Paskutinėmis vasaros dienomis architektų, savanorių ir menininkų komanda lankėsi Naujajame Obelyne. Šis miestelis – paskutinis projekto „Keliaujančios architektūros dirbtuvės: Kvadratu“ dalyvis.
Atvykusios komandos padedami vaikai miestelyje sukūrė žaidimų aikštelę sau ir draugams: joje išdygo išradingi mažosios architektūros objektai, buvo patobulinti jau esami žaidimų įrenginiai, taip pat padedant miestelio bendruomenei įrengta ir tikriausia paplūdimio tinklinio aikštelė. Spalvingi, linksmi ir kūrybingi vaikų bei dirbtuvių komandos sukurti objektai jau kviečia susiburti ir pažaisti visus – didelius ir mažus Naujojo Obelyno gyventojus.
Projekto architektų, savanorių ir menininkų komanda, pirmąjį vakarą draugiškai įkurdinta miestelio mokykloje, greitai pasijuto grįžę į vaikystės vasarą – nuo ryto iki vakaro lepinami saulės spinduliais, obuoliais ir nesibaigiančiais žaidimais noriai kibo į jau išankstinio vizito miestelyje metu kartu su vaikais išsirinktos ir pokyčių nusipelniusios žaidimų aikštelės planavimo darbus.
Pirmiausia, daugybės mažų ir didesnių rankų pagalba buvo surinktas dirbtuvių simbolis – kultūrinis inkilas, kiekvieną rytą kviesdavęs vaikus susiburti, o kiekvieną vakarą primindavęs, kad po sunkių darbų vakare laukia smagi kultūrinė programa. Pastarosios metu buvo žiūrimas vaikų skautų stovyklos filmas, pristatoma menininkų bei architektų veikla, suorganizuota viso miestelio bendruomenę subūrusi obuolių pyragų šventė (joje buvo ne tik pyragų, bet ir laužas, gyva muzika, dainos ir šokiai), o taipogi išgelbėtas šikšnosparnis!
Pirmoji dirbtuvių diena buvo skirta vaikų idėjų meninėms bei architektūrinėms klajonėms, susipažinimui su projekto dalyviais, darbo metodika ir priemonėmis. Vaikų kuruojama komanda apžiūrėjo ir įvertino Naujojo Obelyno miestelį, drauge sutarė bei nusprendė, kad didžiausią potencialą suburti vaikus ir atgaivinti ar pagyvinti miestelį turi greta mokyklos ir stadiono esanti žaidimų aikštelė, kurioje galima įgyvendinti gausybę šaunių dalykų. Tuomet visi į rankas ėmė pieštukus – stengėsi sugalvoti kuo kūrybingesnių ir šaunesnių ten įgyvendinamų idėjų.
Kiekviena dirbtuvių diena prasidėdavo bendra mankšta ir žaidimais, po to buvo imamasi suplanuotų tos dienos darbų. Vaikams buvo žinomas aiškus kiekvienos dienos planas – visos pertraukos žaidimams, skaniausi bendri pietūs, darbo laikas ir rezultatų aptarimas prieš vakarinės programos laiką. Darbų metu užimtos visos rankelės – menininkų ir savanorių padedami vaikai tvarkė, dažė, naudojo trafaretus, mėgstamiausiomis spalvomis bei raštais dekoravo apleistus lauko žaidimų įrenginius bei suoliukus. Kiti tuo tarpu plušėjo prie sudėtingo, terasoje priešais stadioną numatyto, vaikų bei architektų komandos pagarbiai ,,objektu numeris vienas“ pakrikštyto statinio statybos – daugiafunkcės poilsio terasos su atlošu ir rėmo konstrukcijos su tinklu–hamaku projekto, pareikalavusio atsakingo darbo ir su įrankiais, ir rankomis, ir galvomis. Taip pat iš vaikų nupinto tinklo buvo sukonstruotos hamakinės sūpuoklės, intarpai ne tokiems funkcionaliems seniesiems žaidimų įrenginiams. Na ir, žinoma, drauge su bendruomene kasama, lyginama, smėliu verčiama naujoji tinklinio aikštelė.
Kiekvieną dieną su vaikais žaidimus žaidė ir žandus iki skausmo besijuokdami treniravo komandos architektai bei savanoriai. Džiugiausia, kad daugumą žaidimų inicijuodavo, organizuodavo ir vieni kitus taisyklių mokydavo patys vaikai – čia sutikta tokia stipri ir glaudi jų bendruomenė smarkiai įkvėpė ir nuolat stebino projekto dalyvius suaugusiuosius.
Nebuvo apsieita ir be miestelio gyventojų pagalbos – pradedant kastuvais, grėbliais bei obuoliais ir baigiant tokiais rimtais darbais kaip metalinių detalių suvirinimas, aikštelės duobės iškasimas, smėlio parūpinimas bei atgabenimas. Taipogi prie projekto miestelio vyresnieji prisidėjo ir rankomis – pareigingai su vaikais plušėjo kai kurių iš jų tėvai, seneliai bei mokytojai.
Paskutinę dirbtuvių dieną laiku spėjus pabaigti visus darbus buvo sužaistas finalinis dirbtuvių komandos ir vaikų tinklinio mačas, įvykdytas iškilmingas vaikų bei tėvelių apdovanojimas atsiminimo dovanėlėmis bei padėkų raštais, pasivaišinta gardžiomis vaišėmis, pasikeista visa galybe apsikabinimų.
Projektas ,,Keliaujančios architektūros dirbtuvės: Kvadratu“ siekia ne tik pakeisti mažųjų Lietuvos miestelių viešųjų erdvių aplinką, bet ir ugdyti jaunąją kartą – įkvėpti vaikus kurti, supažindinti juos su naujomis veiklomis, paskatinti pačius keisti bei formuoti juos supančią aplinką. Padedami komandos mažieji Naujojo Obelyno gyventojai parodė didelę išmonę ir kūrybingumą kurdami dirbtuvių metu įgyvendintus lauko žaidimo įrenginius bei didžiulį entuziazmą nenuleisti pačių mažiausių rankų prieš patį didžiausią smėlio kalną. Šis neišsemiamas vaikų užsidegimas ir triūsas įkvėpė savo aplinką tvarkyti bei tobulinti ir vyresniuosius miestelio gyventojus.
Išvykdama dirbtuvių komanda sulaukė nuoširdžių vaikų pasižadėjimų saugoti ir tausoti jų pačių sukurtus ir pastatytus objektus bei išmokti taip gerai žaisti lauko tinklinį, kad galėtų be vargo nugalėti mūsų projekto komandą kitą sykį! Šis pokyčių sukeltas džiugesys ir entuziazmas – pats geriausias rezultatas, kokio tik galima tikėtis.
