Žiemiški orai – ypač kai šaltukas spusteli negailėdamas – per kišenę gali kirsti ne tik padidėjusiomis sąskaitomis už šildymą. Gyvenimo kokybę ir piniginės turinį gali smarkiai pabloginti tokie netikėti dalykai, kaip sprogę vamzdžiai, išsiklaipę pamatai, permirkusios sienos, suskilusios plytos ir kitos negandos.
„Ilgametė patirtis rodo, jog žala, kurią dėl statybos klaidų ar neįprastų žiemiškų sąlygų patiria namų savininkai, kartais gali būti skaičiuojama ir dešimtimis tūkstančių eurų“, – sako Mindaugas Ratkevičius, BTA draudimo Turto ir specialiųjų rizikų žalų reguliavimo skyriaus vadovas.
Daugiausia kenčia vandens vamzdžiai
„Vilnius Tech“ Aplinkos inžinerijos fakulteto prodekanas, docentas Kęstutis Čiuprinskas sako, kad daugiausia žalos šaltis pridaro vandeninėms namų infrastruktūros sistemoms.
Docentas nurodo, jog specialistai, rengiantys namų inžinerinių sistemų projektus, gerai žino reikalavimus, kurie užtikrina šių sistemų atsparumą šalčiui. Pavyzdžiui, jeigu sistema veikia vandeniniu pagrindu, tuomet jos vamzdynas turi būti įkasamas 2 metrų gylyje. Tokių sistemų jautrumą šalčiui didina nukastas sniegas arba sutankintas gruntas.
Daugiausiai problemų, anot K. Čiuprinsko, ištinka tuomet, kai žmonės, siekdami sutaupyti, namus projektuojasi patys ir, nežinodami pagrindinių atsparumo šalčiui reikalavimų, padaro klaidų. Pavyzdžiui, vamzdžius, kuriais teka vanduo, praveda per nešildomas patalpas, pritvirtina juos prie plonų sienų arba sienų su pažeista šilumine izoliacija.
Dalinio patalpų šildymo klausimas gali būti ypač opus pastaraisiais metais smarkiai išaugus energijos kainoms – gyventojams gali kilti didelė pagunda sumažinti energijos sunaudojimą tose namų dalyse, kuriose žmonės lankosi rečiau. Tačiau išlaidos sprogusių vamzdžių keitimui ir vandens padarytos žalos atitaisymui gali būti nepalyginamai didesnės už potencialų sutaupymą.
„Neseniai panašus atvejis buvo ir pas mus, universitete – vandeninės sistemos vamzdžiai dar nuo sovietmečio buvo pravesti per arti langų – tarp kolonos ir langų konstrukcijos. Keičiant langus, jie buvo uždengti apdaila ir tokiu būdu tapo izoliuoti ne tik nuo lauko, bet ir nuo patalpos. Kol vanduo tais vamzdžiais cirkuliuoja ir lauke nėra labai šalta, jokios bėdos nėra. Tačiau dėl to, kad buvo atliekami tam tikri remonto darbai, cirkuliacija buvo laikinai išjungta. Tuomet toje ertmėje, kurioje buvo „uždaryti“ vamzdžiai, temperatūra nukrito žemiau nulio ir vanduo vamzdžiuose užšalo“, – prisimena docentas.
Šaltis kilnoja pamatus
Anot „Vilnius Tech“ Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros docento Arnoldo Šneiderio, žiemiški orai savo pėdsakus palieka ir ant namų fasadų. Pavyzdžiui, daugelis plytų yra apskaičiuotos maždaug 50 šalčio-šilumos ciklų. Tiesa, tai jokiu būdu nereiškia, kad jos puikiai laikysis ir neskilinės 50 metų. „Lietuvos klimatas yra toks, kad per vieną žiemą atšalimo ir atšilimo ciklų gali būti suskaičiuojama ir po 10–15“, – sako A. Šneideris.
Jo teigimu, ypatingo dėmesio reikalauja arčiau pajūrio esančių namų fasadai – šioje šalies dalyje vyrauja stiprūs vakarų vėjai ir netgi apskaičiuota, kad stogams tenkantis vėjo krūvis yra mažesnis, nei vakarinei sienai. „Man pačiam yra tekę matyti atvejų, kuomet pajūryje esančiame name vakarinė siena yra tiek prisodrinama vėjo įplakamo lietaus, kad vanduo sunkiasi per vidinę sieną“, – sako docentas.
Mokslininkas primena, kad ši problema yra gana nesudėtingai sprendžiama – sienas pajūryje įprasta impregnuoti vandeniui atspariomis medžiagomis, kurios visiškai nekeičia sienos išvaizdos, bet už tai smarkiai padidina jų atsparumą vandens, o kartu – ir šalčio poveikiui.
Kita problema yra siekis namus statyti ant negilių pamatų. Žieminis įšalas gali pasiekti ir 1,5 m gylį, grunte į ledą sušąlantis vanduo plečiasi, kilnoja pamatus, dėl to trūkinėja pastatų sienos, kurias pradeda kiaurai košti vėjai. Anot A. Šneiderio, pastaraisiais metais naujuose namuose tokios problemos sutinkamos rečiau, nes dabar namai dažniau statomi ant polinių pamatų, kurie įgręžiami į 3 metrų gyli ir yra atsparesni įšalo lemiamam pamatų kilnojimui.
Kaip ir įrengiant inžinerines namų sistemas, namų fasadams didžiausią žalą gali padaryti technologinių reikalavimų nesilaikymas. Pavyzdžiui, jeigu statybininkai nenori šaltuoju sezonu stabdyti darbų ir tvirtina apdailą ant šaltų sienų, kuomet techninis procesas reikalauja, kad paviršius būtų sausas ir šiltas, tokia apdaila gali pakankamai greitai nukristi. Lygiai taip pat ilgalaikio grožio nereikėtų tikėtis, jeigu klinkerio apdaila priklijuojama klijais, kurie skirti ne Lietuvos klimato sąlygoms.
Kuo šalčiau, tuo daugiau gaisrų
Anot M. Ratkevičiaus, didžiausi šalčiai autonomines šildymo sistemas turinčius gyventojus skatina kaitinti katilus visu pajėgumu. „Deja, ne visais atvejais šildymo sistemos būna tinkamai parengtos šildymo sezonui. Toli gražu ne kiekvienuose namuose šiltuoju laikotarpiu atliekami periodiniai kamino valymo darbai. Ypač šiemet keliskart pabrangusios malkos kai kuriuos žmones galėjo priversti atidėti šiuos būtinuosius darbus“, – sako jis.
Draudimo bendrovės statistiniai duomenys rodo, jog gaisrų skaičius smarkiai išauga pirmosiomis autonominio šildymo dienomis. Taip pat gaisrų pikas stebimas tada, kai oro temperatūra būna itin žema – pleškinant kietąjį kurą smarkiai išauga temperatūrinės apkrovos šildymo sistemai, gali užsidegti iš kaminų neišvalyti suodžiai.
„Nors gaisrų pasitaiko mažiau nei vandens žalos namų turtui, ugnies padaroma žala įprastai būna kur kas didesnė nei užliejimo. Liepsnos dažniausiai sunaikina visą apdraustą turtą, todėl išmokos dydis gali siekti ir šimtus tūkstančių eurų“, – tvirtina draudimo ekspertas.
