Kempininiai miestai (sponge city): gamta diktuoja atsakymus

Kodėl kempininiai miestai aktualūs Lietuvoje?

Ši vasara mums priminė kaip atrodo gatvės, virtusios upėmis. Liepą fiksuotas vidutinis kritulių kiekis buvo 1,7 karto didesnis už daugiametę normą ir tai drėgniausia liepa per visą modernių meteorologinių stebėjimų istoriją (Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys). Klimatologai perspėja – gausių kritulių ir kitų ekstremumų bus daugiau. Tokia patirtis verčia sunerimti, ar galime amortizuoti tokių reiškinių poveikį ir ateičiai geriau paruošti savo miestus?

Grėsmė slypi ne tik klimato kaitos padariniuose, bet ir mūsų projektavimo praktikoje. Lietaus vanduo traktuojamas kaip našta, kurią reikia kuo greičiau pašalinti iš sklypo į nuotekų tinklus.  Daugybė tokių atsietų atvejų sudėjus sukuria kumuliacinį efektą – miestai periodiškai kenčia ir nuo sausros, ir nuo potvynių, o atsakomybė nugula ant savivaldybių pečių. Tokia strategija ne tik apkrauna miesto infrastruktūrą, bet ir atima galimybę panaudoti lietų kaip resursą sau naudinga forma – laistymui, mikroklimato gerinimui ar želdynų stiprinimui.

Sprendimas: kempininio miesto koncepcija ir principai

Kaip atsaką į lietaus vandens valdymo iššūkius vakarietiški miestai dar nuo 1990-ųjų pradėjo taikyti tvarius, gamta grįstus sprendimus.

Nors jie vadinami skirtingais terminais, esmė išlieka ta pati – lietaus vanduo laikomas resursu, kurį reikia sulėtinti, infiltruoti, panaudoti vietoje ir tik kraštutiniu atveju nukreipti į tinklus ar vandens telkinius, tokiu būdu mažinant apkrovas tradiciniam lietaus nuotekų tinklui.

Dėl savo masinio praktinio įgyvendinimo didelio masto projektuose geriausiai prigijo Kinijos kempininio miesto (angl. sponge city) pavadinimas.

Kempininio miesto koncepcija atsiremia į šiuos bazinius prioritetus: panaudojama natūrali infiltracija į gruntą lokaliai pritaikant žaliuosius stogus, laidžias dangas ir žaliąsias erdves, vanduo užlaikomas ir sulėtinamas panaudojant šlapbales, tvenkinius, lietaus sodus ar pan., likęs vanduo pakartotiniai panaudojamas laistymui ir techninėms reikmėms ir tik kraštutiniu atveju perteklius pasiekia miesto tinklus ar natūralius vandens telkinius.

Tokio pritaikymo rezultatas keleriopas – valdomas vandens kiekis, tėkmė tolygiau paskirstoma laike, per biofiltracinius mechanizmus gerinama vandens kokybė, klesti bioįvairovė, o žmogui teikiamos ypač svarbios ekosisteminės paslaugos, tokios kaip rekreacija, mikroklimato kontrolė, fizinis ir psichologinis gerbūvis bei estetinės patirtys.

Ne visi želdiniai yra vienodai efektyvūs. Retai šienaujamos laukinės pievos vandenį sulaiko geriau nei trumpos vejos, o medžių grupės – dar geriau nei pievos.  Tai pasireiškia dėl skirtingo šaknų sistemos gylio bei antžeminės dalies masės. Todėl tvarioje vandentvarkoje medžiai tampa dar svarbesni.

Taip pat aktualiu klausimu išlieka tvarios vandentvarkos želdynų estetika. Tiek natūralaus kraštovaizdžio, tiek intensyviai kultivuojamo želdyno atliekam funkcija ta pati – užlaikyti ir infiltruoti vandenį.

Tačiau estetinė išraiška varijuoja nuo ekologija grįstų ir mažai priežiūros reikalaujančių natūralistinių sprendimų iki sukultūrintų preciziškos gamtos paveikslų. Todėl svarbus uždavinys – rasti balansą tarp ekologijos ir estetikos daugiau erdvės skiriant ekosisteminiam požiūriui ir gamtos savireguliacijai.

Kopenhagos sėkmės istorija

Pasaulio ekonomikos forumas Kopenhagą įvardijo kaip pirmąjį pasaulyje pilnai įgyvendintą kempininį miestą. Tai – kelių dešimtmečių kryptingos politikos rezultatas.

XX a. viduryje šis miestas, kaip ir dauguma Europoje, buvo orientuotas į automobilius: gatvės platinamos, o dviračių infrastruktūros mažėjo.

Po ekologinės ir naftos krizių 8-ajame dešimtmetyje gyventojai pradėjo reikalauti pokyčių, ir miestas ėmėsi vystyti dviračių infrastruktūrą, riboti automobilių parkavimą. 2000-aisiais tvarumo politika įgavo pagreitį –  investuota į viešąjį transportą, žaliąją infrastruktūrą, lietaus vandens valdymą.

Lūžis įvyko 2011 m., kai per dvi valandas iškrito 150 mm lietaus – gatvės, rūsiai ir infrastruktūra užtvindyti, o žala siekė apie milijardą eurų. Ši nelaimė tapo išgyvenimo klausimu.

Netrukus patvirtinta  „Cloudburst Management Plan“ strategija, kurioje miestas buvo suskirstytas į septynis rajonus, kiekvienam parengtos galimybių studijos ir suplanuota 300 įgyvendinamų projektų. Jie įgyvendinami per 20 metų, iki 2035 m., o bendra investicijų vertė siekia 2 mlrd. Eurų. Sprendimų spektras platus: gatvės ir parkai pritaikomi kaip laikini vandens srautų koridoriai, o tvenkiniai, žalieji plotai, stadionai, kiemai veikia kaip laikino kaupimo zonos. Kur atviros erdvės panaudojimas neįmanomas – požeminiai tuneliai ir rezervuarai.

Visuose etapuose ypatingą vaidmenį įgijo kraštovaizdžio architektai – jų kompetencija tapo kertine. Keli iliustruoti projektai byloja apie multifunkciškumo naudas ir laukinės gamtos priėmimo mieste kultūrą. Ypač sėkmingas Scandiagade projektas (1:1 LANDSKAB, 2019 m.)  transformavo nenaudojamą gatvės žaliąją juostą į daugiafunkcę erdvę, sudarytą iš 8-ių teminių baseinų, kurie funkcionuoja kaip aktyvus bendruomenės parkas su teminiais želdiniais, žaidimų, bendruomenės daržo ir želdinių zonomis, o liūčių metu užsipildo kaip lietaus vandens kaupimo ir lėtinimo sistema.

Autorių tvirtinimu, erdvės naudojimas nuo projekto atidarymo padidėjo 520%.

Kitas pripažinimo sulaukęs projektas – Skt. Kjelds skveras ir Bryggervangen gatvė (SLA, 2019 m.). Čia automobiliams skirtas mazgas transformuotas: panaikinus du trečdalius asfalto, atsirado pėstiesiems ir dviratininkams patogesni žali gyvybingi plotai. Lietaus vanduo surenkamas ir infiltruojamas vietoje, o multifunkciška erdvė išlaiko transporto pralaidumą.

Karens Minde Axis (Schønherr, 2023 m.) – linijinis parkas, kuriame pievos surenka lietaus vandenį, o dirbtinė upės vaga nukreipia jį į galutinį filtracijos tašką. Sistema talpina 15 000 m³ lietaus, o parko estetika išryškina vandens svarbą ir jo kelią žemyn raudonai geltonų plytų grindiniu.

Grønningen-Bispeparken (SLA, 2024 m.) – radikaliausias Kopenhagos gamta grįstas klimato prisitaikymo projektas. Jo forma seka gamtą, skatinama natūrali bioįvairovės kolonizacija, o vanduo kaupiamas, filtruojamas ir panaudojamas kaip vertingas resursas miestui bei žmonių patirčiai. Iki pertvarkos čia buvo tipinis 1950-ųjų socialinio būsto kiemas – kelios medžių eilės, trumpai šienaujama veja be funkcijos ir visur statomi automobiliai.

Šiandien tai klestinčios gamtos ir bendruomenės erdvė su 18 infiltracinių baseinų (angl. bioswales), kurie sausu metu veikia kaip žaidimams, poilsiui ir bendravimui skirtos daubos.

Įgyvendinti projektai pasižymi multifunciškumu, ryškiu dizaino identitetu, bendruomenės įtrauktimi, laisvu požiūriu į natūralios, netvarkingos gamtos apraiškas mieste.

Šalia tvarios vandentvarkos kalbama apie socialinį tvarumą – saugias kaimynystes, erdves bendruomeninėms veikloms, kolektyvinį sprendimų priėmimą.

Lietuva – pirmieji žingsniai ir galimybės

Lietuvoje taip pat ryškėja pirmieji kempininio miesto kontūrai. Vilniuje verta paminėti biologinės įvairovės kupiną Lazdynų baseino žaliąjį stogą bei Vingrių skvere nuo 2022 m. veikiančią lietaus sodo sistemą. Tauragė, garsėjanti savo tvarumo ambicijomis, rodo, kad tokie sprendimai gali rastis ne tik sostinėje.

Europos Komisijos paskatintos savivaldybės šiandien rengia žalinimo planus. Juose numatomi ilgalaikiai tikslai ir priemonės, kaip gerinti urbanizuotų teritorijų kraštovaizdį bei biologinę įvairovę. Tvarūs lietaus vandens valdymo sprendimai čia neišvengiamai tampa organiška žaliųjų erdvių dalimi.

Pokytį galima pradėti jau šiandien ir jis nebūtinai turi būti sudėtingas ar brangus. Kartais užtenka paprastų sprendimų: projektuoti tik funkciškai pagrįstas kietas dangas, rinktis laidžias medžiagas, veją paversti pievomis, daugiau ploto skirti brandžių medžių apsaugai, formuoti daugiasluoksnius želdinius, maksimaliai didinti jų kuriamą biomasę renkantis didelio augumo rūšis.

Tvarios vandentvarkos priemonės, tokios kaip lietaus sodai, infiltracinės daubos ar šlapynės, gali būti diegiamos etapais, o sudėtingesni inžineriniai sprendimai paliekami miesto centrui, kur nėra vietos paviršinėms priemonėms.

Apibendrinimas

Žalioji ir mėlynoji infrastruktūra stabilizuoja mūsų aplinką ir kasdien suteikia daugybę naudų – nuo estetikos ir psichologinės gerovės iki malonesnio mikroklimato, pavėsio ar mažesnių liūčių padarinių. Natūralias ekosistemas imituojantys, tankiai sodinami želdiniai ilgainiui tampa savarankiški – jie ne tik atsparūs, bet ir savaime estetiški.

Tokia nesukultūrinta gamta teikia didžiausią naudą ir gali užimti vietą mieste be didelių priežiūros sąnaudų. Lietaus vanduo šioje perspektyvoje atsiskleidžia ne kaip našta, bet kaip resursas, kurį galima panaudoti tvariai, pasitelkus pačios gamtos diktuojamus principus.

Straipsnis parengtas remiantis architektės, kraštovaizdžio architektės Giedrės Puzinauskienės paskaita „Klimato iššūkiams atsparūs miestai: kraštovaizdžio architektūra ir kempininio miesto (sponge city) sprendimai“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra” / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Miestų atsparumas“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „ACO Nordic”. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/qcBrOs_Uc5Y