Kaip architektūra gali įprasminti skausmingus istorinius įvykius be patoso, bet giliai? Kaip ji gali išsaugoti istorinę aplinką ir suteikti jai visiškai naują naratyvą? To pavyzdys – vienu geriausių pastarųjų dvejų metų architektūros kūrinių Europoje pripažintas Katynės muziejus Varšuvoje, Lenkijoje. Neseniai įvardytas vienu iš penkių prestižinio Mies van der Rohe – Europos šiuolaikinės architektūros apdovanojimo finalistų, pastatas skirtas Katynės žudynėms atminti. Prieš beveik 70 metų miške Rusijoje netoli Smolensko NKVD nužudė daugiau nei 21 000 Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių. Apie muziejų ir jo kuriamą istoriją mintimis dalinasi vienas iš Katynės muziejaus autorių, biuro „BBGK architekci“ architektas Janas Brzozowskis.
Muziejus įkurtas sename karinio įtvirtinimo – citadelės komplekse. Kodėl pasirinkta būtent ši vieta?
Citadelė yra Varšuvos centre, visiškai greta senamiesčio. Beveik du šimtus metų tai buvo visuomenei neprieinama zona – tikra baltoji dėmė miesto centre. Galiausiai šalies ir miesto valdžia nusprendė, kad laikas šią vietą atverti miestiečiams. Šiandien miestas čia planuoja įrengti ir daugiau muziejų. Citadelė priklauso kariuomenei, Katynės muziejus – Lenkijos kariuomenės (Gynybos minsterijos) muziejų tinklui.
Janas Brzozowskis.
Išeitų, kad teritorija neturi jokio tiesioginio ryšio su Katyne?
Ne, tačiau ryšys su Lenkijos gynybos prieš Rusiją istorija neabejotinas. Varšuvos citadelę rusai pastatė po lenkų sukilimo 1830 metais. Įtvirtinimai buvo skirti stipriau kontroliuoti Lenkijos pasipriešinimą prieš Rusijos dominavimą. Citadelė taip pat buvo ir politinių kalinių kalėjimas, kuriuose buvo įkalinta ir nužudyta daugybė Lenkijos patriotų, taigi istorinis kontekstas – labai stiprus. Mes savo kurtu muziejumi apvertėme vietos semantiką aukštyn kojomis – tai jau nebe Rusijos dominavimo, o aukų, nukentėjusių nuo Rusijos, simbolis.
Kokią žinią turėjo skleisti muziejus?
Mes pasiūlėme idėją, kad Katynės muziejus būtų daugiau nei muziejus – jis turėjo tapti atminties vieta, skirta Katynės aukoms ir jų šeimoms. Taigi, tai turėjo būti ne žudynių muziejus, bet vieta, kurioje atskleidžiamos žmonių, žuvusių Katynėje, gyvenimo istorijos.
Jūsų sukurta muziejaus idėja nėra įprastas artefaktų ir dokumentų išdėstymas po stiklu. Visas muziejaus kompleksas – pradedant kraštovaizdžiu ir baigiant detalėmis pasakoja nuoseklų scenarijų, kuriame lankytojas patenka vis į kitokį emocinį lauką.
Muziejaus kontekstas labai stiprus, taip pat kaip ir istorijos tragiškumas. Be to, citadelės kompleksas yra kultūros paveldo vertybė, todėl sklype negalėjome kurti jokių naujų pastatų. Turėjome pakeisti egzistuojančių pastatų prasmę. Ypatingai daug dėmesio skyrėme teritorijos aplink citadelės pastatą kraštovaizdžiui: čia sukūrėme taką, jungiantį naujus elementus. Kartu su kraštovaizdžio menininku Ježiu Kalina sukūrėme 2 hektarų ploto parką aplink tris restauruotus pastatus. Muziejaus lankymo scenarijus – tai ėjimas nepertraukiamu taku, vedančiu per skirtingas aplinkas lauke, pastato viduje, požemyje, vėl lauke. Tai kelionė per skirtingas emocijas, o taip pat ir per istoriją: muziejuje eksponuojami ir originalūs daiktai bei dokumentai, atskleidžiantys Katynės tragediją.
Kokį scenarijų kūrėte lankytojui?
Visų pirma lankytojas įeina į plytų tvora apjuostą citadelės teritoriją pro pagrindinius vartus ir atsiduria bastiono aikštėje, skirtoje susitikimams ir ceremonijoms. Šios aikštės centre nestatėme jokio paminklo – jo vaidmenį atlieka simbolinis Katynės miškas. Tai – kvadratas, apsodintas beržais. Norėdamas įeiti į muziejų, lankytojas turi kirsti šį miškelį vingiuotu taku ir pasijusti it iš tiesų būtų toje tolimoje vietoje Rusijoje, kur buvo nužudyti Lenkijos karininkai.
Toliau lankytojas įeina į pastato vidų. Kelias į dviaukštį ginklų saugyklos pastatą visiškai priešingas emocijai, jaučiamai tyliame miškelyje. Vietoje dangaus ir lapijos virš galvos – tamsus betoninis kaponieriaus skliautas, o pandusu žemyn besileidžiantį lankytoją lydi ant sienų projektuojamos lėtai judančių žmonių figūros. Viršutiniame ginklų saugyklos aukšte lankytojai supažindinami su Katynės istorijos raida, su tuo, kaip rusai beveik 70 metų slėpė tiesą ir klastojo informaciją apie tai, kas įvyko Katynėje ir kaip žmonės kovojo, kad tiesa būtų atskleista. Apatiniame aukšte išeksponavome daiktus, rastus kapavietėse: nuo asmeninių smulkmenų, tokių kaip laiškai, veidrodėliai, šukos, piniginės, nuotraukos ir abrozdėliai iki šachmatų figūrų, kuriomis, įkalinti stovyklose, žaisdavo karininkai.
Kokia buvo interjero idėja, kokios medžiagos, formos, aliuzijos panaudotos ir kodėl?
Ekspoziciją menininkai Ježis Kalina ir Kšyštofas Langas įkurdino senuose, labai gražiuose ginklų saugyklos interjeruose su arkomis. Eksponatus sudėjome į medines, juodai dažytas karines dėžes, kokios buvo rastos miške. Tai simboliška – atvėrus tokias dėžes, paaiškėja tiesa apie Katynę.
Apatiniame aukšte eksponuojamus nužudytųjų daiktus norėjome parodyti taip, kad kuo labiau atsiskleistų kiekvienos aukos individualumas. Todėl sukūrėme didžiules įstiklintas apšviestas spintas, kuriose kiekvienam daikteliui skyrėme po atskirą gardelę. Toks eksponavimas kažkiek primena urnas kolumbariume. Be to, taip dėmesingai parodžius kiekvieną daiktą, skausmingai pasimato tragedijos mastas.
Kultūros paveldo vertybės statusą turinčiame pastate architektas negali daryti didelių pakeitimų. Visos naujos konstrukcijos turi nesugadinti esamų. Kaip dirbote tokiame jautriame kontekste?
Visi citadelės pastatai turi labai aiškias formas, kuriomis neįmanoma nesigėrėti. Norėjome jas pabrėžti, palikti kuo švaresnes. Visos naujai įrengtos techninės instaliacijos paslėptos. Ieškojome naujos, šiuolaikiškos medžiagos, kuri leistų mūsų sukurtiems naujiems elementams suteikti šviežią išvaizdą, bet kartu ir sulietų juos su istoriniu pastatu nekuriant aštraus kontrasto. Taigi pasirinkome betoną, kurio spalva būtų panaši į raudonų klinkerio plytų, iš kurių pastatyta citadelė, spalvą. Priėjus arčiau akivaizdu, kad betoninės dalys yra naujos, tačiau žvelgiant į citadelę iš atstumo, viso komplekso vaizdas yra labai vientisas. Naujuose betoniniuose paviršiuose ir pastato viduje, ir išorėje kai kur įspaudėme kapavietėse rastų daiktų, net laiškų įspaudus – taip sukūrėme kasinėjimų, tyrimų zonos, vietos, kur atskleidžiami istorijos sluoksniai, iliuziją.
Ištyrinėjus muziejų, istorija nesibaigia…
Apžiūrėjęs ekspoziciją, lankytojas išeina į lauką, bet ne iškart. Pirmiausia jis turi praeiti mūsų sukurtą simbolinį tunelį, it tarpinį slenkstį tarp mirties ir pomirtinio gyvenimo. Tunelis tamsus, bet iškart nukreipia žvilgsnį į šviesą. Mums labai patiko erdvė tarp citadelės išorinės sienos ir šlaito, todėl nuvedėme lankytoją per ją. Ilgas takas vingiuoja palei žalią šlaitą, o išilgai jo pastatėme ne paminklus, bet kuklius šviesaus akmens stulpus, kuriuose įrašėme žuvusiųjų Katynėje profesijas. Šis takas simbolizuoja praradimą, tuštumą, atsiradusią po šių žmonių mirties. Jis veda į antrąją ginklų saugyklą – žemą vienaukštį pastatą su penkių arkų skliautų eile. Kiekvienas skliautas formuoja tarsi atskirą koplyčią, o kiekvienos koplyčios centre pastatėme lentas, kuriose surašyti visų Lenkijos aukų, žuvusių ne tik Katynėje, bet ir kitose dviejose stovyklose Rusijoje, vardai. Panaši atmosfera sukurta ir kapinėse pačioje Katynėje.
Beje, lentos su vardais yra ne tiesiog plokštumos, o nuoroda į Katynės žudynių vietos radinius. Jos primena sulankstytus ir vėl išlankstytus popieriaus lapelius, kuriuose matyti netaisyklingos lenkimo linijos. Vardai metaliniame paviršiuje iškalti rankomis, raidė po raidės.
Kelionės per Katynės istoriją finalas – įspūdinga erdvė, grąžinanti lankytoją į pradinį tašką. Mes prakirtome žalią citadelės apkasą plyšiu, sujungusiu arkadų su atminimo lentomis pastatą su centrine aikšte. Laiptai tarp dvylikos metrų aukščio raudono betono sienų veda vis aukščiau ir aukščiau, tarsi į dangų, į tiesą apie Katynę ir viltį.
Kaip tokią menišką ir poetišką idėją priėmė klientas – kariuomenė?
Kliento garbei reikia pasakyti, kad jis buvo kantrus. Laimei, viskas prasidėjo nuo architektūrinio konkurso, kurio metu mes galėjome ieškoti ir vystyti savo idėjas. Beje, konkurso sąlygose architektams buvo liepta sudaryti mišrias komandas kartu su menininkais ir ekspozicijų profesionalais. Natūralu, kartais kildavo ginčų. Mes, architektai, buvome atsakingi už darnų komandos darbą, o klientas labai džiaugėsi, kad ne jam reikia būti tarpininku tarp skirtingų kūrėjų.
Pastaruoju metu Lenkijoje naujų muziejų ir apskritai kultūros pastatų derlius itin gausus. Ar muziejaus projektas architektui reiškia galimybę eksperimentuoti, ar kaip tik – spraustis į reikalavimų sąrašą?
Ne, tai tikrai nereiškia suvaržymo. Tokie pastatai projektuojami per architektūrinius konkursus, todėl galimybės sulaukti įdomių, netradicinių idėjų – labai plačios. Kita vertus, ir architektams kurti muziejų reiškia daug didesnę kūrybinę laisvę, nei projektuoti biurus ar būstą.
Visuomeninių pastatų projektų konkursai vykdomi viešųjų pirkimų būdu. O tokio pirkimo specifika lemia, kad pasibaigus konkursui projekte nelabai ką galima bekeisti. Ar tai nesuvaržo architekto darbo tolimesnėse projektavimo stadijose?
Nors tokie konkursai vyksta viešųjų pirkimų būdu, renkamas būna geriausias, o ne pigiausias projektas, todėl po konkurso viskas einasi sklandžiai, esminių pakeitimų nereikia daryti. Sistema veikia. Sunkiausia dalis – bendradarbiavimas tarp architektų ir viešojo kliento. Dažnai klientas nežino tiksliai ko nori, nebūna pasirengęs, neturi pakankamai patirties ir nemoka valdyti sudėtingų projektų.
Ko reikia geram muziejui sukurti? Didelio biudžeto? Kokybiškų medžiagų? Įdomaus turinio?
Visų svarbiausia – idėja. Toliau – jos įgyvendinimas. Trečia – sutarimas tarp architekto ir kliento, kuris pasitikėtų architektu ir projektu.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 3.
