprastai tokiais atvejais tenka nugalėti ir tam tikrus stereotipus. Šioje temoje jų ypač daug. Bet kai esi tam pasirengęs, bandai stereotipus numušti kaip kėglius“.

G. Natkevičiui ir drauge projektą vysčiusiems architektams Adomui Rimšeliui bei Agnei Natkevičiūtei darbą palengvino tai, kad diskutuoti teko su intelektualiais, į temą įsigilinusiais užsakovais. „Su daugeliu klientų sudėtinga dirbti dėl to, kad, mažai žinodami, jie yra labai priklausomi nuo mitų. Taigi reikia įveikti mitus, visuomenės pasipriešinimą, kliento pasipriešinimą ir dar suformuluoti savo idėją. Šiuo atveju mes petys petin ieškojome sprendimų, kartu spėliojome, iš kur gali kristi koks kirtis. Mes juk tikėjomės visuomenės pasipriešinimo, šioks toks jis ir buvo. Bet nuo to irgi sustiprėji – diskutuodamas, ruošdamas argumentus, nesileisdamas į konfliktus“, – sakė G. Natkevičius.

Vengė pompastikos

Dar iki suformuluodami užduotį architektams, krematoriumo steigėjai apvažiavo ne vieną Europos šalį rinkdamiesi lietuvio mentalitetui priimtiniausią šios laidojimo įstaigos įvaizdį. Juolab kad antro bandymo tokio pobūdžio įstaigai Lietuva, ko gero, neturės: skaičiuojama, kad paleidus veikti abi krematoriumo linijas (šiandien veikia viena), jų bendro pajėgumo – 8000 kremavimų per metus – turėtų visiškai užtekti augantiems šalies poreikiams.

Vokietijoje, kur dideliuose miestuose krematoriumą turi kone kiekvienas gyvenamasis kvartalas, įprasti utilitarūs pastatai. Anglijoje galima pamatyti daugiau teatrališkumo. Pompastiškų, sakralizuotų, bažnyčias primenančių krematoriumų yra ir Japonijoje, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje.

„Bet mes to nenorėjome. Ir turbūt kaip tik tai, kad nuėjome žemiškesniu keliu, yra mūsų sėkmė“, – svarstė G. Natkevičius. „Architektų biuro G. Natkevičius ir partneriai“ darbuotojai nebesuskaičiuoja, kiek dešimčių ar šimtų virtualių ar popierinių užsienio leidinių yra pasiėmę jų informacinę medžiagą apie Kėdainių krematoriumą. Didžiulis ir interneto vartotojų sudomėjimas. Įmonės svetainėje, kur trumpai pristatomi įdomiausi jos projektai, krematoriumas irgi – vienas dažniausiai apžiūrinėjamų objektų greta tokių pat rezonansinių projektų kaip keli gyvenamosios paskirties objektai – bankininko Gitano Nausėdos namas Pavilnių regioniniame parke, vadinamasis „surūdijęs“ namas Kaune, Braškių gatvėje, ir namas Utrių kaime netoli Klaipėdos.

Užduotis – stresą mažinanti aplinka

Renkantis Kėdainių krematoriumo stilistiką teko atsižvelgti ir į jo lokaciją – sklypas yra augančiame pramonės parke tarp anaiptol ne estetiškos architektūros gamybinės paskirties įmonių. Savotiškais krematoriumo bendraautoriais tapę užsakovai ir architektai tvirtina, kad specifinės aplinkos nelaiko trūkumu – viena vertus, jie neabejoja, kad gauti visuomenės pritarimą tokios rūšies įstaigai miesto centre būtų buvę kur kas sunkiau. Kita vertus, jie tiki, kad architektūrinėmis priemonėmis pavyko sukurti fiziškai ir emociškai nepriklausomą erdvę. „Gal tiesiog pripratau prie šios erdvės, bet man net privalumas atrodo, pavyzdžiui, mastelių kontrastas – kai žmonės čia važiuodami mato aplink stūksančius gigantiškus kaminus, o randa jaukią erdvę“, – sakė G. Natkevičius.

Architektai ir užsakovai siekė sukurti bei užkoduoti scenarijų, maksimaliai tausojantį žmonių emocijas. „Reikėjo sudaryti galimybę pasiruošti tam tikram išbandymui – juk žmogus patiria stresą įžengdamas į krematoriumą. Užsakovai norėjo, kad būtų sukurta tam tikra perėjimo į kitą būseną zona, kad pervažiavęs pramonės parką neįžengtum tiesiai į krematoriumą. Todėl po diskusijų lyg šliuzas ar slenkstis ir atsirado kiemelis su žaliuojančia guoba, – aiškino G. Natkevičius. – Be to, kiemelis – tinkama erdvė ne tik susikaupimui, bet ir atsitraukimui nuo įtampos“.

Tam pačiam tikslui gali tarnauti ir viename pastato sparne įsikūrusi nedidelė kavinė. Pagalvota net apie tai, kad pravėrus duris pasklindantis kavos aromatas – irgi raminimo priemonė. Kartais artimąjį kremuoti atlydėję žmonės kaip tik čia susėda laukti, kol galės atsiimti urną su pelenais.

Santūrų, net asketiško dizaino betono pastatą šildo tokios pat lakoniškos medinės interjero detalės. „Čia todėl nieko ir nėra, kad pagrindinis interjero elementas yra žmonės ir jų emocijos“, – apibendrino architektas.

Taigi krematoriume nėra jokių interjero papuošimų, įmantrių žvakidžių ar vazų gėlėms. Retas ir atvejis, kai čia atvykstama su visais vainikais. Pašnekovai pabrėžė – prie krematoriumo įrengtos ne šarvojimo, o atsisveikinimo salės. Dažniausiai lydintieji čia neužtrunka ilgiau nei pusvalandį.

Svarbiausia – žinoti atsakymus

Anot G. Natkevičiaus, projektas sėkmingas tik tada, kai jo autorius ne susapnuoja genialų statinį, o gali argumentuotai atsakyti į visus užsakovo klausimus. „Viskam yra atsakymai, – patikino architektas. – Kodėl iškirtome skyles gelžbetonio sienose? Todėl, kad jos naikina uždarumo įspūdį, sudaro galimybę šiek tiek matyti aplinką. Kodėl interjere naudojamas medis? Nes norisi šilto ir šalto santykio – taip sukuriama emocija. Kodėl betonas? Ne todėl, kad tai šiandien madinga ar man patinkanti medžiaga, o todėl, kad ji natūrali…“

G. Natkevičius patikino, kad jo neerzina kelios fasade matomos betono liejimo klaidos – nieko bloga matyti, kad kažkam virptelėjo ranka: „Betono šiluma – iš klaidų, nelygumų, porų. Net nedažėme jo. Sukomponavus su kitomis, šiltomis medžiagomis, erdvei užsipildžius žmonėmis, betonas sukuria raminantį ir neįpareigojantį, asketišką foną.“

Architektai stengėsi maksimaliai išnaudoti natūralų apšvietimą. Šviesa į patalpas krinta pro stiklines sienas ir pro stoglangius. Per lietų ar tamsiuoju metų periodu įjungiamos lempos irgi sukuria savitą nuotaiką.

Atsižvelgdami į tai, kad žmones įprastai gąsdina buitinis kamino įvaizdis, didžiąją dalį kamino architektai paslėpė paaukštindami pastato tūrį – jį pridengia įžambiai kylantis stogas. Dabar kamino matyti tik technologiškai būtinas minimumas, ir todėl kartais jau sustoję prie krematoriumo atvykusieji dar skambina tikslintis jo adreso. Įdomiausia, kad ne vienas yra prisipažinęs, jog atvažiavo orientuodamasis pagal milžiniškus netoliese stovinčios gamyklos kaminus.

Įstaiga be paslapčių

Krematoriumas įkurtas kompaktiškoje erdvėje – visas jo plotas tėra 775 kvadratiniai metrai. Trečdalį šio ploto užima valymo įrenginiai. Po ilgų paieškų V. Andrikis ir V. Labanauskas išsirinko Vokietijos įmonės IFZW gaminamą šiuo metu technologiškai pažangiausią Europoje ir brangiausią įrangą, kuri visiškai eliminuoja bet kokias spekuliacijos oro taršos tema.

Vis dėlto V. Andrikis pripažįsta, kad tai įrodyti nebuvo paprasta: „Informavome kėdainiečius, kad įrengėme geriausius įrenginius pagal visus vokiečių reikalavimus – jie tiekė mums tokią pat įrangą, kokią gamina ir sau. Bet tada mus įtarinėjo, kad pastatysime ne tai, ką deklaruojame. Manau, kad jau atėjo laikas pasitikėti vieni kitais, juolab kad dirba ir kontroliuojančios tarnybos“.

Šiemet apsilankę Bolonijoje vykusioje vienoje didžiausių ritualinių paslaugų parodoje „Tanexpo“ įsitikino, krematoriumo steigėjai įsitikino, kad modernesnių technologijų Europoje dar nesiūloma.

Proceso parametrai Kėdainių krematoriume yra matuojami nepertraukiamai visą parą ir fiksuojami bei kaupiami krematoriumo ir įrangos gamintojos – vokiečių kompanijos IFZW – duomenų bazėse. Kiekvieną ketvirtį sertifikuota nepriklausoma laboratorija atlieka technologines patikras pagal įstatymų numatytą aplinkos stebėsenos programą. Nuo veiklos pradžios jau atliktos dvi tokios patikros. Nustatyta, kad deginimo procese išsiskiriančiame ore susidariusių cheminių medžiagų koncentracija yra keliskart mažesnė nei reikalauja Europos Sąjungos ir Lietuvos visuomenės sveikatos saugos ir aplinkosaugos teisės aktai.

Išskirtinis Kėdainių krematoriumo bruožas yra tai, kad pageidaujantieji gali stebėti visą palaikų deginimo procesą iki įleidimo į krosnį ir net deginimo eigą. Įrenginėdami mitais „aplipusios“ įstaigos patalpas architektai ir savininkai laikėsi taisyklės – nesukurti nė vienos paslaptimi intriguojančios ar gąsdinančios erdvės. Mirusiojo artimieji gali užeiti į bet kurią patalpą. Norinčiųjų pasitaiko. Krematoriumo darbuotojai neatmeta galimybės, kad kai kurių norą inspiruoja tas pats lietuviškas nepasitikėjimas, bet jie yra girdėję ir palengvėjimo atodūsių –pamačius kremuojamą artimojo kūną, ateina tikras suvokimas apie įvykusį faktą.

G. Česonio nuotr.