Ką eksperimentai architektūroje ar interjere sufleruoja apie architekto užmojus ir filosofiją, ką atskleidžia eiliniam vertintojui ir ką reiškia nestandartinių sprendimų nepabūgusio užsakovo kišenei?
[su_quote cite=”Aidas BARZDA”]Kiekvieno architekto širdyje – per nestandartinius sprendimus pasiekti estetinę ar funkcinę pusiausvyrą.[/su_quote]
„YCL studio“ architektas.
Nestandartas architektūroje ar interjere galėtų būti išskirtas keliais aspektais: nestandartinė forma ar tūris, nestandartinė funkcija ar funkcijos adaptacija naujai erdvės išraiškai, nestandartinė problemos ar funkcijos analizė naudojant naujas ar neįprastas medžiagas, sukuriant naują ar kitą rezultatą kasdieniniame naudojime. Greičiausiai galėtų būti ir dar daugiau segmentų, kurie smulkiai ar nežymiai pabrėžtų nestandartinės architektūros ar interjero kūrybą, bet daugiau mažiau jie atsiranda iš šių kelių segmentų. Visais laikais įspūdį bandyta pasiekti per kūrybinį procesą, nesvarbu, ar tai būtų tūrinė išraiška, ar vidaus erdvė. Kalbant apie šių laikų architektūrą ir interjerą, tai irgi yra kiekvieno architekto širdyje per nestandartinius sprendimus pasiekti estetinę ar funkcinę pusiausvyrą.
Nagrinėjant kelis pavyzdžius, būtų įdomu paanalizuoti, tarkime, Valerio Olgiati darbą – „Graubünden“ parlamento įėjimą. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg neaiškus formų ir netiesių linijų kratinys, kuris turi savotišką kompoziciją, kurios paprastai įvertinti ir negali, bet supratimas, kad būtent šis kūrinys yra estetikos ir konstruktyvo žaidimas šiuolaikinėje architektūroje, ir padaro jį neįtikėtinu pavyzdžiu, kas gali būti nestandartas mūsų laikais.
Kiekviena forma, dalyvaujanti šioje kompozicijoje, turi neįtikėtiną konstruktyvinę reikšmę, kiekvienas storis, linkis ir forma yra apskaičiuota iki maksimumo. Pakeitus bet kurią formą ar jos poziciją, šis statinys nestovėtų. Tai yra puikus kūrybinis balansas, kurį įvertinti galima tik analizuojant jo struktūrą.
Kitas įdomus pavyzdys, kuris nagrinėja tam tikrą medžiagiškumo nestandartą, yra Shigeru Bano kūryba ir būtent jo požiūris į kartono pritaikymą šiuolaikinei architektūrai. Visi jo šio etapo darbai paremti kruopščiu kartono analizavimu ir jo pritaikymu pastato konstrukcinei ir estetinei daliai. Jo noras atrasti pigią ir kartu estetišką medžiagą buvo įvertintas aukščiausiu apdovanojimu architektūroje – Pritzkerio architektūros apdovanojimu. Kartoniniai statiniai yra vieni išskirtiniausių jo darbų, parodžiusių nestandartinį požiūrį į nusistovėjusias architektūros ir konstrukcijų taisykles.
Kartonas gaminamas iš perdirbtų medžiagų, įvairaus storio ir ilgio. Tai daug pritaikymo galimybių turinti medžiaga.
Nestandartinė pirminės funkcijos adaptacija labai stipriai pastebima architekto Ricardo Bofillo namuose ir biure. Buvusi cemento gamykla buvo prikelta dėl architekto užsidegimo ir vizijos. Namai ir biuras – po vienu stogu. Pirminė gamyklos funkcija sukūrė neįtikėtinų erdvių ir įkvėpimo naujam gyvenimui.
Siurrealizmo ir tapybiško žavesio turinti erdvė tapo įkvėpimu daugeliui žmonių iki šiol. Keli klasikiniai pavyzdžiai, kurie įaugo į chrestomatinę architektūros istoriją iki šių dienų. „Nakagin Capsule Tower“ – japonų metabolizmo judėjimo pavyzdys. Organinių formų ir superstruktūros derinys, kuris išliko fantastiško vaizdo ir šiandien. Tik tai, ko reikia gyvenimui, vienas kambarys, vienas sanitarinis mazgas, minimalus plotas dideliame megapolyje. Tai lyg fantastinio filmo adaptacija kasdienybėje.
Kitas pavyzdys – „Cube house“ Roterdame, Olandijoje. Kaimas mieste, kur kiekvienas tūris simbolizuoja medį, o visas statinys lyg miškas miesto erdvėje. 45 laipsniais pasukti tūriai gal ir ne maksimaliai išnaudoja naudingą plotą, bet tikrai paverčia statinį įsimintinu. Tai gal yra visai svarbus nestandartinės architektūros ar interjero niuansas, kad ji tikrai dažniausiai būna nepatogi ar nefunkcionali, nes jos tikslas savotiškai šokiruoti, nustebinti ir šis pavyzdys tai parodo.
Kitas 90-aisiais susiformavęs reiškinys ar judėjimas, kuris reprezentavo savotišką nestandartinės architektūros išraišką, buvo blobitektūra („Blobitecture – blob architecture“ (liet. „blob“ – lašas, rutulys). Tai labai organiški dariniai, okupuojantys erdves lyg lakios medžiagos, įlietos į esamas miesto struktūras.
Viską aprėpti gana sudėtinga, nes nestandartas – plati tema, pradedant mažais dalykais ir baigiant ištisais judėjimais, prasidėjusiais senosios architektūros laikais ir baigiant šiomis dienomis. Keičiantis kasdienybei, modernėjant visuomenei, dauguma sprendimų tampa nestandartiniai, nes kiekvienas žmogus ar užsakovas nori jo poreikiams pritaikytos architektūros ar interjero, o tie poreikiai būna skirtingi ir kartais nestandartiniai.
[/su_note]
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]
„DO ARCHITECTS“ architektė.
Turbūt visi „DO ARCHITECTS“ projektai nestandartiniai, bet juose labai daug standartinių elementų, ir kuo daugiau, tuo geriau! Standartiniai elementai ir nestandartinis (nestereotipinis) požiūris paprastai būna labai gera kombinacija.
Vienas pavyzdžių – pirtis-pasitarimų kambarys biure. Viena erdvė, dvi funkcijos. Dirbant erdvė naudojama susitikimams, skambučiams, po darbo poilsiui ir rekreacijai.
Dar vienas architektų biuro sprendimas – biuro virtuvė-baras-įėjimo registratūra. Kadangi toje erdvėje netrūksta žmonių, biure nereikia administratorės, kurios funkcija pasitikti žmones. Baras veikia kaip svečių pasitikimo vieta, virtuvės erdvė pietums, per vakarėlius tampa tikru kokteilių baru.
Galima paminėti ir „Ogmios miesto“ automobilių stovėjimo aikštelę-parką. Stovėjimo aikštelė suprojektuota su gražiu raštuotu grindiniu, joje daug medžių. Per piką ši teritorija veikia kaip automobilių stovėjimo vietos, ne per piką gali tapti parku.
Galiausiai „Pavilnio namas“, žiūrintis į traukinius. Traukiniai, kurie visiems atrodo minusas, tampa akcentu ir pliusu.
Manau, labai stiprus DO ARCHITECTS kūrybos bruožas – netikėtų, kartais nesuderinamų funkcijų dualumas, sujungimas vienoje erdvėje. Labai dažnai tai, kas visur slepiama ir yra priimta kaip negražu, mes iškeliame į paradinę pusę (biuro virtuvė, pirtis, stovėjimo aikštelė, traukiniai) ir parodome, kad nėra gražių ir negražių valandų gyvenime. Jos visos gražios, jei tik nori.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 gruodis.
