• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Kokybiškesnei statybai – mokslininkų indėlis

2016 gegužės 15 d.
BFL / V. Skaraičio nuotr.
BFL / V. Skaraičio nuotr.

Statybinės medžiagos ir produktai – vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių pastato kokybę ir ilgaamžiškumą. Tačiau statybų aikšteles vis dar pasiekia nekokybiški ar net nesertifikuoti gaminiai. Tokiu būdu papildomai užsidirbti bando ne tik rangovai. Kai kurias detales statybinių medžiagų sertifikatuose ar atitikties deklaracijose linkę nutylėti ir medžiagų gamintojai.

Moksliniams tyrimams – keli dešimtmečiai

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Termoizoliacijos mokslo institutas kone prieš 70 metų pradėjo veiklą kaip Centrinė laboratorija, anuomet tikrinusi mineralinių žaliavų ir statybinių medžiagų – plytų, čerpių, drenažo vamzdžių – kokybę. Vėliau ji tapo Centrine mokslo tyrimo laboratorija, kurios funkcijos buvo ne tik kontroliuoti produkcijos ir žaliavų kokybę, bet ir vykdyti statybinių medžiagų mokslinio tyrimo darbus.

Centrinės mokslinio tyrimo laboratorijos bazėje įsteigus Naujos technikos ir naujų dirbinių diegimo į statybinių medžiagų pramonę institutą, pagrindine instituto veikla tapo naujų statybinių medžiagų ir gamybos technologijų kūrimas bei diegimas į gamybą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, institutas tapo Termoizoliacijos institutu. Jį 2002-aisiais prijungus prie VGTU, patvirtintos pagrindinės mokslinės veiklos kryptys: statybinių medžiagų fizinių ypatybių, technologijų ir jų panaudojimo būdų tyrimai. Pagrindiniai instituto prioritetai šiandien – moksliniai tyrimai ir eksperimentinės plėtros darbai darniosios statybos kryptyje.

Standartai – iššūkis gamintojams

vgtu termoizoliacijos inst 3

Ugniai atsparaus betono korozijos tyrimai
(Autorių archyvo nuotr.)

Statybinės medžiagos turi atitikti galiojančius standartus. Vis dėlto gamintojai randa būdų manipuliuoti statybinių medžiagų sertifikatais ir atitikties deklaracijomis. Pavyzdžiui, jei įsigyjamas polistireninis putplastis EPS 70, jis turi atitikti reikalavimus, kurie numatyti galiojančiame gaminio standarte LST EN 13163. Gamintojui privalu pateikti deklaruojamas šilumos laidumo koeficiento vertes, o projektuotojo užduotis, atgabenus produktą į statybų aikštelę – remiantis galiojančiomis normomis deklaruojamą šilumos laidumo koeficiento vertę perskaičiuoti į projektinę vertę.
EPS 70 gaminio ženklinimas rodo, kad gaminio gniuždymo įtempis turi būti ne mažesnis kaip 70 kPa, tačiau ši vertė nėra projektinė vertė. Taip pat toks gaminys turi atitikti ir begalę kitų reikalavimų, kurie nurodyti gaminio standarte.

Kai kuriais atvejais manipuliuojama bandymų rezultatais. Pavyzdžiui, VGTU Termoizoliacijos mokslo institute, atlikus gaminio bandymus, deklaruojami dešimties matavimų duomenys – jie perduodami Statybos produkcijos sertifikavimo centrui. Yra buvę atvejų, kai deklaruojamas pavienis šilumos laidumo koeficiento matavimas, ir iš deklaruojamos vertės apskaičiuojama, pavyzdžiui, projektinė šilumos laidumo koeficiento vertė. Gamintojai deklaruoja šilumos laidumo koeficientą 0,035 W/(m·K), o paaiškėja, kad tikrasis siekia 0,038 W/(m·K).

Išeitis – nepakantumas gamintojų manipuliacijoms

vgtu termoizoliacijos inst 5

Kanapių kompozicinė medžiaga
(Autorių archyvo nuotr.)

Statytojai, besirūpinantys projekto kokybe, turi išstudijuoti statybinių medžiagų sertifikatus. Pavyzdžiui, termoizoliacinės medžiagos sertifikate būna užšifruoti tokie parametrai kaip T1 (storio nuokrypis ± 1 mm), L2 (ilgio nuokrypis ± 2 mm), W2 (pločio nuokrypis ± 2 mm), S2 (statmenumas ilgio ir pločio kryptimis ± 2 mm/m), P5 (plokštumo nuokrypis 5 mm), BS115 (lenkimo stipris 115 kPA), CS(10)(70) (gniuždymo įtempis esant 10 proc. deformacijai, 70 kPa), DS(N)2 ir DS(70)1 (matmenų pastovumas nurodytomis temperatūros arba temperatūros ir drėgmės sąlygomis), TR100 (tempimo stipris, 100 kPA). Kiekvienas parametras vienodai reikšmingas.

Gamintojai statybines medžiagas tikrina savo laboratorijose arba kreipiasi į VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto mokslininkus. Jei gaminys išbandomas gamykloje įrengtoje laboratorijoje, gamintojas atsako už jo kokybę. Manipuliuoti rezultatais finansiškai neapsimoka, nes gali tekti iš naujo sertifikuoti gaminį.

Vis dar neretas reiškinys, kai projekte būna įrašytos vienokių parametrų statybinės medžiagos, o į statybų aikšteles atkeliauja kitos. Pavyzdžiui, projekte būna numatyta naudoti polistireninį putplastį EPS 70, tačiau į aikštelę atkeliauja EPS 50. Gamintojas parduoda kokybišką produktą, tačiau jis panaudojamas netinkamai, nukenčia ir gamintojo reputacija, ir statybų kokybė.

Pirkėjas skundžiasi dėl blogos produkcijos. Tačiau produkcija gera, atitinka reikalavimus, tiesiog sudedama ne tai, kas numatyta projekte, o tai, kas pigiau. Kokybiško produkto reputaciją gali sugadinti ir technologinių reikalavimų nesilaikymas. Kontroliuoti, ar tinkamai sumontuojami statybų produktai – techninę priežiūrą atliekančio specialisto užduotis.

Nesąžiningus statytojus žada drausminti Vartotojų teisių tarnyba, pakeitusi Valstybinę ne maisto produktų inspekciją. Bene racionaliausias būdas kovoti su neatsakingai taupančiais statytojais – siųsti specialistus tikrinti, kokios medžiagos atkeliauja į statybų aikšteles. Pavyzdžiui, neįspėjus patikrinti baigiamą statyti objektą. Nors geras techninis prižiūrėtojas garantuoja pusę projekto sėkmės, svarbus ir užsakovų požiūris į statybos produktų kokybę.

Dr. Saulius VAITKUS
VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Termoizoliacinių medžiagų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas

Dr. Viktor KIZINIEVIČ
VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Statybinių medžiagų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas

 RĖMĖJO TURINYS 

Komentarai

statyba ir architektura
archicad