Nesileisiu į diskusiją dėl sukurto smėlinio simuliakro kilnioje urbanistinėje erdvėje ir struktūroje. Diskusija dėl Lukiškių smėlio dėžės, pliažo ar paplūdimio ne prie upės ar ežero kaip kituose Europos miestuose (pvz., Paryžiuje Senos krantinėje), o vienoje iš pagrindinių ir neseniai rekonstruotų Vilniaus miesto aikščių ir diskusijos iliustravimas nuotraukomis atskleidė ir parodė kitą problemą. Medžiai rekonstruotose ir kieta, vandens nepraleidžiančia danga padengtose aikštėse skursta, nyksta, žūva.
Įsižiūrėkime į šias dvi nuotraukas ir skurstančių liepų eilę aikštės pakraštyje, prie gatvės. Aikštės rekonstrukcijos projekto autoriai ir darbų vykdytojai užmiršo sukurti šiems medžiams bent minimalias augimo ir gyvybės sąlygas. Kieta aikštės danga padidina kaitros artimiausioje aplinkoje ir „karščio bangos“ pavojų, pakeičia dirvos drėgmės ir aeracijos sąlygas. Medžių šaknys patiria stresą ir reikalingų maisto medžiagų nepriteklių. Matome pasmerktų medžių rikiuotę ir kaitros plynę, kurią Vilniaus meras pavertė pliažu.
Architektai ir urbanistai medį moka šauniai pavaizduoti savo projektų vizualizacijose, „žaliosios politikos“ postulatų ir visuomenės spaudžiami vieną kitą senolį išsaugo, pagerbia apklodami brangaus granito (dažnai braziliško ar portugališko) plokštėmis, įsprausdami į betono „vazas“ ir bordiūrus ar palikdami augti pakylėtą ant mažytės kalvelės. Lukiškių aikštė, be kitų savo urbanistinių, semantinių, memorialinių, rekreacinių, reprezentacinių problemų, iliustruoja ir mūsų negebėjimą išsaugoti seną miesto medį, ekologinę, estetinę ir ekonominę vertybę.
Tokių pavyzdžių rasime ne tik Vilniuje. Daugelio miestų rekonstruotų aikščių medžiai patiria vienokią ar kitokią nedalią, o miesto visuomenė ir valdžia išgyvena nerimą dėl skurstančių ir nykstančių senųjų ąžuolų, liepų, klevų, kuriuos buvo pažadėta išsaugoti. Kas atsitiko? Stigo ekologinio ir ūkinio, rūpestingo (bonus pater familias) mąstymo? Projektuotojų arogancija neleido žvelgti plačiau ir sistemiškai, pasikviesti į kūrybines grupes dendrologų, arboristų, kraštovaizdžio architektų, želdinių ir želdynų specialistų?
Galime aptarti Šakių miesto skvero medžių išsaugojimo ir globos pavyzdį. Iš miesto teritorijos planavimo dokumentų aišku, kad skveras yra svarbi miesto žaliosios infrastruktūros (gamtinio karkaso) dalis. Taip pat šis skveras yra svarbus miesto struktūros elementas, taigi, urbanizuota ir pertvarkyta miesto kraštovaizdžio dalis, kur gamtiškasis pradas skaičiuotinas atskirais objektais – brandžiais medžiais, pirmiausia ąžuolais. Skvero rekonstrukcija sukūrė naują architektūrinę aplinkos (urbanistinio kraštovaizdžio) raišką ir sudarė naujas, iš dalies nepalankias sąlygas brandiems ąžuolams augti ir vešėti. Rekonstrukcijos darbai ir paklotos kietos skvero takų dangos nualino medžių šaknyną, pakeitė natūralaus drėkinimo režimą.
Kieta, vandeniui nelaidi danga dengia didelius skvero plotus ir yra kiek žemiau augančių ąžuolų ir kitų skvero medžių. Taip medis, būdamas tarsi ant kalvelės, tampa vizualiai išskirtas, išryškintas, geriau apžvelgiamas, tačiau gauna gerokai mažiau kritulių drėgmės. Sniego tirpsmo ir lietaus vanduo nuteka ant kietų dangų paviršiaus. Šakių miestui yra būdinga limnoglacialinės lygumos derlingos karbonatingos dirvos – puiki ąžuolų augavietė, tačiau toks „kalvelių metodas“ formuojant skvero reljefą nėra palankus ir išmintingas: skvero augavietė ir kiekvienas paliktas augti medis (ąžuolas) aiškiai stokoja natūralios drėgmės dėl tokio „kalvotumo“ ir įrengtų kietų, vandeniui nelaidžių dangų gausos.
Pagrindinis vertingų medžių išsaugojimo ir globos uždavinys rekonstruotame Šakių miesto skvere – kuo daugiau išsaugoti ir teikti drėgmės medžių šaknims, užtikrinti jų aeraciją. Tuo tikslu KŽEG specialistų, ekspertų buvo rekomenduota kiek koreguoti „kalvelių“ paviršiaus formą – nuolaidžiame šlaite įrengti vieną ar kelis įdubų žiedus ar juostas drėgmei kaupti. Siūloma po ąžuolų laja (šaknų zonoje), supurenti dirvą, įterpti į dirvožemį biostimuliatorių, užpilti lapuočių mulčo sluoksnį, įrengti vertikalius maitinimo šulinėlius.
Rekonstruotų aikščių medžiams Lietuvoje turi būti skiriamas „globojamasis režimas“, atitinkama priežiūra ir keletas arboristinių ir agrotechninių priemonių, kurias taikyti pasiūlys specialistai. Tai galėtų būti lajos priežiūros ir lajos redukcinis genėjimai, lajų sutvirtinimas, biostimuliatorių įterpimas į dirvožemį, polajo purenimas oro kastuvu, padengimas lapuočių mulču, vertikalių maitinimo šulinėlių įrengimas ir kt.
Dar prieš pateikiant ir svarstant aikščių su želdiniais tvarkymo projektinius pasiūlymus reikėtų turėti arboristikos, želdinių apsaugos srities ekspertų išvadas ir rekomendacijas. Rengiant aikščių, skverų, gatvių su senais želdiniais ir kitų teritorijų tvarkymo, rekonstrukcijos techninį arba techninį darbo projektą arba bent jau tada, kada planuojamos projekto įgyvendinimo darbų technologijos, kūrybinėje grupėje turėtų dirbti ir kvalifikuotas želdinių specialistas.
Steponas Deveikis yra Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės direktorius.
