Artėjant šaltajam metų laikui daugiabučių gyventojai ima sukti galvas, kas padėtų išvengti didelių sąskaitų už šildymą. Kol vieni specialistai siūlo imtis rimtų modernizacijos darbų, kiti atkerta, kad veikiausiai užtektų pasukioti vieną kitą svirtelę šildymo punkte ir problemos išsispręstų. Ar tikrai šildymo sistemų balansavimas gali pagerinti situaciją?

Vieniems karšta, kitiems šalta

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros docentas Giedrius Šiupšinskas laikosi nuostatos, kad visuomet geriau kažką daryti nei nedaryti nieko. O kalbant apie daugiabučių šilumos sistemas svarbiausias turėtų būti ne siekis kuo daugiau sutaupyti, o galimybė reguliuoti patalpų temperatūrą ir suteikti maksimalų komfortą gyventojams.

Kalbėdamas apie senuosius daugiabučius, mokslininkas pabrėžė, kad modernizavimas efektyviai padeda suvartoti mažiau energijos. „Šildymo sistemos turėtų būti modernizuojamos kartu su pastato apvalkalu. Pastatas turėtų būti šiltinamas, keičiami langai. Geras sprendimas, jei yra atnaujinama tik šildymo sistema, tačiau sunku tiksliai apskaičiuoti gaunamą naudą“, – aiškino pašnekovas.

Galima nesudėtingai įvertinti, koks, pavyzdžiui, pastato sienų šilumos laidumas buvo prieš renovaciją ir koks po jos. Kalbant apie šildymo sistemas, tai kiekviename name situacija vis kitokia. Dauguma prieš 30–40 m. statytų daugiabučių yra vadinamosios vienvamzdės sistemos (šilumnešis nuosekliai teka per šildymo prietaisus iš vieno į kitą ir vėsta), ją labai lengva išbalansuoti. Dažniausiai žmonės skundžiasi, kad viršutiniai aukštai šyla arba šąla, ir didžiausia problema ta, kad gyventojai patalpose negali turėti tokios temperatūros, kokios norėtų.

Veiksmingų priemonių yra

Šildymo sistemų modernizavimas, mokslininko teigimu, yra puiki priemonė, leidžianti vartotojui užsitikrinti norimą temperatūrą.

„Taupymas – jau antras žingsnis. Jeigu visame name palaikoma vidutinė temperatūra 16 laipsnių šilumos, o visuose butuose yra nors ir skirtinga, bet nesiekianti 18 laipsnių temperatūra, tai, net ir subalansavus sistemą (užtikrinus visuose butuose vienodą norminę 18 temperatūrą), sutaupymai gali būti labai maži arba jų gali nebūti visai. Tačiau po balansavimo visuose butuose gali būti užtikrinama reikiama patalpos temperatūra. Taupymo galime tikėtis tuo atveju, kai pastatas peršildomas, t. y. skirtinguose butuose turime aukštesnę, nei yra norminė, patalpų temperatūrą. Jas subalansavus (suvienodinus), galimas taupymo efektas“, – teigė G. Šiupšinskas.

Pašnekovo teigimu, jei daugiabutyje yra dvivamzdė šilumos tiekimo sistema, tai subalansuoti šilumos tiekimą paprasčiau. Termostatinių ventilių įrengimas leidžia žeminti patalpų temperatūrą. Taip atsiranda galimybė taupyti: išvykdamas į darbą žmogus gali sumažinti kambario temperatūrą. Visgi lazdos perlenkti nereikėtų – jei temperatūra bus sumažinama drastiškai, o paskui vėl bus siekiama per trumpą laiką ją pakelti, taupymo efektas dings.

Kalbėdamas apie naujos statybos daugiabučius, pašnekovas teigė, kad jie dažniausiai statomi pagal naujus reikalavimus ir atitinka A ar A+ energinio naudingumo klasę. Tuomet šildymo sistema gali reaguoti į vartotojo mikroklimato poreikius, nes pastatai dažniausiai būna sandarūs, turintys puikią šilumos izoliaciją ir šilumos nuostolių beveik nebūna.

Pats skaitiklis netaupo

Prieš kurį laiką siūlyta dalinės modernizacijos, kai atnaujinamos tik vidinės inžinerinės pastato sistemos ir subalansuojama šildymo sistema nešiltinant sienų, idėja. „Daugeliu atvejų, sienos tikrai nebūna visiškai kiauros. Daugumoje daugiabučių pakeisti langai, o šilumos punktai veikia automatiniu režimu. Tai reiškia, kad viso namo rodikliai reguliuojami pagal lauko temperatūrą. Dalinės renovacijos metu paties šilumos punkto keisti nereikia, gal kiek patvarkyti automatiką ar pakeisti kokį susidėvėjusį elementą“, – aiškino pašnekovas.

G. Šiupšinskas patvirtina – pats šilumos skaitiklis iš tiesų netaupo, bet atsiradusios individualių šilumos apskaitos priemonės gali paskatinti gyventoją imtis tam tikrų pastato modernizavimo būdų.

„Kuo daugiau yra renovacijos formatų, tuo geriau. Kuo didesnė galimybė žmogui pasirinkti įvairius sprendimus, tuo geriau. Bet, mano nuomone, logiškiausia inžinerines sistemas atnaujinti kartu su atliekamu sienų modernizavimu“, – sakė VGTU mokslininkas. Toks sprendimas reikštų didesnį psichologinį komfortą patiems gyventojams. Mat retas kuris po pusmetį trukusio inžinerinių tinklų modernizavimo norėtų darsyk kelis mėnesius gyventi name, apstatytame pastoliais, ant kurių darbuojasi statybininkai.

VGTU mokslininkas atkreipė dėmesį, kad daug blogesnis dalinės renovacijos pavyzdys, kai tvarkomas statinio apvalkalas (šiltinamos atitvaros, keičiami langai), bet nieko nedaroma su inžinerinėmis sistemomis.

Problema – vėdinimas

Šiandien, anot pašnekovo, apie savo daugiabučio modernizaciją galvojantiems gyventojams visai nereikia išradinėti dviračio – jiems siūlomi sprendimai, kurių efektyvumas ne kartą patikrintas praktikoje. „Dabar modernizavimas atliekamas pagal gamintojų reikalavimus, jis gali būti ilgaamžis ir patikimas. Pradinėse renovacijos proceso stadijose tokių galimybių nebuvo. Dabartinė situacija nebloga, bet tobulėti dar tikrai yra kur“, – pabrėžė specialistas.

Bėda, apie kurią dar garsiai nekalbama, bet ateityje ją teks atsakingai spręsti, yra vėdinimas. „Kai pastatas užsandarinamas, atsiranda drėgmės ir šviežio oro patekimo problema. Nors Lietuvoje nėra atlikta patikimų mokslinių tyrimų, galime tik spėlioti, kaip sandarus pastatas lemia įvairių kvėpavimo takų ir alergijų atsiradimą. Žinoma, tokiam tyrimui reikia daug laiko, tačiau logika sako, kad jei gyvenate uždaroje erdvėje, šviežio oro klausimas yra labai svarbus“, – teigė G. Šiupšinskas.

„Vėdinimo sistema tam tikra prasme yra podukros vietoje. Dažnai tenka matyti, kai renovuojamuose pastatuose vėdinimo sistemos įrengiamos, bet patys žmonės jomis nesinaudoja. Sakoma, kad erzina ūžimas ar pūtimas, o gal tiesiog niekas jiems nepaaiškino, kaip šią sistemą įjungti, kaip su ja elgtis ir kodėl reikia tai daryti“, – svarstė pašnekovas.

VGTU mokslininkų atlikti daugiabučių tyrimai rodo, kad tuo metu, kai žmonės yra pastatuose, šviežio oro patalpose per mažai, tačiau jei į jas norima tiekti daugiau šviežio oro, jį reikia pašildyti, tad auga šilumos poreikis ar sąnaudos. „Nepaisant to, kad vėdinimo sistema gali dalį šilumos sugrąžinti, daugeliu atvejų, vėdinant gali būti papildomai suvartojama energijos. Taigi, taupymas sąskaitose gali neatsispindėti, bet kuo matuojame sveikatą?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Biuruose – tos pačios bėdos

Kalbėdamas apie viešosios infrastruktūros pastatus ir šilumos suvartojimo reguliavimą juose, specialistas sakė, kad daugeliu atvejų senos statybos statiniuose buvo suprojektuota vėdinimo sistema, bet vargu ar ji kada veikė. Norint seną statinį modernizuoti iki dabar reikalaujamų sąlygų, jame būtinai turi atsirasti mechaninis vėdinimas.

Mokslininko teigimu, dabar jau nebeužtenka tik užtikrinti komfortišką šildymą žiemą, daug laiko biuruose praleidžiantys darbuotojai tikisi, kad vasarą patalpos bus vėsinamos. „Juk niekam šiandien net nešautų mintis, kad vasarą, kai lauke 30 laipsnių karščio, biuro patalpose bus 35 laipsniai. Žinoma, daugelis sakys, kad pakanka įsijungti kondicionierių ir pavyks atsivėsinti, bet juk yra nemažai viešosios paskirties pastatų, ambulatorijų, mokyklų, darželių, kurie vėsinimo galimybių neturi, o atsiradusios naujos oro kondicionavimo sistemos pareikalautų papildomų energijos sąnaudų“, – aiškino G. Šiupšinskas.

Pasak jo, modernizuojant viešosios paskirties pastatus, tikėtina, kad energijos poreikis gali išaugti. „Lietuvoje yra labai daug ir įvairiai renovuotų mokyklų, bet beveik visose nėra vėdinimo sistemų. Užtenka tik pasivaikščioti tokios renovuotos mokyklos koridoriais tuo metu, kai vyksta pamokos. Labai greitai įsitikintume, kaip praverstų vėdinimo sistema“, – sakė G. Šiupšinskas ir sykiu pridūrė, kad nors energiniu požiūriu šie statiniai taupūs, juose ilgas valandas leidžiantys moksleiviai tikrai nėra sveikesni.

Pašnekovas nė kiek nesistebi, kad po septynių ar daugiau pamokų moksleiviai jaučiasi pavargę, jie juk kvėpuoja užterštu oru, o juk tokioje terpėje itin greitai plinta ir užkrečiamosios ligos. Mechaninė vėdinimo sistema su šilumos atgavimu yra ta priemonė, kuri gali neduoti jokios tiesioginės ekonominės naudos taupant energiją, bet gali užtikrinti sveikesnį mikroklimatą.

G. Šiupšinsko teigimu, senuosius viešosios paskirties pastatus įmanoma atnaujinti iki dabartinių standartų, tačiau kartais statyti naują statinį veikiausiai būtų ekonomiškai efektyvesnis sprendimas.

[su_box title=”Komentaras” style=”soft” box_color=”#eeeeee” title_color=”#000000″ radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Šildymo ar vėsinimo sistemos optimizavimas ir taupymo galimybės labai priklauso nuo to, kas ją eksploatuoja. Tiek renovuojamuose, tiek naujuose pastatuose keliamas vienintelis tikslas – palaikyti ten gyvenančių ar dirbančių žmonių komfortą tam sunaudojant kiek įmanoma mažiau energijos. Apie sistemų hidraulinį balansavimą žino beveik visi, tik ar realybėje viskas pavyksta? Rinkoje labai jaučiamas trūkumas kompetentingų specialistų, kurie kompleksiškai suderintų visą sistemą. Montuotojui tai sudėtinga, nes jis skuba į kitus objektus ar tiesiog negali tinkamai atlikti tų darbų, nes sistema visiškai neparuošta: nenuorinta, nešvari arba stokoja reikiamos armatūros srautams išmatuoti. Sistemas eksploatuojančios įmonės dažniausiai tik „gesina gaisrus“, t. y. šalina gedimus, o sistemoms optimizuoti dažniausiai neturi nei išteklių, nei žmonių. Koją kiša ir taupumas bei neišmanymas, dėl to nukenčia visos sistemos „sveikata“, sykiu ir žmonių komfortas. Rinkoje yra puikių sprendimų, užtikrinančių stabilų statinio slėgio palaikymą (kameriniai išsiplėtimo indai ar tikslios statinio slėgio kontrolės įrenginiai), efektyvų oro ir purvo šalinimą (vakuuminiai cikloniniai degazatoriai ir cikloniniai purvo separatoriai). Daug kas nesupranta šių komponentų svarbos ir nepelnytai juos nuvertina, keičia į pigius analogus ar visai jų atsisako.

Norint kažką optimizuoti, pirmiausia reikia teisingai parinkti sistemos reguliavimo komponentus. Stabilus temperatūros palaikymas patalpose ir yra vienas iš sėkmę lydinčių veiksnių. Pastovi temperatūra užtikrinama tuomet, kai į visus prietaisus atiteka projektiniai srautai, o reguliavimo vožtuvai srautą sureguliuoja sklandžiai jį priderindami prie konkretaus šildymo ar vėsinimo poreikio. Visa senoji Europa tą suprato seniai, tik mes vis dar džiaugiamės nors ir automatiniais, bet, deja, tik „on/off“ kombinuotais balansiniais vožtuvais. Laikas keisti požiūrį ir mums bei pradėti naudoti kombinuotus automatinius reguliavimo vožtuvus su lygiaprocentine charakteristika (EQM). Šie vožtuvai ne tik idealiai reguliuoja srautus, bet ir kartu su skaitmeninėmis pavaromis juos tiksliai paskirsto šildant ar vėsinant. Tai labai aktualu šiuolaikiniams pastatams, kuriuose pereinamuoju metų laiku dalį pastato reikia šildyti, o kitą dalį vėsinti. Visi šie sprendiniai padeda kurti tobulą komfortą ir sutaupyti energijos.

[/su_box]

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.