Vilniuje yra daugiau kaip trys tūkstančiai gatvių, o už kiekvienos jos pavadinimo slypi unikali, daugelį metų trunkanti miesto istorija. Šiandien vilniečio ausiai neretai keistokai skambantys miesto gatvių pavadinimai nėra tik atsitiktinai parinkti žodžiai. Neretai miesto gyventojai ne tik nežino, kas slypi už tam tikrų gatvėvardžių, bet ir išgirdę retesnius jų – suklūsta, mėgina prisiminti, ar tokie išvis egzistuoja. Miesto sienos, Švarco, Drujos, Fino, Krosnies, Anapilio – tik keletas gatvėvardžių, žadinančių praeivių vaizduotę.
Iki pat XIX amžiaus Vilniaus gatvės nebuvo oficialiai įvardijamos. Tačiau vietos žmonės jas puikiai žinojo ir tarpusavyje vadino net keliais skirtingais pavadinimais. Kai kurios gatvės turėjo net keliolika skirtingų vardų. Anuomet Vilniuje esantys namai turėjo ne numerius, o vardus, dažniausiai jų savininkų. Viena iš tokių – Švarco gatvė Vilniuje, netoli Prancūzijos ambasados. Daugeliui sostinės gyventojų dar ir šiandien kyla klausimų – kas gi tas mįslingasis Švarcas. Pasirodo, tai vokiečių kilmės amatininkas, plytų degėjas, šioje gatvėje turėjęs namus. Panašios kilmės yra ir siauriausia Vilniaus gatvė, gavusi S. Skapo pavadinimą. Stanislovas Skapas buvo karališkas sekretorius, šioje vietoje įsigijęs namus ir savo vardu pavadinęs visą gatvę. Kiek daugiau žmonių yra girdėję, V. Šopeno gatvėvardžio istoriją. Nors daugelis mano, jog gatvės pavadinimas skirtas lenkų kompozitoriaus Frederiko Šopeno garbei, iš tiesų už šio pavadinimo slypi XIX a. čia gyvenusio žydų pirklio, mecenato ir aludario – Vilhelmo Šopeno asmenybė. Būtent šis sutapimas sovietinės okupacijos metais leido išsaugoti gatvės pavadinimą, kuris oficialiai buvo skirtas dar 1899 metais.
Per ilgą Vilniaus miesto istoriją gatvių pavadinimai buvo keičiami sulig kiekviena nauja valdžia. Po Antrojo pasaulinio karo, Vilnių užėmus sovietinei Rusijai, stengtasi panaikinti visus su religija susijusius gatvėvardžius. Dauguma vienuolynų pavadinimais ir šventųjų vardais pavadintos gatvės buvo paskubomis pervadintos. Kadaise Vilniaus gyvenimas buvo taip stipriai persmelktas religijos, kad ji atsispindėjo visur. Todėl ir gatvių su krikščioniškais pavadinimais sostinėje netrūksta ir mūsų dienomis.
Įvairiais istorijos laikotarpiais Vilniaus gatvėvardžiai buvo viena iš pagrindinių priemonių, turėjusių atspindėti valdančiųjų istorijos versiją ir skatinančią aukštinti jos didvyrius. Atkūrus nepriklausomybę pradėti grąžinti senieji pavadinimai arba pakeisti į naujus, taip bent simboliškai imta griauti žlugusio režimo stabus, tačiau kolektyvinė atmintis skirtingų visuomenės grupių yra įvairiai interpretuojama, o tai lemia nevienareikšmišką santykį su istoriniu, kultūriniu ir socialiniu palikimu. Nuo 1990-ųjų iki dabar sostinėje atsirado daugiau kaip 1000 naujų gatvių. Šiuo metu Vilniuje yra daugiau kaip pusketvirto tūkstančio gatvių.
Šiandien skaitytojus ir žiūrovus kviečiame kartu su istoriku, humanitarinių mokslų daktaru, Vilniaus universiteto docentu – Liudu Jovaiša pažinti Vilniaus senamiesčio širdyje esančią Karmelitų gatvę ir sužinoti, kas slypi už šios gatvės pavadinimo.
Kurybinė grupė: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys, Donatas Puslys Dėkojame: Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Šaltinis: Bernardinai.lt
