Kaip sėkmingai įdarbinti vėją?

Kaip sėkmingai įdarbinti vėją?

vėjo energetika
pixabay.com nuotr.

Apie 70 proc. elektros energijos dabar importuojanti Lietuva, Energetikos ministerijos duomenimis, ateityje turėtų visą ją pasigaminti pati. Naujojoje Nacionalinėje energetikos strategijoje numatoma, kad 2020 metais elektros gamyba šalyje turi sudaryti 35 proc. reikiamos energijos, 2030 metais – 70 proc., o 2050 metais – 100 procentų.

Naujojoje strategijoje numatoma, kad atsinaujinančių energijos išteklių reikės vis daugiau. Keliamas tikslas, kad 2020 metais atsinaujinantys energijos šaltiniai pagamins 30 proc., 2030 metais – 45 proc., 2050 metais – 100 proc. elektros energijos, o vėjo energija bus dominuojantis šaltinis (2020 metais – 44 proc., 2030 metais – 55 proc., 2050 metais – 65 proc. pagamintos elektros energijos).

2016 metais dešimtadalį Lietuvoje suvartotos elektros energijos pagamino vėjo jėgainės. Praėjusiais metais buvo pasiekta Lietuvos įstatymuose nustatyta 500 megavatų suminės vėjo elektrinių galios riba. Akivaizdu, kad, norint įgyvendinti ambicingą energetikos strategiją, reikės didinti šiuo metu galiojančią vėjo energijos gamybos kvotą ir apsispręsti, kokį paramos mechanizmą taikyti.

Dar nežinia, kokia bus papildoma kvota, tačiau yra apskaičiuota, kad kiekvieno papildomo megavato gamybai reikia pusantro milijono eurų investicijų. Iki šiol į vėjo energetikos plėtrą Lietuvoje buvo investuota apie 750 mln. eurų, jai finansuoti suteikta apie 550 mln. eurų paskolų.

Valstybės paramos modelis ir elektros supirkimo mechanizmas padeda nustatyti, kad našta galutiniam vartotojui nebūtų didelė, investuotojas užsitikrintų pakankamą grąžą, o finansuotojui tenkanti rizika būtų valdoma.

Lietuvoje dabar naudojamas fiksuoto tarifo priemokos mechanizmas, pagal kurį vėjo pagaminta elektra superkama vėjo gamintojui neprisiimant elektros rinkos kainos, balansavimo ir elektros supirkimo rizikos. Toks modelis taip pat taikomas Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Airijoje, Latvijoje, Maltoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Gamintojui šis modelis yra labai palankus, todėl galutiniam vartotojui galima pasiūlyti mažiausią elektros kainą su sąlyga, kad rinka būtų konkurencinga ir daug dalyvių norėtų kurti vėjo jėgainių parkus. Deja, dėl nepakankamos konkurencijos Vyriausybė, atsižvelgdama į ES gaires, susijusias su pagalba aplinkosaugos ir energetikos projektams, ketina įvesti daugiau rinkos konkurencijos elementų, daugiau dėmesio skirti elektros supirkimui ir atsisakyti fiksuoto tarifo modelio.

Europos šalyse taikomos įvairios supirkimo sistemos. Viena iš jų – fiksuotos priemokos sistema, taikoma Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje ir Lenkijoje, kur gamintojas parduoda pagamintą elektrą už rinkos kainą, pats dengia balansavimo sąnaudas, tačiau gauna fiksuotą priemoką, kuri yra didesnė negu rinkos kaina. Pagrindinė šio modelio rizika gamintojui yra kintanti rinkos kaina ir balansavimo sąnaudos. Tikėtina, kad gamintojas šią riziką bandytų suvaldyti nustatydamas didesnę fiksuotą priemoką.

Kitas plačiai naudojamas elektros energijos supirkimo būdas yra kintanti priemoka. Jis taikomas Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Slovėnijoje. Šis modelis yra palankus tuo, kad gamintojas žino savo mažiausią galimą elektros pardavimo kainą. Jei rinkos kaina mažesnė už reguliuojančios institucijos nustatytą mažiausią kainą, kompensuoja susidariusį skirtumą. Jei rinkos kaina aukštesnė, gamintojas šia kaina ir parduoda elektrą. Tai leidžia gamintojui gana tiksliai prognozuoti savo minimalias pajamas ir uždirbti daugiau, jei situacija rinkoje tam palanki. Gamintojas, naudodamas šį modelį, dengia balansavimo sąnaudas ir rūpinasi pagamintos energijos pardavimu.

Rečiau Europoje naudojamas sutartos kainos skirtumo kompensavimo modelis. Taikydamas šį modelį, gamintojas žino savo mažiausią elektros pardavimo kainą, todėl, jeigu rinkos kaina nukrenta žemiau nei ši riba, jis gauna kompensaciją. Ir atvirkščiai, jei rinkos kaina pakyla daugiau negu nustatyta maksimali riba, gamintojas skirtumą grąžina reguliuojamai institucijai.

SEB banko, kaip vieno pagrindinių vėjo jėgainių finansuotojų Lietuvoje, analitikai įvertino, kuris iš aprašytųjų modelių geriausiai tiktų Lietuvai. Analizė buvo atlikta naudojant istorines didžiausios Europoje „Nord Pool Spot“ elektros biržos kainas Lietuvoje. Nustatant kiekvieno modelio riziką, buvo apskaičiuota, kokia turėtų būti priemoka ar mažiausia elektros supirkimo kaina, kiek paramos turėtų skirti reguliuojanti institucija, kad, taikant kiekvieną modelį tomis pačiomis sąlygomis, investuotojai gautų tokią pat grąžą.

Akivaizdu, kad finansuotojams rūpi, kad jų finansuojamų projektų rizika būtų kuo mažesnė, o prisiimama rizika būtų tinkama ir suvaldoma. SEB banko ekspertų nuomone, geriausia investuotojų, vartotojų ir finansuotojų pusiausvyra būtų pasiekiama išlaikant dabar Lietuvoje naudojamą fiksuoto tarifo priemokos mechanizmą, kuris greičiausiai nebebus naudojamas.

Analizė taip pat parodė, kad nepalankiausias modelis būtų fiksuotos priemokos sistema dėl neapibrėžtos rizikos, tenkančios investuotojui ir finansuotojui. Kitų dviejų modelių – kintančios priemokos ir sutartos kainos – tyrimo rezultatai buvo labai panašūs. Abu modeliai būtų gana palankūs investuotojui dėl žinomos mažiausios elektros supirkimo kainos. Tikėtina, kad jie būtų palankūs ir galutiniam vartotojui, nes nereikėtų palyginti didelės priemokos, kad būtų suvaldyta galima rizika. Balansavimo sąnaudos tektų vystytojams, o gamintojai konkuruotų rinkoje parduodami pagamintą elektros energiją. Finansuotojui šie modeliai taip pat palankūs, nes, žinodamas mažiausią elektros supirkimo kainą, jis galėtų gana saugiai struktūrizuoti savo finansavimą. Investuotojas galėtų tikėtis palankių finansavimo sąlygų.

Kokį modelį Lietuva bepasirinktų, reikia apmąstyti kelis klausimus.

Pirmas klausimas, kaip dažnai ir kaip nustatoma rinkos kaina (pavyzdžiui, pagal faktinę pardavimo kainą rinkoje, pagal vidutinę rinkos kainą ar pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą rinkos kainą). SEB banko ekspertų nuomone, dažnesnis kainos peržiūrėjimas padėtų suvokti tikrą padėtį rinkoje ir keltų mažesnę riziką investuotojams bei finansuotojams.

Antras klausimas, kaip valdoma supirkimo rizika. Pasirinkus tam tikrus priemokos modelius, tikėtina, neliktų privalomo elektros supirkimo, todėl gamintojas turėtų pats pasirūpinti elektros energijos pardavimu. Tai jam keltų didesnę riziką.

Trečias klausimas, kas supirktų gamintojo pagamintą elektrą, jei būtų pasirinktas toks priemokos modelis, kur iš gamintojo būtų superkama visa pagaminta elektra. Svarbu žinoti, kokios yra superkančios įmonės finansinės galimybės ir patirtis šioje srityje, nes būtinos specifinės žinios bei išmanymas.

Ne mažiau svarbu apsispręsti, koks bus pasirinkto mechanizmo laikotarpis. Kuo jis ilgesnis, tuo mažesnę riziką tektų prisiimti vystytojui ir finansuotojui, vadinasi, vėjo elektros gamintojams reikėtų mažesnės paramos.

Jei Lietuvai pavyktų sukurti tinkamas teisines sąlygas, teisingai pasirinkti kryptį, numatyti, kaip būtų valdoma rizika, tikėtina, kad elektros energijos gamintojų plėtrą galėtų finansuoti ne tik bankai, bet ir skolos bei nuosavo kapitalo rinkos. Vien Baltijos šalių pensijų fonduose yra apie 7 mlrd. eurų turto, kuris šiuo metu daugiausia investuojamas užsienyje, nes Lietuvoje trūksta investicinių projektų, kurių rizika būtų priimtina.

Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius

Temos: Atsinaujinantys energijos šaltiniai, Vėjo elektrinės, Vėjo energetika

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

Susiję straipsniai
Susiję straipsniai