Jau, atrodytų, pripratome prie minties, kad visai nebūtina namo apkalti dailylentėmis ar tinkuoti. Ieškodami individualumo ir išskirtinumo, dizaineriai ir architektai pažvelgia į pastatą iš visiškai naujo rakurso. Tarkim, nukreipia akis aukštyn ir randa panaudojimą stogo dangai. Arba tolyn, į ateitį – ten, kur karaliauja išmaniosios technologijos ir futuristiniai sprendimai.
Skalūnas: namas kaip uola
Per fasadą žemyn nubėgusia stogo danga akis traukia bendrovės „Studija Archispektras“ 2017 m. projektuotas „U“ namas Kulautuvoje, Kauno rajone. Kaip leidiniui papasakojo bendrovės architektas Evaldas Žurkus, savininkai, dar tik pradėję bendravimą su architektų studija dėl namo projekto, jau buvo numatę namo artumo gamtai koncepciją. Dengti fasadą ta pačia medžiaga kaip ir stogą, kad sustiprėtų pastato vientisumo pojūtis, pasirodė labai gera idėja, ir iš keraminių čerpių bei skalūno buvo išrinktas pastarasis – šiek tiek egzotiškas, lakoniškas, natūraliai atkartojantis tamsius žemės atspalvius. „Ir savotiškai minkštas, – pridūrė architektas, – mat, kad ir koks akmuo atrodytų griežtas ir kietas, skalūno apdorojimo specifika yra tokia, kad jis neturi idealaus dirbtinių medžiagų briaunų griežtumo.“ Skalūnas jo išgavimo vietose (dažniausiai Ispanijoje, Velse ar Vokietijoje) apdorojamas taip, kad plokštelės ir jų briaunos būna šiek tiek nelygios. Tai sušvelnina apdailos plokštelių geometriją ir suteikia joms papildomos harmonijos su gamta.
Harmonija užsikrečia ir visas namas. Viena vertus, tokią gamtinę medžiagą kaip akmuo apdailai dažniausiai pasirenka tie namų savininkai, kurie ir šiaip jau būna linkę į natūralumą. Gamtos prieglobstyje įsikūrusio „U“ namo savininkai – ne išimtis. Tamsios skalūno čerpelės savo smulkumu puikiai dera prie medžių lapijos ir tarsi pasikviečia gamtą į kiemą, o jau iš ten, su šeimininkų leidimu, – ir į namus. Namų interjerą jie taip pat įsirengė artimą gamtai: architekto E. Žurkaus pasakojimu, savininkai drąsiai išbandė save plūktomis molio grindimis, natūraliomis interjero medžiagomis ir bendru polinkiu į skandinaviškąjį minimalizmą.
Didžiausias akmeninės dangos pranašumas, be jokios abejonės, kaip tik ir slypi tame niekada nepabostančiame ryšyje su gamta. Be to, akmuo vertingas tuo, kad jis… nespės išeiti iš mados! Skalūnas vertinamas ne tik dėl savo ilgos eksploatacijos ir tvirtumo, bet ir dėl to, kad labai ilgai išlaiko savo nepakitusį vaizdą: po dešimties, dvidešimties ar šimto metų atrodo lygiai taip pat gražiai kaip ir sumontavimo dieną. Tarkim, Šiaurės Velse, skalūno gimtinėje, esančios Šv. Asafo (angl. St. Asaph) katedros stogas uždengtas skalūno plytelėmis prieš daugiau kaip keturis šimtus metų. Ir… nepakitęs lieka iki šiol.
Žinoma, yra ir šiokių tokių niuansų, kuriuos renkantis skalūną kaip apdailos medžiagą tiesiog būtina apsvarstyti. Pirmiausia jis, kaip ir nusako jo pavadinimas, išties lengvai skyla. Dėl to tampa be galo svarbu kokybiškas montavimas. Skalūno plokšteles gręžti reikia labai atsargiai, o užvis geriausia montuoti jas specializuotomis tvirtinimo sistemomis. Tinkamas įrengimas yra labai svarbus tokios dangos ilgaamžiškumui, tad jį verta patikėti profesionalams, turintiems patirties montuojant tokią apdailą.
Medinės skiedros – ne tik mediniams namams
Medinės skiedros arba malksnos – istorinė stogų danga, kažkada paplitusi visoje žemėje, kur tik būdavo miškų. Dabar tai palyginti egzotiška medžiaga, nusileidžianti klasikinėms čerpėms degumu ir atsparumu drėgmei (nors, kita vertus, kedro mediena jai yra labai atspari), tačiau sėkmingai konkuruojanti su įprasta mums medine fasadų apdaila. Šiuolaikinėje statyboje sėkmingiausiai naudojamos raudonojo Kanados kedro, maumedžio, drebulės arba ąžuolo malksnos – šios medienos rūšys yra ilgaamžės, atsparios aplinkos poveikiui, kenkėjams ir puviniui. Be to, ir pati mediena yra išraiškingo piešinio. Stabiliausias iš jų – kedras: jis nesikraipo, nesiriečia, nenusėda ir nesusitraukia.
„Be to, leidiniui pasakojo kedro medieną tiekiančios bendrovės techniniai konsultantai, jame gausu eterinių aliejų, dėl to kedrinių fasadų nepuola vabzdžiai ir kiti kenkėjai. O ir mūsų pačių sveikatai bei imunitetui jie turi teigiamos įtakos.“
Pasak šių specialistų, neapdorotų, niekuo nedengtų kedro skiedrų gyvavimo trukmė – apie 25–30 metų. Kas 5–7 metus padengiant fasadą medienos apsaugos priemonėmis, skiedrų gyvavimo laiką galima padidinti dar bent 15 proc., o impregnavus jas gamykloje – prailginti dvigubai. Tiesa, pačių skiedrelių pagaminimo būdas taip pat turi įtakos ilgaamžiškumui: ilgiau gyvuoja ne pjautinės, o skeltinės skiedros. Mat, skeliant jas išilgai pluošto, ilgiau išlieka natūralios gerosios medienos savybės.
Konstrukcijoms skiedros ypatingų reikalavimų neturi: dėl mažo svorio jas galima ir transportuoti nenaudojant sunkiasvorės įrangos, ir montuoti ant kone visų konstrukcijų. Tiesa, dažniausiai visgi tokia fasadų apdaila pasirenkama medinėms karkasinėms konstrukcijoms, ir dažniausiai tai daro dizaineriai ar užsakovai, linkę vertinti natūralumą ir buvimą arčiau gamtos. Tad, nors medienos skiedrų apdaila ir nedaro tiesioginės įtakos interjero dizainui, labai dažnai galima pastebėti tendenciją ir viduje naudoti natūralias medžiagas bei gamtinius atspalvius.
Skylėto metalo karalystės
Nerūdijantysis plienas, aliuminis ir varis. Tai trys fasadų apdailai labiausiai naudojami metalai. Jų panaudojimo principas taip pat nužiūrėtas nuo stogų dangų, tik šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę aklino metalo lakštus paversti į grakščius, permatomus meno kūrinius. Aliuminis populiarus dėl savo natūralaus atsparumo korozijai (nors, laikui bėgant, ir jis pasidengia savotiška patina – oksidų plėvele), o plienas – dėl didesnio tvirtumo ir mažesnių deformacijų. Lengvumo ir permatomumo jiems suteikia perforacija, kiaurymėmis išpiešianti metaliniuose paviršiuose ištisus paveikslus.
Vienas iš tokių perforuotu metalu apdailintų pastatų prieš septynerius metus įsikūrė Australijoje, kur paprastas 1900-ųjų darbininkų šeimos kotedžas buvo renovuotas į praktišką modernios šeimos gyvenamąją vietą. Geltonas viršutinio aukšto kubas buvo uždengtas baltu perforuoto plieno ekranu. Laidus šviesai ir išmargintas sudėtingu kiaurymių raštu, jis tarnauja iškart keliems tikslams: kaitriomis Australijos vasaros dienomis uždengia fasadą šešėliu nuo tiesioginių saulės spindulių, kartu praleisdamas į vidų šviesą ir gryną orą. Iš už jo, liekant nematomam, galima saugiai stebėti visą gatvę. Ir, be jokios abejonės, tokia apdaila suteikia pastatui nepakartojamo išskirtinumo.
Dar vienas panašus pastatas – garsaus prekių ženklo „Louis Vuitton“ pagrindinis prekybos centras Tokijuje. Studijos „Aoki Jun and Associates“ dizaineriai pakeitė jo išorinį fasadą visiškai originalia aliuminio lakštų, padengtų fotopolimeriniais dažais, apdaila. Fasadai papuošti įžymiuoju logotipu, kuris taip pat perforuotas ir pačiame metale. Šį projektą iš kitų išskiria dimensiškumas: fasado apdaila nėra plokščia, metalo plokštės išgaubtos ir tūrinės, jos užeina viena ant kitos ir šitaip sukuria įspūdingą šviesos ir šešėlių žaismą. Ypač naktį, kai visas fasadas būna papildomai apšviečiamas.
Apie varines fasadų dangas kalbama, kad jos pasirenkamos ten, kur reikia ilgaamžiškumo, patvarumo, estetiškumo ir savotiško „techniškumo“. Su laiku varis pasidengia melsvai žalsvo atspalvio patina – oksidų plėvele, suteikiančia jam dar daugiau dekoratyvumo ir kartu apsaugančia nuo atmosferos poveikio. Tad tie, kurių pasirinkimas apsistoja ties šiuo pusbrangiu metalu, tarsi iškart įgyja du fasadus, kurių antrasis laikui bėgant visiškai pakeičia pirmąjį ir suteikia pastatui naujos estetikos.
Kaip tik varį pasirinko architektų biuro „INDIA“ kūrėjai Ventspilio „Pavernos“ bibliotekos projektui. Perforuoto metalo lakštuose išgraviruoti Krišjanio Baruono, vadinamo Latvijos dainų tėvu, dainų žodžiai. Iš viso 2009 m. baigtą statyti pastatą dengia 600 skirtingų vario lakštų.
Rūdys – pageidaujamas svečias
Specifinis, greitai populiarėjantis produktas – rūdintas, vadinamasis korteninis, plienas. Žinoma, su laiku rūdžių sluoksniu pasidengia bet kuris plienas, tačiau antrojoje praėjusio amžiaus pusėje atsirado būdas šį procesą kontroliuoti. Tai pasiekiama į gaminamą plieną įmaišant šiek tiek chromo, vario ir nikelio, o į tam tikrą plieno rūšį – ir fosforo. Štai pastarasis, apdorotas specialiu tirpalu „Rust Brown“ ir veikiamas atmosferos, pasidengia specifiniu rūdims būdingo atspalvio oksidų sluoksniu – patina. Ji yra labai tanki, beveik nelaidi deguoniui, visiškai sandari, todėl ilgaamžė. Atrodydama kaip rūdys, iš tikro ji stabdo korozijos procesą, todėl, laikui bėgant, apsauginis plieno sluoksnis nė kiek neplonėja.
Dėl tokių išskirtinių techninių ir estetinių savybių rūdintą plieną labai mėgsta architektai. Rūdis jie vertina kaip natūralų gamtos procesą, vizualiai tinkantį ir prie medienos, ir prie betono, metalo ar stiklo. Natūrali patina gerai dera su gamta, be to, fasado plokštės paviršius šiek tiek keičia spalvą, nelygu orų sąlygos: palijus jis vienokio atspalvio, išdžiūvęs ir šviečiant saulei – kitokio. Tokie fasadai tampa išraiškingesni, labiau pabrėžia gamtos ir architektūros dermę. O pagal kruopštų projektą išperforuotomis kiaurymėmis įgavę nepakartojamų raštų, paverčia pastatą tikru meno kūriniu.
Pluoštinis cementas: didžiulės galimybės
Sakysite, nuobodu? Na taip, fasadų apdailai skirtos patvarios ir santūrios pluoštinio cemento dailylentės gali pasirodyti nevertos dizainerio dėmesio, nors, kaip medžiaga, pats pluoštinis cementas yra labai dėkingas. Paprastas medžio celiuliozės, smėlio, cemento ir vandens mišinys, gamykloje presuojamas ir apdorojamas termiškai, yra viena ekologiškiausių ir tvirčiausių statybinių medžiagų. Formuojant jam galima suteikti reljefą, primenantį medieną ar akmenį.
Statytojai pluoštinį cementą vertina dėl jo kompozicinių, šilumos ir garso izoliacijos savybių. O dizaineriai – dėl išraiškos galimybių ir apdorojimo lengvumo. Pluoštinį cementą lengva pjauti, gręžti ir frezuoti. Iš jo galima išgauti bet kokio dydžio fragmentus, sukurti ornamentą ar net tikrą meno kūrinį.
Kaip tik taip pasielgė dizaino grupė „Creative Instincts“ iš Indijos. Pirmenybę jie teikia kaip tik meniškai išraižytoms sienų plokštėms iš fibrocemento ar granito, naudojamoms ne tik pastatų viduje, bet ir išorėje. Apdailoje persipynę abstraktūs, augaliniai ir religiniai motyvai. O kompanijos „CORE Architects“ architektai šiek tiek santūresnio dizaino pluoštinio cemento plokštes, išfrezuotas kiaurymėmis, panaudojo vilos Algarvės pakrantėje (Portugalija) projektui.
Per tradicijas ir šiandieną – į ateitį
Tradicinės statybos ir apdailos medžiagos – metalas, medis, akmuo ir stiklas – regis, niekuomet nepraras savo aktualumo ir visuomet bus paklusniu vašku kūrėjų rankose. Ateityje, kai pastatų rinką užvaldys išmanieji namai, kuriuose net fasadų apdaila galės atlikti tam tikrą dalį intelektualiųjų funkcijų, tikėtina, natūralių tradicinių medžiagų panaudojimas gali sumažėti.
Jau ir dabar kuriami fasadai, kurie patys atsivėsina ar modifikuojasi, atsiliepdami į patenkančių ant jų saulės spindulių kiekį. Jau dabar gaminamas toks fasadų stiklas, kuris, be savo tiesioginės funkcijos praleisti saulės šviesą į patalpas, dalį jos dar paverčia elektros energija. O 2011 m. Vokietijoje sukurtas fasadas su titano dioksidu, gryninantis esantį aplink jį orą. Sprendimų daugybė, ir vis daugiau juose panaudojama neįprastų medžiagų neįprastais mums deriniais. Tačiau tradicijos nemiršta taip greitai, ir kokia jų dalis išliks dizainerių mintyse ateityje – tą galbūt pamatysime dar mes, o galbūt jau tik mūsų vaikai ar vaikaičiai.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektura) | 2020 kovas
Norite spausdinto žurnalo kiekvieną mėnesį tiesiai į namus?
[/su_note]
