Istoriniame pastate sostinės Maironio g. 1, dar visai neseniai gerai žinomame kaip laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcija, kuriame buvo įsikūrusi ir žymioji kavinė „Pas Erlicką“, duris netrukus atvers naujas viešbutis „Vilnia“. Kaip pasakoja „RA studijos“ architektas Rimas Adomaitis, net prasidėjus statybos darbams kavinė neskubėjo užsidaryti ir dar kurį laiką veikė.
Pirminė pastato paskirtis įtiko
Pirminė istorinio pastato paskirtis buvo gyvenamasis daugiabutis, taigi, rekonstrukcijos autoriams Ričardui Stulpinui ir Rimui Adomaičiui buvo nesudėtinga pakeisti jo paskirtį į viešbučio. Atrodė, lyg pastatas tam specialiai buvo pritaikytas. Išsaugoti senojo istorinio pastato fasadai ir pagrindinė erdvi, puikiai išsilaikiusi paradinė laiptinė su teraco pakopomis, žalvarinėmis kilimo tvirtinimo kilpomis, būdingomis pastato statybos laikotarpio puošybos ir apdailos detalėmis. Dabartinės rekonstrukcijos metu buvo pakeisti sovietmečiu įrengti perdengimai, perplanuotos vidaus atitvaros ir uždengtas naujas skardinis stogas.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]Bendrovė „Eurofortas“ viešbutyje „Vilnia“ tiekė ir sumontavo vienvėres ir dvivėres lauko plienines duris su saugiais stiklo paketais bei plienines vienvėres ir dvivėres priešdūmines ir priešgaisrines evakuacines duris (EI260 C5 Sm klasifikacija). Šių durų šilumos perdavimo koeficientas – 1,3 W/(m²K). Taip pat SAPA aliuminio profilio priešdūmines (Sm) vienvėres ir dvivėres duris su vitrinomis, įstiklintas grūdintaisiais stiklais.
Paveldosaugos ir polichromijos tyrimai nubrėžė gaires
Remiantis paveldosaugos tyrimais, kuriuos parengė architektas Robertas Zilinskas, eklektinio stiliaus pastatas buvo statytas keliais etapais, jo statybos pradžia siekė 1897-uosius. Tais metais pastato projektą ir statybas užsakė pirklys L. Perkovskis, įsigijęs sklypą iš ankstesnio šeimininko, generolo leitenanto M. Cedlerio. Deja, daugiabučio namo, kuris buvo skirtas jame buvusių butų nuomai, architektas nežinomas. Pastato architektūra buvo tipiška tam laikotarpiui. 1901 m. name jau gyveno 13 nuomininkų. Vienoje pusrūsio patalpoje buvo parduotuvė, kitose dviejose patalpose – alinės, dar dviejose – smulkios dirbtuvės.
Sovietmečiu pastatas prarado savo buvusią didybę. Kaip rašoma paveldosaugos tyrimuose, po Antrojo pasaulinio karo pastatą pritaikant visuomeninei paskirčiai, jis rekonstruotas padarant daug pakeitimų. Pakeistos visos, išskyrus kelias perdangas, jas įrengiant iš metalo arba monolitinio gelžbetonio sijų, tarpus užpildant gelžbetoniu arba keramikos blokeliais. Pakeisti visi langai ir durys. Kartu vykdant žvalgomuosius interjero polichromijos tyrimus, atskleista viena priežasčių, privertusių po karo taip intensyviai rekonstruoti pastatą, pakeičiant didesnę dalį jo vidaus apdailų, rasta didelio gaisro pėdsakų. Ant karnizų tuo metu suformuotos dekoratyvios rizalitų vazos ankstesnių rekonstrukcijų metu taip pat buvo sunaikintos. Tuomet pakeista ir įėjimo erkerio stogo forma bei langai.
Svarbiausia – atkurti tai, kas liko
Pagal paveldosaugos tyrimus pavyko atkurti buvusias fasado elementų formas, taip pat ir erkerio stogo formą, o pagal polichromijos tyrimus atkurtos ir istorinės fasado spalvos. Taigi, architektų teigimu, išoriškai pastatas visiškai nepakito, tik atsinaujino. Mažai pakeista ir pati jo struktūra, išsaugojus istorinę laiptinę kaip pagrindinę pastato struktūrinę ašį. Viduje pavyko suplanuoti per šimtą kambarių su sanitariniais mazgais, posėdžių sale ir restoranu rūsio lygmenyje.
[su_box title=”Taip pat skaitykite:” style=”soft” box_color=”#eeeeee” title_color=”#000000″ radius=”0″ class=”dotdotdot”] [su_posts id=”125259″ posts_per_page=”2″ tax_operator=”0″ order=”desc” ignore_sticky_posts=”yes”][su_posts template=”templates/teaser-loop.php” tax_term=”163″ tax_operator=”2″ offset=”1″ order=”asc” orderby=”id” ignore_sticky_posts=”yes”][/su_posts] [/su_box]Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.
