• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Kokią autentiškumo sampratą renkamės?

2016 gruodžio 1 d.
R. Marčėnaitės nuotr.
R. Marčėnaitės nuotr.

Ar kintančiame pasaulyje architektūros paveldo autentiškumo samprata turi išlikti pastovia konstanta? Ar 1964 metais priimtos Venecijos chartijos įteisinta autentiškumo samprata vis dar tebėra aktuali pažangios kultūros paveldo apsaugos kontekste? Praėjusią savaitę vykusios Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Kultūros ministerijos organizuotos konferencijos „Pažangi architektūros paveldo apsauga: misija (ne)įmanoma?“ pirmoji sesija buvo skirta būtent architektūros paveldo autentiškumo sampratai.

Venecijos chartija buvo priimta vyraujant modernizmo judėjimui, siekiant apibrėžti visiems atvejams tinkančius architektūros kokybės kriterijus. Chartija deklaravo visų istorinių laikotarpių ženklus ir originalų paveldo medžiagiškumą teigdama, jog restauruojant reikia visus šiuos ženklus atskleisti vienodai, nesiekiant pastato stilistinio vientisumo.

Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektoriaus dr. Salvijaus Kulevičiaus, 1994 m. priimtas Naros autentiškumo dokumentas priėmė kitokią autentiškumo sampratą. Europoje pradėjo plisti reliatyvistinė paveldosaugos samprata, skatinanti paveldo autentiškumo klausimą leisti spręsti patiems įvairių kultūrų atstovams, nesistengiant primesti vienos labiausiai teisingos autentiškumo sampratos. Pranešėjas, kalbėdamas apie autentiškumą, pabrėžė, jog dėl kultūrinio konteksto ir kultūros paveldo objekto prigimties skirtingumo, autentiškumo aspektai gali būti patys įvairiausi, aprėpiantys išorines ir vidines objekto savybes: formos ir sumanymo (dizaino), medžiagų ir substancijos, panaudos ir paskirties, tradicijos ir technologijos, planinės kompozicijos ir aplinkos, dvasios, pojūčio ir kt. Autentiškumo suvokimą turėtų lemti ne tik specialistų vertinimas, bet ir su paveldu susijusi bendruomenė. Tą patį teigia Lietuvoje dar nepasirašyta Faro konvencija, akcentuojanti visuomenės teisę į kultūros paveldą.

Pranešėjui antrino Lietuvos dailės istorikų draugijos narė Jūratė Markevičienė, teigdama, jog Lietuvos paveldo apsaugos teisėje stinga kai kurių esminių autentiškumo rakursų, ryškėjančių XXI a. holistinėje paveldo sampratoje. Ši samprata teigia, kad negalima tiksliai ir pilnai apibrėžti tokių sąvokų kaip „paveldas“ ir „autentiškumas“, nes jos yra per daug sudėtingos ir nuolatos kinta. Naujos autentiškumo sampratos apima daugiabriaunį autentiškumą (pvz., autentiški kraštovaizdžiai, karkasai, kultūros keliai ir tinklai), bendrų žmogaus ir gamtos kūrinių bei žmogaus įprasmintos gamtos autentiškumą; sistemų, kuriose susipina dvasiniai ir fiziniai, veiklos ir medžiagos aspektai, autentiškumą, dvasinio paveldo (pvz., istorinės atminties, asociacijų; tradicijų, gyvensenos, įskaitant jų tęstinumą) autentiškumą ir kt.

Kaip komplikuota autentiškumo samprata paveikia praktinį projektavimą, atskleidė trečioji konferencijos dalies pranešėja architektė-restauratorė Asta Prikockienė, pristačiusi Kauno bernardinų vienuolyno (Papilio g. 9) restauravimo ir pritaikymo projektą. Ji pabrėžė, jog įgyvendinant šį projektą stengtasi išlaikyti pagarbą visiems aptiktiems laikotarpiams, kurie sudaro autentiškumo visumą. Tačiau, kita vertus, buvo pripažinta, jog status quo autentiškumas neišvengiamai tampa naikinamas vos pradėjus restauruoti.

Dalyvių pranešimai verčia susimąstyti, ar dabartinė autentiškumo samprata mus vis dar tenkina ir ar būtų galima teigti, jog autentiškumo samprata „prisiliečia“ ne tik prie originaliojo medžiagiškumo, bet ir apima platesnį kontekstą.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija

Komentarai

Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
statyba ir architektura
archicad