Keliantys vizualinę taršą, darkantys kraštovaizdį, blaškantys vairuotojus – tokį skirtingų matmenų ir konstrukcijų reklamos skydų keliamą pavojų Lietuvos kelių kraštovaizdžiui įžvelgia specialistai. Gremėzdiškais, chaotiškai sustatytais smulkiaisiais kraštovaizdžio elementais labiausiai išsiskiria magistralinis kelias Vilnius–Kaunas–Klaipėda.

Magistralė – vizualinės taršos židinys

Architektė, Klaipėdos universiteto docentė Ramunė Staševičiūtė verslo poreikį prisistatyti kuo didesniame ar ryškesniame pakelės reklamos skyde vertina skeptiškai. Jos žodžiais, magistralėje ar krašto keliuose turėtų likti tik įspėjamieji ar su saugumu susiję smulkieji kraštovaizdžio elementai. O formuojant Lietuvos kelių kraštovaizdį prioritetas būtų skiriamas natūraliam kraštovaizdžiui išlaikyti ir saugoti, esamo kraštovaizdžio natūralumui palaikyti, stiprinti ir kraštovaizdžio natūralumą atkuriantiems elementams gausinti.

„Reklamos stendų paplitimas Lietuvoje signalizuoja labai menką supratimą, kas yra kraštovaizdžio estetika, kur jo vertybė. Magistralės atkarpoje Vilnius–Kaunas, gražiausioje visos magistralės A1 vietoje, padėtis išties prasta. Ši atkarpa – viena šalies vizitinių kortelių, tačiau vaizdingiausiose vietose, kur turėtume grožėtis lengvai banguojančio reljefo subtiliu vinguriavimu, esame priversti žiūrėti į neaiškias konstrukcijas, kurios savo dydžiu viršija 5 aukštų namą“, – apgailestavo architektė.

Beje, autostrados Vilnius–Kaunas formavimo projektas laikomas vienu geriausių sovietmečiu parengtų projektų.

Miestuose mažiau galimybių interpretacijoms

Jei tokio dydžio statinį prireiktų pastatyti urbanizuotoje teritorijoje, pavyzdžiui, viename iš didmiesčių, prireiktų kelių ar keliolikos institucijų pritarimo. O jei pastatas projektuojamas reikšmingesnėje vietoje – išklausyti architektų ir ekspertų komisijos verdikto.

Įrengiant reklamos stendą pakelėje, jei jis perlipa 20–25 metrų magistralės ribą, pakanka vyriausiojo miesto architekto parašo. Vyriausiasis miesto architektas, anot R. Staševičiūtės, neturi jokių svertų nederinti projektų, atitinkančių teisės aktus, jis gali tik išsakyti savo nuomonę.

„Panašių reklamos stendų dabar galime pamatyti tik Vietname, Laose ar kitose trečiojo pasaulio šalyse. Netgi Lenkijoje, kuri buvo tapusi bloguoju reklamų chaoso pavyzdžiu, daugumoje greitkelių pakelių neliko jokių reklamos stendų. Civilizuota Europa atsisakė kraštovaizdį darkančių, dėmesį blaškančių atributų, Lietuva bent kol kas nedrįsta“, – vaizdžiai kalbėjo architektė.

Geruoju pavyzdžiu architektė laiko Klaipėdos rajono savivaldybę, kuri metalinius monstrus leido statyti ne arčiau nei už dešimties kilometrų nuo svarbesnių miestų ar miestelių – Gargždų, Jakų ir pan. Toks sprendimas įtvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo specialiajame plane.

Architektės akimis, pirmasis darbas, kurį būtina padaryti valstybiniu mastu – teisės aktais įtvirtinti, kur galima ir kur draudžiama statyti reklamos stendus, kokio aukščio ir kokios architektūros jie galėtų būti.

[su_quote cite=”Gintaras Čaikauskas”]Nevaldomi, atsitiktiniai sprendimai, dėliojami bet kur ir bet kaip, tiesiog iš esmės negali būti sėkmingi ir estetiški.[/su_quote]

Neapgalvotų sprendimų padariniai

Architektas Gintaras Čaikauskas pripažįsta esantis vienas tų, kuriems jokios reklamos formos ir metodai nedaro poveikio, netgi atvirkščiai – nuteikia priešiškai. „Man asmeniškai nėra lengva surasti kokių nors svarių argumentų, galinčių iš esmės apginti hipertrofuotas vizualios komercijos apraiškas. Natūraliau atrodo tie akcentai, kurie yra tiesiogiai susieti su konkrečiu objektu, įrengti šalia, išspręsti kaip neatsiejama komplekso dalis. Jie atkreipia dėmesį, suteikia privalomą informaciją, idealiu atveju tampa aplinkos meniniu akcentu. Nevaldomi, atsitiktiniai sprendimai, dėliojami bet kur ir bet kaip, tiesiog iš esmės negali būti sėkmingi ir estetiški. Pastaruoju metu sostinės savivaldybėje formuojama komercinės reklamos valdymo sistema, manau, pamažu tampa pastebima, tačiau nelygi kova su laukiniu pinigų poveikiu tebėra labai sunki“, – komentavo pašnekovas.

Architektas neabejoja – netrukus pakelėse chaotiškai prismaigstytų milžiniškų stendų turėtų tiesiog nebelikti. Pirmoji priežastis – reklamos kūrėjų meninis lygis ir techninės galimybės yra gerokai išaugę. Antroji – reklamos stendų gausa ir akį rėžiantis jų kontrastas su gamta tebėra diskusijų objektas.

Architektų grupė nekart diskusijomis, straipsniais ir oficialiu kreipimusi mėgino atkreipti dėmesį į pakelės reklamos stendų problemą. Tačiau situacija, pripažino architektas, kol kas mažai pasikeitė.

„Keliaujant Lietuvos magistralėmis man pasirodė, kad jų skaičius pamažu mažėja arba bent jau nedidėja. Gerai yra tai, kad šalyje tikrai pavyko išvengti savo laiku Lenkijoje įsigalėjusio įvairiausių skydelių, lipančių vienas ant kito, sindromo, tačiau laukuose, šalia magistralių, dar tebėra gausu įvairiausių reklamos stendų. Stebiuosi, kodėl jų įrengimas dar nėra reglamentuojamas paprasčiausiose kelių eismo taisyklėse, juk jie tikrai blaško jautresnių vairuotojų dėmesį.

Be to, šie sprendimai turi būti labai aiškiai ir konkrečiai apibrėžti Aplinkos ministerijos dokumentuose. Profesionalai turėtų greičiau susitarti ir suformuoti juridinę galią turinčius nuostatus, kuriuose būtų tiksliai nusakytos reklamos sprendinių panaudojimo vietos, dydžiai, išdėstymo tankumas ir kiti reikalavimai. Suvaldytos, estetiškai patrauklios komercijos lygis atspindės ir visuomenės brandą“, – teigė architektas G. Čaikauskas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 4.