Architektūros festivalis įrodė, kaip blogai gyventi užsikišus savame pasaulėlyje. Gal ne iš karto ir supratome, kokių dovanų gavome lankydamiesi KAFe 2013 renginiuose. Kai viskas patiekta po nosimi, atrodo labai paprasta: čia klausaisi japono, čia apie Honkongą. Ir tik po to gali įvertinti, kokios patirties pasisėmei, kiek pastangų turėtum įdėti, kad pats rastum tą visą informaciją.
Savivaldybė stengėsi prisidėti prie renginio. Apgailestauju – ne viską, ką žadėjome, įvykdėme. Taip nutinka, kai kiekvienas sprendimas turi pereiti didžiulį derinimų mechanizmą. O ir politikai ne visada iš karto patiki idėja. Bet tai ne apie mane – aš iš karto žinojau, kad bus gerai. Rengiantis antram festivaliui tikiu, kad KAFe rengėjams bus lengviau.
Man labai gražūs darbai, kuriuos organizatoriai nuveikė garsindami laikinosios sostinės laikotarpio architektūrą. Tai ypač svarbus Lietuvos architektūrai laikotarpis. KAFe 2013 čia nepadarė atradimo – ne vienas specialistas dirbo šia linkme, bet festivalis parodė, kad kai kuriuos rezultatus galima pasiekti nedelsiant ištisus dešimtmečius.
Didelę vertę turi ir renginiai miestiečiams bei architektams suvienyti. Gal nuo socializmo laikų, kai architektams buvo suteikta didelių galių ir teisių, liko tas architektų atitrūkimas nuo žmonių. Mes vis dar nemokame bendrauti su miesto bendruomene. Festivalis pabandė užglaistyti tas skyles – parodyti visuomenei, ką veikia architektai, kas yra planuojama.
Straipsnis iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ 2014/6
