„Pasirodė, kad esame labai kuklūs, – šyptelėjo G. Balčytis. – Dailininkams ar fotografams natūralu ir nedrovu rengti personalines parodas, o architektams vis dar atrodo, kad pristatyti savo darbų nereikia… Vis dėlto akivaizdu, kad pasisekimas buvo didžiulis, kolegos lankė, aptarinėjo – tai puiki proga susitikti, padiskutuoti, svarbiausia – autoriai pamatė, kad toks prisistatymas vertinamas teigiamai, taigi tikrai tęsime šį projektą.“
Mieso van der Rohe fondo architektūros apdovanojimų paroda – įsimintiniausias 2013-ųjų KAFe įvykis. Ateinančių metų festivalio užsienio koziriai dar nežinomi – anot G. Balčyčio, svarstomas ne vienas variantas ne tik ieškant geriausiųjų, bet ir suvokiant, kad ne kiekvieną geidžiamą svečią sugebėsime sudominti kvietimu iš Lietuvos.
„Kaunas – ne Niujorkas ir ne Tate galerija. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad ne kiekvienas architektas turi parengtą savo darbų parodą, kad tokie rūpesčiai potencialiam svečiui galėtų būti ne itin patrauklūs. Be to, šeimininkams gerokai išaugtų parodos rengimo išlaidos“, – aiškino KAFe sumanytojas ir pagrindinis organizatorius.
Renginiai liko ne tik atmintyje
Dar viena festivalio kryptis – architektūros laboratorijos-konkursai. KAFe 2013 programoje buvo jauniems architektams (iki 40 metų) skirtas projektas „Laisvės impulsai“. Jo dalyviai kūrė sergančių Kauno Laisvės alėjos vietų: pastatų, fasadų, numatomų antstatų – vizijas.
„Tas renginys visiems atrodė labai gera idėja, bet dalyvių nebuvo tiek daug, kiek tikėjomės. Galbūt dėl to, kad jaunieji architektai pažiūrėjo į šį kvietimą pragmatiškai – jiems trūko projektų realizacijos galimybės, – svarstė G. Balčytis. – Mes vis šnekame, kaip sunku jauniems architektams įsitvirtinti rinkoje, o ar gali būti geresnis būdas prisistatyti, negu padarius darbą eksponuoti jį du mėnesius Laisvės alėjoje? Gal mes neturime ambicijų, o gal esame išlepę. Ir vis dėlto aišku viena: architektūros laboratorijos bus rengiamos ir toliau.“
Kurdama KAFe 2013 programą G. Balčyčio komanda įsitikino, kad yra supama daugybės turinčiųjų fantastiškų idėjų, kaip sustiprinti festivalį, bet buvo nelabai daug norinčiųjų jas įgyvendinti (čia kalbama ne apie uolią festivalio komandą: Neringą Šimkutę, Paulių Vaitiekūną, Kęstutį Vaikšnorą, Vitą Soltonaitę, Vytautą Baltų, Liną Tuleikį, Martyną Bardauską, Dalių Šarakauską, Ugnę Masėnaitę ir daugelį kitų, ypač – pulką savanorių, be kurių, pabrėžė G. Balčytis, tikrai nebūtų pavykę įgyvendinti festivalio programos). Vis dėlto organizatorių vizija nesikeičia – netrukus jie žada kviesti tuos, kurie norėtų prisijungti prie KAFe 2015 ne tik su idėjomis, bet ir jėgomis.
Be abejo, bus tęsiamas ciklas, skirtas nuodugniai pristatyti Kauno tarpukario architektūrą.
„Tai labai svarbus etapas Lietuvos architektūros istorijoje, apie tai tinka kalbėti artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, – įsitikinęs G. Balčytis. – Galime vadinti šį ciklą mūsų nacionalinių vertybių propagavimu. Smagu, kad garsėja ir kalbos apie galimybes patekti šiai architektūrai į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.“
Visi pagrindiniai KAFe 2013 renginiai liko ne tik juos mačiusiųjų atmintyje, bet ir specialiuose leidiniuose: buvo leidžiami ne tik katalogai, bet ir knygos. G. Balčytis neabejoja, kad šie leidiniai, kurių, stipriai pasistengus, parengta bene septyni, yra vienas didžiausių festivalio pasiekimų. Šiandien organizatoriai džiaugiasi ir jų išliekamąja verte, ir tuo, kad galės leidinius parodyti potencialiems šio projekto dalyviams.
Džiaugėsi parėmę turiningą renginį
KAFe 2013 biudžetas siekė maždaug 450 tūkst. litų. G. Balčytis pabrėžė: rengėjai iš niekur negavo pinigų pagal eilutę. Teko rašyti ir tarptautinius, ir vietos projektus, ieškoti rėmėjų. „Ir ateityje kito kelio nebus. Tik tikiuosi, kad rėmėjų paieškos bus lengvesnės – vos pirmajam festivaliui pasibaigus iš kelių įmonių išgirdome, kad būtinai dalyvaus ir kitame – jos džiaugėsi parėmusios tinkamos krypties, prasmingą, architektūrą propaguojantį, visuomenę šviečiantį renginį“, – kalbėjo G. Balčytis.
Startinė festivalio sėkmė turi ir kitą pusę. G. Balčytis apie ją kalbėdamas šypsojosi: „Padaryti pirmą renginį nebuvo labai sunku, bet dabar reikės turėti galvoje tai, kad jis buvo sąlygiškai aukšto lygio ir visi tikisi, jog kitąkart bus dar geriau. Turbūt taip ir bus.“
Dovanų vertė pasijuto vėliau
Nerijus VALATKEVIČIUS, Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus vedėjas
Miestui garbė turėti tokį renginį kaip KAFe, o tai, kad aukščiausio lygio festivalį surengė iš esmės vienas žmogus, yra gražus pavyzdys, kiek daug gali tas, kuris turi tikslą ir žino, ko nori. Kartu norėtųsi paminėti ir Gintarui Balčyčiui talkinusių jaunųjų architektų indėlį.
