Aida Štelbienė

Miestas – gyvas organizmas. Taip matyti miestą mus kviečia BAULAND biuro architektas urbanistas Donatas Baltrušaitis. Donatui miestas – ne tik iš statybinių medžiagų nuaustas urbanistinis audinys, bet ir daugiasluoksnis darinys su visomis veiklomis ir bioįvairove, atliepiančia klimato kaitos iššūkius. „Tik dėl savo veiklos padarinių jau įžengėme į naują epochą – Antropoceną, kitaip – Žmonių erą, – sako D. Baltrušaitis. – Pasiekėme tašką, kai vis didesni mūsų planetos plotai pakeičiami negrįžtamai, deja, ne į gerąją pusę.“

Kaip kurti gyvybingus miestus

Žvelgiant iš tvarumo, taršos mažinimo perspektyvų, urbanisto nuomone, konsoliduota plėtra yra tarsi logiškiausias scenarijus, bet irgi turintis savo kainą: mieste gali pradėti stigti žaliųjų plotų, viešųjų erdvių. Tankumas negali būti savaiminis tikslas – tai daryti reikia remiantis kompaktiško miesto principais. Lietuvos bendrajame plane šie kompaktiškam miestui būdingi principai aiškiai įvardyti: siekiama kokybiškų vietinių paslaugų, prioritetas teikiamas urbanizuotų teritorijų regeneracijai, efektyvinamas mobilumas ir susisiekimas, skatinama vietinė produkcija, intensyvus daugiafunkcis teritorijų naudojimas, kuriamas darnus būstas, kokybiškos miestų viešosios ir žaliosios erdvės. Siekiant kurti gyvybingas urbanistines struktūras, galima, pasak D. Baltrušaičio, išskirti šešis pagrindinius principus, kurių balansas užtikrina miestų ilgaamžiškumą, stiprina jo atsparumą klimato krizės padariniams:

1) kompaktiškumas stengiantis regeneruoti teritorijas); 2) žaliųjų viešųjų erdvių kokybė (tarpusavyje susieta parkų, aikščių, gatvių, alėjų, pėsčiųjų zonų tarpusavio sistema, lengvai pasiekiama gyventojams); 3) suderinti erdviniai parametrai (projektuojant erdves, būtina atsižvelgti į miesto urbanistinę struktūrą ir gamtinį karkasą, pasirinkti pastatų aukštį ir tankį taip, kad būtų užtikrintas reikalingas pasiekiamumas ir būtų kuriamas žmogiškasis mastelis); 4) Genius loci (kuriamas vietovės autentiškumas siekiant išsaugoti paveldą, atliepti vietos gyventojų poreikius, įpročius ir gyvenimo būdą); 5) tvarumas (efektyvi atliekų tvarkymo sistema, skatinamas darnus judumas, diegiama žalioji infrastruktūra, kuriama bioįvairovė ir t. t.); 6) pasiekiamumas (kuriama darni, prieinama, efektyvi ir saugi multimodalinio transporto sistema).

Teritorijų planavimas ir urbanistinis projektavimas (urban design)

Sovietmečiu urbanistiniams projektams ir kūrybai taikyta centralizuota planavimo sistema. To pasekmė – silpnai išsivysčiusi urbanistinio planavimo ir projektavimo praktika bei kultūra. Urbanistinis projektavimas grįstas kompleksiniais sprendimais ir tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Lietuvoje neretai į šiuos procesus žiūrima pernelyg formaliai siekiant atlikti tik būtinas teritorijų planavimo procedūras, o tai gali trukdyti efektyviam urbanistiniam projektavimui.

„Viskas planuojama dvimatėje erdvėje: miesto bendrasis planas apibrėžia funkcinį zonavimą su funkcinių reglamentų lentele, – sako ekspertas. – Vėliau vyksta detalusis planavimas (kartais net jo išvengiant) ir iškart projektuojami konkretūs objektai, neretai be jokios atožvalgos į užstatymą greta.“  kyla klausimas, ką šiame algoritme būtų galima tobulinti norint sukurti gyvybingas urbanistines struktūras?

Specialisto manymu, labiau kontekstą ir gyventojų poreikius atitinkančius projektus būtų galima rengti, jei būtų imtasi tokių papildomų priemonių:1) rengti miesto dalių bendruosius planus su tūrinio-erdvinio užstatymo principais (rajoninis planavimas); 2) integruoti trimačio (tūrinio-erdvinio) užstatymo principus į detaliųjų planų rengimą; 3) prieš architektūrinį projektavimą atlikti urbanistinę, erdvinę galimybių studiją, organizuoti architektūrinius-urbanistinius konkursus.

Ar suderinami miesto tankumas ir žalumas?

Ar per žalias, ar per tankus? „O gal siekiamybė turėtų būti ir tankus, ir žalias, ir gyvybingas, ir prie konteksto derantis miestas?“ – klausia D. Baltrušaitis. Pagal Tvarių miestų vystymo gaires (darbinę medžiagą), žalias miestas yra tas, kuris plėtoja saugias, įtraukias, prieinamas žaliąsias ir kokybiškas viešąsias erdves kaip socialinio ir ekonominio vystymosi veiksnius, darniai panaudodamas jų potencialą. Stiprinamos miesto ekologinės struktūros, kuriamos ekosistemų paslaugos, formuojami žalieji koridoriai ir jungtys. Vystant remiamasi gamtinės aplinkos saugojimu, puoselėjimu ir plėtra.

Kompaktiškam miestui būdingos intensyvios, lokaliai išsidėsčiusios paslaugos daugiafunkcėse urbanistinėse struktūrose, tvarus, išmanus ir ekonomiškas išteklių naudojimas, prieinama kokybiškų bei mišrių paslaugų pasiūla, skatinamas tankus apgyvendinimas (pagal individualaus miesto struktūros ypatumus, charakterį), prioritetą teikiant regeneracinei plėtrai. „Jei kam atrodo, kad kompaktiškas miestas kalba tik apie užstatymo tankumą, taip nėra. Visų pirma dėmesys turi būti kreipiamas į reikiamų paslaugų prieinamumą, kuris matuojamas jų pasiekiamumu per 15 min pėsčiomis ar dviračiu“, – pažymi architektas urbanistas.

Kad šios dvi koncepcijos gali būti sėkmingai integruotos, ekspertas įrodo pasidalydamas patirtimi iš Ostendės (Belgija). Šiauriniame miesto rajone, prieš vystant kvartalą, buvo paskelbtas urbanistinis konkursas. Jį laimėjo BUUR – belgų kraštovaizdžio architektų ir urbanistų biuras, kuriame darbavosi D. Baltrušaitis.

Vargu ar kas Lietuvoje tikėtųsi, kad privatus nekilnojamojo turto vystytojas sutiktų įrengti žaliąją viešąją erdvę ir atiduotų ją miestui. Bet Ostendėje siekta, kad laimėtų visi – ir senieji aplinkinių kvartalų gyventojai, ir vystytojai, ir naujakuriai: kvartalo perimetras užstatytas tankiai ir gana aukštais namais (žinia, aukštingumas varijuoja, kurdamas dinamišką charakterį), o centre kolektyvas suplanavo miesto parką su vandens telkiniais, fontanu, vaikų žaidimo aikštele. Beje, kvartalo statybos prasidėjo nuo… šios žaliosios erdvės įrengimo.

Gyvybingas miestas – ilgam?

Niekas nesako, kad kurti ir palaikyti gyvybingą miestą paprasta. Architekto urbanisto paskaitoje pateikti pavyzdžiai, kurių čia pristatyti vos keletas, rodo, kad nemaža dalimi pati miesto valdžia turi priimti valingus sprendimus ir iš esmės transformuoti kai kuriuos rajonus ar infrastruktūros mazgus. Tarkim, štai kaip Antverpene pasielgta su aplinkkeliu, prie kurio, statistiniais duomenimis, žmonės sunkiomis kvėpavimo takų ligomis sirgo gerokai dažniau nei kitur. Miesto sprendimu pavojų sveikatai kelianti magistralė ėmė virsti į žaliąjį koridorių. Žinia, įgyvendinimas truks ne vieną dešimtmetį, bet miesto valdžia tam ryžosi.

Pasak D. Baltrušaičio, gyvybingas miestas vysto ir kuria į žmogaus poreikius orientuotas urbanistines struktūras. Jis užtikrina socialinių, kultūrinių paslaugų įvairovę bei kokybę, suteikia sąlygas gyventi skirtingoms socialinėms grupėms. Gyvybingo miesto struktūra yra prisitaikiusi prie vietos gyventojų poreikių, projektuojant tokį miestą atsižvelgiama į vietovės identitetą, Genius loci. Visa tai kloja pamatus ilgam gyvavimui ir stiprina miesto atsparumą negandoms.
Straipsnis parengtas remiantis architekto urbanisto Donato Baltrušaičio iš BAULAND paskaita „Kas kuria gyvybę mieste? Gyvybingos urbanistinės struktūros parametrai“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / localhost/newsa rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Naujasis Existenzminimum: architektūros kokybės klausimai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.