Pastaruoju metu vyksta daug diskusijų spaudoje ir socialiniuose tinkluose apie naujai vystomus projektus, ryškėja nesutarimai tarp visuomenės ir nekilnojamojo turto vystytojų. Kokia yra Lietuvos architektų sąjungos pozicija (LAS) šiuose ginčuose? Kaip LAS vykdo savo švietėjišką ir edukacinę misiją? Apie tai pasakoja Rūta Laitanaitė, LAS pirmininkė.

SA. Kokios yra naujos Lietuvos miestų plėtros kryptys ir tendencijos? Pradėkime nuo Vilniaus.

Rūta Laitanaitė. Kaip žinia, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ rengia naują miesto bendrąjį planą, pristato jo sprendinius visuomenei. Sykiu sprendiniai buvo pateikti ir LAS Vilniaus urbanistikos-architektūros ekspertų tarybai susipažinti ir komentuoti. Tikėtina, kad tokių pristatymų artimiausiu metu bus daugiau – per vieną susitikimą neįmanoma aptarti visų miestui svarbių aspektų. Diskusijose LAS pabrėžia platesnio – holistinio požiūrio prioritetą ir skatina kalbėti ne tik apie architektūros estetiką, kaip atrodys vienas ar kitas pastatas-ženklas, bet ir kokia bus viso miesto vystymosi raida. Jau ankstesniame bendrajame plane buvo nuspręsta Vilnių paversti kompaktišku miestu, šio principo žadama laikytis ir ateityje. Nemažai Europos miestų priimta kompaktiško miesto idėja aktuali ir kitiems Lietuvos miestams, kurie kenčia nuo panašių problemų, tokių kaip mažėjantis gyventojų skaičius, senstanti visuomenė, priemiesčių plėtra ir su ja susijusios mobilumo problemos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros trūkumas, miestų centrų ištuštėjimas.

Bendrajame plane yra programuojama nebesiplėsti į priemiesčius, nebeplėtoti naujų individualių namų rajonų. Norima išlaikyti ir atkurti gatvių perimetrinį užstatymą, daugiau tankinti Senamiestį ir ypač Naujamiestį, keičiant buvusias pramonines zonas į gyvenamuosius kvartalus, verslo, kultūros kompleksus. Visa tai daroma, kad miestas įgautų daugiau miestiškų dimensijų, jo struktūra nebūtų padrika. Tokią raidą šiuo metu stebime ir Europoje.

Transporto srautų sumažinimas, pėsčiųjų zonų vystymas, viešųjų erdvių kūrimas – kiti miestų prioritetai, sukuriantys patrauklią, patogią aplinką visiems gyventojams.

O kokios paveldo išsaugojimo tendencijos? Ypač, kai kalbama apie naująjį paveldą, kaip buvo su Giraitės policijos pastatu, Vilniaus koncertų ir sporto rūmais ar pan. Ar LAS save mato kaip tarpininkę tarp visuomenės ir investuotojų?

Nors Registrų centro duomenys gali sausai parodyti kiekvienos miesto teritorijos oficialų savininką, realybėje miestas turi daug savininkų, kurie, visiškai suprantama, nori, kad jų nuomonė būtų išklausyta ir į ją atsižvelgta. Kalbėdama apie viešas diskusijas sukėlusius naujus projektus istorinėje aplinkoje, didžiausią problemą matau tą, kad trūksta savalaikio ir išsamaus informacijos pateikimo, visų suinteresuotų pusių išklausymo. Kol kas Lietuvoje dar nėra susiformavusios tradicijos nei nusistovėjusios metodikos, kaip efektyviai svarstyti projektus su visuomene. O ypač tokius kontraversiškus. Investuotojai vengia tokių debatų, nes kai kurių skausminga patirtis rodo, kad, atsiklausęs viešosios nuomonės, savo projektą gali „laidoti“. Kita vertus, visuomenė į naujus projektus a priori žiūri įtariai. Tokioje situacijoje svarbu, kad atsirastų tarpininkas, kuris sugebėtų visus susodinti prie bendro stalo ir paskatintų išsisakyti, ko nori miestas, visuomenė, paveldą saugančios institucijos, investuotojai, sugebėtų visus pokalbio dalyvius vesti bendro kompromiso link. Tikiuosi, kad miesto savivaldybė ateityje stiprins savo kaip tarpininkės vaidmenį – ji turi didžiulę galią sukviesti visuomenę ir investuotojus bei svertus, kaip paveikti abiejų pusių nuostatas. Mes savo ruožtu esame pasirengę padėti rengti ir „vairuoti“ tokias diskusijas. Nesame nei verslininkai, nei miesto administratoriai, o meno kūrėjų profesionalų organizacija, kuri gali ir turi pasisakyti apie kuriamo kūrinio meninę ir socialinę vertę, aišku, įvertinant ir ekonominius, funkcinius parametrus. Akivaizdu, kad architektūrinio paveldo gyvavimui būtina sąlyga – jo įtraukimas į šiandienos gyvenimą, jo naudojimas. Žinoma, išsaugant vertingiausias savybes. Ar Lietuvos kultūros paveldą saugančios institucijos per daug leidžia, ar per daug draudžia? Draudimo tikrai daug, nes pasakyti „ne“ yra lengviau nei prisiimti atsakomybę ir riziką. Siektiniausias atsakymas – „taip“ su tokiomis išlygomis, kad per saugomą teritoriją ar kompleksą investicijos ne pervažiuotų buldozeriu, bet prikeltų vertingus pastatus naujam gyvenimui, paryškinant jų istorinius bruožus, o naujas architektūros intervencijas kurti šiuolaikiška kalba, nemėgdžiojant istorinių stilių.

Tinkamo, tvaraus kultūros paveldo atnaujinimo sėkmei lemiamas veiksnys yra ir užsakovo požiūris. Jeigu istorinio pastato savininkas suvokia, kad jo rankose ne tik kvadratiniai metrai, betono, plytų ir metalo konstrukcijos, bet ir neįkainojama kultūrinė vertė, sukurta laiko ir istorijos, tai jau rimtas pagrindas geram rezultatui. Tokių užsakovų nėra absoliuti dauguma, todėl labai svarbu nuolatinė edukacija. Kokybiškos architektūros propagavimas, švietimas – sritis, kurioje, be kitų, veikia LAS. Tą darome per savo veiklą, kuri daugeliu atvejų yra edukacinė – per parodas, kūrybines dirbtuves, renginius, diskusijas, padedant žiniasklaidai, stengiamės kalbėti apie tai, kas yra kokybiška architektūra. Organizuodami architektūrinius konkursus, skatiname investuotojus nepasitenkinti vien kvadratiniais metrais ir stogu virš galvos. Kita vertus, mokome užsakovus, kad kokybiška architektūra turi pridėtinę vertę, kuri galų gale pasiteisina ir ekonomine prasme.

Pastaruoju metu daugėja ne tik viešų, bet ir privačių kompanijų, kurios pačios kreipiasi į mus, norėdamos rasti geriausią architektūrinį sprendimą architektūrinio konkurso būdu. Po truputį imama suprasti, kad kokybiška architektūra nėra viso labo vyšnaitė ant torto. Tai – svarbi verslo plano dalis.

Kokios yra LAS juridinės galios, ar ji gali ką nors vetuoti?

Neturime Damoklo kardo, kabančio virš galvos… Bet iš tikrųjų galime gana daug. Tarkime, buvusio „Hermio“ banko, kuris šio metu neveikia, atvejis. LAS kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą (KPD) su prašymu įvertinti pastato, kuris yra vienas ryškiausių postmodernizmo architektūros pavyzdžių, vertę. Pagal įstatymą, šis pastatas „per jaunas“, kad jo vertė būtų nustatoma įprasta tvarka, todėl ėmėmės iniciatyvos, KPD Duomenų skyriaus Detaliųjų tyrimų poskyris, kuris atlieka tokias procedūras, rado vertingų savybių ir įtraukė pastatą į saugotinų sąrašą. Tuomet buvo pradėtas teisminis procesas, nes rekonstrukciją planuojantis dabartinis pastato savininkas nesutiko su paveldosaugininkų sprendimu. Procesas dar nėra pasibaigęs, mes dalyvaujame kaip trečioji šalis. Šis atvejis rodo, kad kaip visuomeninė organizacija, rodydami iniciatyvą, galime šį tą pasiekti. Aktyvi visuomeninė pozicija yra svarbi, taip pat ir edukacinis vaidmuo. Viešumas šiandien yra jėga, o mes esame to dalis.

Kaip nauji nariai patenka į LAS? Kokie reikalavimai jiems keliami? Ir ką jiems be garbės tai duoda?

LAS turi meno kūrėjų organizacijos statusą, suteiktą Kultūros ministerijos. Visi tikrieji sąjungos nariai yra meno kūrėjai – šis statusas pripažįstamas valstybės. Visų pirma, tai garbės ir visuotinio pripažinimo reikalas, bet meno kūrėjas taip pat gali gauti paramos gavėjo statusą, jam gali būti skiriami 2 proc. pajamų, kurias dažniausiai skiriame darželiams ir kitoms įstaigoms. Mokestinės lengvatos nuo nekilnojamojo turto, tarkime, jeigu architektas turi antras patalpas, tai įforminęs jas kaip kūrybines dirbtuves nemoka mokesčių. Yra socialinė apsauga, pavyzdžiui, jeigu susergi ir negauni kūrybinio honoraro, tai mokama tam tikra socialinė pašalpa.

Ties įvažiavimu į LAS yra lentelė su Europos Sąjungos vėliavėle, kurioje pažymėta, kad čia yra įsikūręs architektūros srities menų inkubatorius. Papasakokite apie jį.

Projektas buvo įgyvendintas 2014 metais. Lietuvos verslo paramos agentūrai pateikėme paraišką LAS pastato rekonstrukcijai, čia įkuriant architektūros srities menų inkubatorių. Gavome teigiamą atsakymą, lėšų pastato rekonstrukcijai ir meno inkubatoriaus įkūrimui. Meno inkubatorius veikia jau beveik 5 metus. Čia lengvatinėmis sąlygomis suteikiamos patalpos jaunųjų architektų veiklai. Ne tik architektų – tai gali būti dizaineriai, projektuotojai, kurių veikla yra susijusi su architektūra. Inkubatoriaus paskirtis yra padėti jauniems menininkams atsistoti ant kojų, pradėti savo verslą, tapti žinomiems. Labai svarbus yra verslumo akcentas. Mūsų patalpose reziduoja architektų biurai, kurie per tuos penkerius metus išaugo ir žmonių, ir projektų bei jų apimčių prasme. Inkubatoriuje susirenka panašios profesijos žmonės, kuriems čia yra palanki kūrybinė aplinka, kuriasi bendruomenė, užsimezga bendradarbiavimas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 7.